Lietuvos ir Lenkijos santykius komplikuoja abiejų šalių vidaus politinės kovos. Neretai apsižodžiuojama, vyksta parlamentiniai svarstymai ir net teismo procesai. Trūksta tik proto.
„Du lenkai – ginčas, trys lenkai – muštynės, penki – tai jau lenkų klausimas“, – negailestingai šaipėsi prancūzų Švietimo epochos klasikas Voltaire'as. Paskaičius šiandienos Lietuvos žiniasklaidą susidaro įspūdis, kad galbūt panašių apibūdinimų nusipelnantys lietuviai tik ir sprendžia santykių su lenkais klausimus.
Daugybė veiksnių komplikuoja mėginimus racionaliai spręsti klausimus Lietuvoje, kuri po nepriklausomybės atkūrimo deklaravo strateginę partnerystę su Lenkija.
Politinė prostitucija
Paaštrėjus ginčams tarp Vilniaus ir Varšuvos dėl tokių klausimų, kaip vietovardžius žyminčių lentelių kabinimas kompaktiškai lenkų gyvenamuose Lietuvos regionuose arba galimybė dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes neiškraipant, atsirado norinčių tai eksploatuoti, ypač dalijantis postus po savivaldos rinkimų.
Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos gretos dėl santykių su lenkais galėjo net suskilti. Tai apreiškė Tautininkų frakcija, kurios vadovas Gintaras Songaila pareikalavo, kad iš partijos pirmininko pareigų atsistatydintų nepopuliarusis premjeras Andrius Kubilius. Jis apkaltino vadą uzurpavus partijos valdymą ir kaip vieną to apraiškų nurodė žlugusį ketinimą sutverti koaliciją sostinėje kartu su Lietuvą nuolat plūstančiu Europos parlamentaru, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovu Valdemaru Tomaševskiu ir jo bloku. A. Kubiliaus ir partijos Vilniaus skyrių sueigos lyderio Manto Adomėno planas, kurį G. Songaila įsigudrino apskųsti teismui, neišdegė. TS-LKD žvalgėsi į V. Tomaševskio bloką, nes nenorėjo, kad meru taptų Artūras Zuokas, su savo vardo koalicija laimėjęs daugiausiai balsų į Vilniaus miesto tarybą.
G. Songailos bendražygė, parlamentarė Aurelija Stancikienė atmetė „Balsas.lt savaitės“ spėjimą, kad V. Tomaševskis turėtų mažiau terpės populizmui, jei Lietuvos lenkams seniai būtų leista gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis. „Jeigu jie norėtų rašyti „Pirties“ gatvę lietuviškai, bet lenkiškais rašmenimis – nebūtų problemos. Jeigu jie šią antraštę išvers, net nežinau, kaip tai skambės ir ar lietuviai supras, kokia tai gatvė“, – baugino Seimo narė.
Juokinga, kad iš liberalių partijų išsiperėjusi A. Zuoko koalicija, kovodama už valdžią, irgi ne kartą deklaravo, jog neleis meru tapti lenkui, mat rinkimuose antroje vietoje likęs V. Tomaševskio blokas konservatoriams buvo bene vienintelė kliūtis „neleisti A. Zuoko prie valdžios“. Taip dėl valdžios ir liberalai tapo „kovotojais už tautinį grynumą“...
Politikų nekompetencija
Minėtos peripetijos neatsirado tuščioje vietoje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, po abiejų šalių faktinės nepriklausomybės atkūrimo, klostėsi deklaruojant partnerystę ir draugiškumą, pabrėžia žurnalistas Vitalijus Karakorskis. Maždaug dešimtmetį vadovautasi sovietinės priespaudos metais lenkų emigrantų intelektualų suformuluota teze, kad nepriklausoma ir demokratinė Lenkija nėra įmanoma be nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos. Vėliau formavosi Lenkijos Rytų politika, stiprėjo „kresų“ (buvusių Žečpospolitos pakraščių – red. past.) politika. Lietuvos vadovai ir diplomatija, taip pat ir visuomenė sėkmingai pražiopsojo permainas ir žiopso iki šiol, neadekvačiai parėkaudami pavymui“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Be kitų savybių, anot V. Karakorskio, Lietuvos politinis elitas nuo lenkiškojo ir daugelio kitų Europos šalių politikų skiriasi provincialumu. „Jei lenkų, kaip ir senųjų Europos demokratijų bei estų politikų pasisakymus ir net autorinius straipsnius reguliariai matome svarbiuose tarptautiniuose leidiniuose, tai lietuviai susigūžę diskutuoja tautiniame informaciniame kalėjime, į kurį patys savo noru užsidarė. Net mūsų intelektualai ar visuomenininkai nemato poreikio rašyti, kad ir į tą pačią lenkišką spaudą. Nemėginama net inicijuoti diskusiją. Vietoj to reaguojama į tai, ką riktelėjo V. Tomaševskis ir ką į tai atsakė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Įstojusi į euroatlantinius klubus Lietuva nepradėjo gyventi euroatlantinės viešosios erdvės aktualijomis“, – sakė V. Karakorskis.
