Iniciatyvą „„Minority SafePack – Milijonas parašų už įvairovę Europoje“ palaikantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS) atstovai tikisi, kad ji padės spręsti ir įsisenėjusius Lietuvos tautinių bendruomenių teisių klausimus.
Parašų rinkimą visoje Europoje inicijavusios tautines mažumas vienijančios Europos tautybių federalinės sąjungos prezidentas Lorantas Vincze pirmadienį Seime pabrėžė, kad Europos Komisijai teikiama iniciatyva prašoma Europos Sąjungos (ES) įgyvendinti jos „vieningos įvairovės“ moto.
„Deja, daugelyje valstybių susiduriame su tuo, jog valstybė visiškai atmeta galimybę duoti mažumoms tai, ko jos prašo, jie atsisako įgyvendinti mažumų apsaugos tikslus, – tikino L. Vincze. – Iš esmės, mes neprašome daugiau, nei turi dauguma: lygių teisių, lygių galimybių vartoti gimtąją kalbą, palaikyti mūsų kultūras, išsilavinimą, pristatome kai kuriuos pasiūlymus, susijusius su regioninės politikos bendradarbiavimu, audiovizualinėmis teisėmis“, – pridūrė jis.
Anot jo, pirmą kartą iniciatyva registruota 2013-aisiais, tačiau Europos Komisija neregistravo pasiūlymo konstatavusi, kad tai yra „už jos kompetencijos ribų“.
Iniciatoriai teigia jau surinkę 1,3 milijono parašų ir tai viršija numatytą bendrą ES kvotą. Dar būtina užsitikrinti, kad bent septyniose valstybėse būtų viršyta reikiama kvota.
V. Tomaševskis tikisi greitesnio problemų sprendimo
Kaip žurnalistams sakė LLRA–KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, Lietuvoje buvo surinkta per 21 tūkst. parašų ir tai, anot jo, daugiau nei dukart viršija reikiamą kvotą. Parašus per tris mėnesius dar turės patvirtinti Vyriausioji rinkimų komisija bei perduoti juos EK.
V. Tomaševskio nuomone, Lietuva neįgyvendino dar 2000-aisiais išlygų ratifikuotos Tautinių mažumų konvencijos. Anot jo, konvencija be kita ko numato, kad nauji teisės aktai negali bloginti tautinių mažumų padėties, teisinės bazės.
„Pas mus, kaip žinote, 2011-aisiais buvo priimtas naujas Švietimo įstatymas, kuris pablogino mūsų tautinių mažumų švietimo bazę – įvesti trys dalykai ne gimtąja kalba, nors Lietuvoje visada tautinių mažumų mokyklose buvo mokoma gimtąja kalba. 2010 metais buvo panaikintas Tautinių mažumų įstatymas. Tai – skandalinga situacija“, – dėstė jis.
Jis priminė, kad Lietuva nėra išsprendusi pavardžių originalo kalba rašybos dokumentuose, vietovardžių rašybos klausimų. Anot V. Tomaševskio, europinė iniciatyva svarbi, kadangi ne visose šalyse praktikoje egzistuoja teisinė tautinių mažumų apsauga, ji skirta „norint kelti gerus pavyzdžius ten, kur nėra tokių pavyzdžių, įtakoti per politinę sistemą ir visuomeninę veiklą“.
„Suomijoje švedų tautinė mažuma turi visas teises, jų kalba yra oficiali (...), ji vartojama visose įstaigose, ypač Alandų salose, bet taip pat ir Helsinkyje, kur švedų mažumą sudaro vos 4 proc. gyventojų. Pas mus yra rajonų, kur tautinės mažumos sudaro 90 proc. gyventojų, lietuviai – tik 10 proc. ir net tose savivaldybėse negalima oficialiai vartoti tautinių mažumų kalbos“, – aiškino V. Tomaševskis.
Jis tikino daugiausia kalbantis apie Šalčininkų rajono savivaldybę.
Politikas be kitų reikalavimų taip pat ragina įvesti seniūnijų savivaldą tautinių mažumų gausiausiai apgyvendintose vietovėse. Tokių, anot jo, būtų apie 20.
„Buivydžių seniūnijoje 92 proc. lenkų gyvena, Lavoriškių – 90 proc., Medininkų – 93. Šalčininkų savivaldybėje 6-7 seniūnijos taip pat turi per 90 proc. lenkų tautybės gyventojų: Pabarės, Butrimonių, Akmeninės“, – aiškino jis.
L. Vincze: dauguma galėtų mokytis mažumų kalbos
Savo ruožtu L. Vincze taip pat tikino „įžvelgiantis problemų“ lenkų bendruomenei Lietuvoje dėl dvikalbių pavadinimų, tautinių mažumų kalbos vartojimo savivaldos administracijose, ugdymo įstaigose.
Jo nuomone, valstybės netgi galėtų inicijuoti tautinių mažumų kalbų kursus daugumai.
„Savivaldybėse, kur 70-90 proc. gyventojų priklauso tautinei mažumai, kodėl gi nepasiūlius likusiai 30-10 proc. išmokti mažumos kalbą? Tai leistų jiems lengviau suprasti kultūrą kitoje kalbinėje aplinkoje ir palengvintų dviejų bendruomenių bendradarbiavimą. Norėtumėme matyti valstybėse tokių gerųjų pavyzdžių“, – ragino L. Vincze.
Jis sako, kad tautinių mažumų atstovai gali puikiausiai išsiversti ir be valstybinės kalbos, nes, pavyzdžiui, jo senelė visą gyvenimą praleido Rumunijos regione, Transilvanijos kaime, kur visi gyventojai buvo vengrai, tad jai „rumunų kalbos neprireikė“.
Vis dėlto L. Vincze sutiko, kad valstybinės kalbos mokėjimas „yra privalomas, nes suteikia daugiau galimybių tiek darbo rinkoje, tiek socialiniame gyvenime“.
„Bet kaip gali priversti žmones ir ar teisinga versti žmones išmokti? Jei jie pasirenka gyventi nemokėdami valstybinės kalbos ir jie gali išgyventi, viskas tvarkoje“, – tikino svečias.