Tam galbūt „nebuvo laiko“, nes neseniai dar buvo tikima, kad privalome nunešti demokratiją į Rytus. Matyt, tikėtasi pasinaudoti sovietmečiu įgautais kalbiniais ir alkoholio vartojimo įgūdžiais. Besiblaškanti užsienio politika dabar pasikeitė tiek, kad nutarta pulti į glėbį visiems kaimynams, kurie tik sutinka priimti. Ir štai paaiškėjo, kad su formaliais demokratijos eksporto sąjungininkais esama rimtų ginčų ir kivirčų. Naujų draugų rasti nepavyko, o su senaisiais nė nežinome, ar draugaujame.
Intelektualų užkeikimai
Galbūt pagaliau pastebėję kažką įtartino, sujudo, sukruto visuomeniški intelektualai. Pradėjus kibirkščiuoti „strateginių partnerių“ ir „istorinių brolių“ santykiams, keli iškilūs mokslo ir kultūros veikėjai paskelbė atsišaukimą, kuriame pasiūlė Velykų proga broliškai susitaikyti. Socialiniame interneto tinkle facebook.lt atsirado grupė su dvasingu ir politiškai korektišku pavadinimu – „Intelektualai už lietuvių ir lenkų santarvę“.
Kas gali nepalaikyti idėjos gyventi draugiškai?! Tik ar tai įvyks savaime?
Buvęs atkuriamojo Seimo narys Ryšardas Maceikianecas „Balsas.lt savaitei“ apie minėtą iniciatyvą pateikė gana kategorišką nuomonę. Jo tikinimu, vien sentimentalūs užkeikimai nesuveiks. „Daug kalbų, bet neanalizuojami faktai ir įvykiai. Pats laikas pradėti atvirą dialogą ir su lenkų visuomene, neapsiribojant Čelsovu Okinčicu, Michalu Mackevičiumi ar V. Tomaševskiu su šeima. Tam reikia sulaužyti informacinį monopolį Vilniaus regione, kuris prieštarauja Konstitucijos 44 straipsniui ir turi visus informacinio teroro požymius, apie ką jau ne kartą teko rašyti. Tuo labiau kad tai daroma už biudžeto lėšas, t. y. iš mano ir jūsų kišenės. Kiek žinoma, ir šiemet Vilniaus rajono savivaldybė skyrė tam 1,5 mln. litų“, – piktinosi jis, kalbėdamas apie regioninei žiniasklaidai skirtas lėšas.
Faktiška autonomija
Dėl ilgamečio valdžios ir intelektualų neveiklumo Vilniaus regione, kurį be konkurencijos valdo LLRA, atsirado faktinė autonomija. Tai ydinga visomis prasmėmis.
Regionas, kuriame visada laimi viena partija, žinanti, kad tikrai laimės, yra gana apleistas, o vietinė valdžia tenai jaučiasi visagalė. Minėtos partijos vadai nesunkiai mobilizuoja elektoratą. O verbų pardavėjos iš to elektorato sostinės velykiniuose turguose per daug nesistengia kalbėti lietuviškai. Tautiniai lietuvių fanatikai atsako svaičiojimais, kad Lietuvai tuojau bus atimtas Vilnius. Paskui V. Tomaševskis siūlo lietuviams „integruotis Vilniaus krašte“. To nebepadeda net lenkų premjero Donaldo Tusko racionalus kvietimas „suprasti lietuvius“.
Intelektualų užkeikimus lydi nesustabdomi politiniai žaidimai. Minėtoje taikytojų grupėje dalyvaujantis TS-LKD atstovas Mantas Adomėnas išnaudoja šią terpę, kad paagituotų visuomenę ir konservatorius telktis prieš A. Zuoko koaliciją Vilniuje.
R. Maceikianecas primena, kad tai nei nauja, nei efektyvu. Ir nelabai ką nors sutaikys. Anksčiau V. Tomaševskio kompanija, besiskundžianti tai Varšuvai, tai Briuseliui, tiko ir A. Zuokui į kompaniją. Dabar šis puolė „ginti tautinių vertybių“. „Viskas kaip tik ir prasidėjo nuo koalicijos savivaldybėje 2001 metais: konservatoriai, liberalai ir LLRA. Šiandien skiname derlių. Nuo tuo laiko praktiškai niekas nekalba, kas bus daroma mūsų sostinėje, o tik kas su kuo sudarys koaliciją. O kur tai nuves, jeigu per koalicijas nuolatos stiprinsime V. Tomaševskį ir jo aplinką?“ – spėliojo R. Maceikianecas.
Patys išugdėme V. Tomaševskį
Seimo narė A. Stancikienė pabrėžia, kad jai tėra svarbu tiki viena – tegul Lietuvos lenkai jajučiasi Lietuvos piliečiais ir gerbia savo valstybę. Tik ar nenutiko taip, kad, viena vertu, kovodami su svetimų asmenvardžių rašyba taip, kaip jie skamba originaliai ir mušdamiesi dėl lentelių su gatvių pavadinimais, patys perleidome dviejų šalies rajonų gyventojų interesų priežiūrą kaimyninėms šalims?
Prieš gerą dešimtmetį V. Tomaševskio tipo veikėjų netenkino nuosaika ir draugiška Lenkijos laikysena Lietuvos atžvilgiu. Jie dėl to tiesiog niršo.
R. Maceikianecas primena keletą faktų. „Pažymėkim porą įvykių – gegužį 1997 m. V. Tomaševskis su kompanija važioja į Lenkija ir siautėja pasienio bare „Pod dębem“, už ką yra sulaikomas ir pristatomas į areštinę Seinuose. Sulaikymo metu jis Lenkiją vadina „banditų kraštu“. Rugsėjo 2001 metais Lietuva ir Lenkija švenčia diplomatinių santykių atnaujinimo dešimtmetį. Į Varšuvą važiuoja garbinga delegacija su prezidentu Valdu Adamkumi priešaky ir su V. Tomaševskiu. Ordinų įteikimo ceremonijos metu jis provokuoja sumaištį ir atsisako apdovanojimo, nors tai galėjo padaryti nevažiodamas į Varšuvą. Visa ceremonija ir šventė su dvejų šalių prezidentais buvo sugadinta. Rodos po to V. Tomaševskio grupuotei buvo pirma karta pasiūlyta koalicija mieste. Kad būtų geras berniukas? O tarp šitų įvykių 2000 metais gegužės 13– 15 d. Lietuva aplanko buvęs Lenkijos Senato pirmininkas Andrzejus Stelmachovskis iš Varšuvos. Jį priima premjeras ir prezidentas, kurie sutiko, kad Lietuvos lenkams butu vadovaujama tiesiogiai iš Lenkijos. Ir iki šiol taip yra. Nesinori kartotis, kad ir V. Tomaševskio dalyvavimas paskutiniuose prezidento rinkimuose rodos įvyko pagal užsakymą, kad padidintų aktyvumą, kad nebūtų antrojo turo. O apie europarlamentaro mandatą kalbama kaip apie dovaną už tai...“, – tvirtina lenkų visuomenininkas.
Maža to, jis siūlo tiesiog nekreipti dėmesio į nepagrįstas pretenzijas. „Kadangi niekas rodos neplanuoja užimti Lietuvą jėga – reikia ramiai gyventi ir žygiuoti pagal karavano ir šuns draugiško bendravimo principą“, - kategoriškai pabaigia R. Maceikianecas.
Tokia pozicija taip pat skamba, kaip ganėtinai kraštutinė, tad grįžtant prie šalių tarpusavio santykių ir nevykstančio dialogo, verta pastebėti, kad nėra ne tik nuoseklios, kryptingos, įtaigios politikos tautinių bendrijų klausimu. Nėra ir diplomatijos aktyvumo, nėra gebėjimo, užuot atsimušinėjus nuo pretenzijų, ginti savąsias diasporas užsienyje. Mūsų politikai lygina Lechą Kaczynskį su Bronislawu Komarowskiu, R. Sikorskį su pirmtaku.
Gal reikia paklausti, ar mums nedera lyginti ir vertinti savo politikų nuopelnų? Palyginkime ir įvardinkime - ką mums gero šioje srityje padarė ar galėjo padaryti Audronius Ažubalis, Vygaudas Ušackas, Valdas Adamkus ar Dalia Grybauskaitė? Rimta šių problemų analizė padėtų labiau, nei intelektualų velykiniai poteriai už santarvę.
Tik faktai:
Portalo balsas.lt skaitytojai į klausimą, kas kelia daugiausiai problemų Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, atsakė taip:
* prezidentas B. Komarowskis (0 proc.);
* ministras R. Sikorskis (3 proc.);
* premjeras A. Kubilius (1 proc.);
* prezidentė D. Grybauskaitė (2 proc.);
* įsisenėję ginčai dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų (3 proc.);
* lenkų šovinizmas (59 proc.);
* lietuvių kompleksai ir nacionalizmas (9 proc.);
* abiejų šalių politikų populizmas ir stereotipai (17 proc.);
* problemas išpučia žiniasklaida (5 proc.).
Laišką, raginantį visuomenę „gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį“, pasirašė: Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas, prof. Rimvydas Petrauskas.
