Politinės diferenciacijos ženklai, pasak Juozo Brazaičio, atsispindi pirmiausia politinių partijų programose. Programa — tai lyg politinės grupės veidrodis: ji parodo, ko grupė siekia ir kokiomis priemonėmis. Nenuostabu, kad partijų programas vertina ekspertai, politologai, žurnalistai, daro išvadas, padeda susiorientuoti rinkėjams, kurie patys galbūt neturi tiek laiko įsigilinti, kritiškai jas įvertinti.
Tačiau tinkamai parengta rinkimų programa yra, deja, tik sąlyga, bet toli gražu ne esminis kriterijus vertinti partijos politinį potencialą. Todėl J.Brazaitis įspėja saugotis klaidos: pervertinti politinės programos reikšmę. Programos gali būti gerai ir labai gerai parašytos, bet programą skelbiančios politinės partijos darbai gali eiti šalia programos ar net prieš ją.
Pavyzdys – socialdemokratų partija. Kairiąja save vadinanti politinė grupė, deklaruojanti socialiai orientuotą politinę programą, savo sprendimais (ryškiausias pavyzdys – „Leo LT“ projektas) išreiškia kraštutinės dešinės arba ekonominio liberalizmo ideologiją, iš esmės atstovaujančią stambiojo kapitalo, ne dirbančiųjų interesams.
Nuo pat 1992-ųjų, kada į valdžią atėjo LDDP, ir 1996-ųjų, kai ją perėmė konservatoriai, ligi pat šių dienų yra vykdoma ekonominio liberalizmo politika, ignoruojanti mažiausiai apgintų visuomenės sluoksnių reikmes. Tokios politikos padariniai – dėsningi.
Socialinė atskirtis Lietuvoje – didžiausia Europoje. Net 66 proc. lietuvių, pavasarį atlikto Eurobarometro duomenimis, mano, kad šalies ekonomikos padėtis – bloga. Tuo tarpu 67 proc. estų savo šalies ekonomikos padėtį vadina gera. Socialinės gerovės padėtį 69 proc. lietuvių vadina bloga ir tik 28 proc. daugiau ar mažiau ja patenkinti. Lietuvos parlamentu pasitiki vos 12 proc. gyventojų (Estijoje – tris kartus daugiau: 36 proc., ES vidurkis – 34 proc.), vyriausybe – tik 17 proc. (atitinkamai Estijoje – 56 proc., ES vidurkis – 32 proc.) Būdinga, kad ir vidutiniškai Baltijos valstybėse didžiausius atlyginimus gauna vadovai Lietuvoje, o darbininkai ir specialistai – Estijoje.
Tuo netektų labai stebėtis, jeigu šitokia visuomenės socialinio skerspjūvio fotografija būtų matoma liberalų valdymo kadencijos pabaigoje. Kadangi jų filosofija paprasta: laimi stipriausias – gerovės kiekvienas gauna tiek, kiek sugeba jos paveržti iš kitų. Tačiau kai po ilgamečio socialdemokratų valdymo du trečdaliai visuomenės išgyvena socialinių nepriteklių ir milžiniško nusivylimo savo valstybe metą, komentaras tegali būti vienas: žodžiai ir programinės deklaracijos – sau, darbai – sau.
Tai, jog tokios politinės partijos, kaip Tvarka ir teisingumas, Darbo partija ar Algirdo Paleckio „Frontas“, orientuotos daugiausia į kairįjį, socialiai labiausiai nuskriaustą elektoratą, ne tik traukia visuomenės dėmesį, bet ir susilaukia palaikymo, reiškia ne ką kitą, kaip tik akivaizdžią socialdemokratinės politikos Lietuvoje nesėkmę. Per visus nepriklausomybės metus buvo tik daug kalbama apie skandinaviškąjį socialinės raidos modelį, tačiau praktiniais politiniais sprendimais Lietuva ėjo ir tebeina beatodairiško kapitalizmo keliu.
Peržiūrėjau dabar apklausose pirmaujančių – Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų ir Tvarkos ir teisingumo – partijų rinkimų programas, taip pat – Valstiečių liaudininkų, kuri, nors ir nepatenka tarp lyderių populiarumu, vis dėlto patraukia dėmesį pakankamai dalykiškai parengta savo programa.
Pirmiausiai krenta į akis tai, kad visos trys partijos daug kalba apie „spartų visuomenės vystimąsi“, „gerovės Lietuvą“, jei tik joms būtų patikėtas valstybės valdymo mandatas, tačiau vengia aiškiau pasisakyti už kokį ekonominės raidos modelį jos pasisako: tolimesnį kapitalo koncentracijos protegavimą ar geresnes sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui? pramonininkų ir stambiųjų darbdavių interesų laidavimą ar darbininkų ir profesinių sąjungų atstovų gyvybinių reikmių apsaugojimą? žemės ūkio paskirties žemių konsolidavimą, spekuliaciją žeme ir perdirbėjų dominavimą žemės ūkyje ar šeimos ūkininkų interesų ginimą ir verslų stiprinimą kaime?
Atsakymų į šiuos ir panašius klausimus nei vienoje iš minėtųjų programų, deja, nerasime. Iš netiesioginių duomenų galima daryti išvadą, kad šios programos, ypač konservatorių ir valstiečių liaudininkų, labiausiai orientuotos į tuos, kurie, Svenno Arne Lie žodžiais tariant, „geria kapučino kavą“, t.y. gauna gerokai didesnes nei vidutines pajamas. Net ir Tvarkos ir teisingumo partijos programoje, kurioje daugiau dėmesio matyti „skurdo ir neteisybės išgyvendinimui“, šia prasme apdairiai vengiama identifikuotis.
Jeigu partijoms būtų skiriamos nominacijos už programų platumą ir detalumą, tai nepranoktu lyderiu čia būtų Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai. Antros partijos, kuri šia prasme prilygtų konservatoriams šiuose rinkimuose, be abejo, nėra. Jų programa, užimanti net 276 puslapius, parengta rimtai, išsamiai, visapusiškai. Akivaizdu, kad prie jos dirbo ne vien politikai, t.y. partijos vadovybės branduolys, bet ir atitinkamų gyvenimo sričių ekspertai. Tai gana aiškiai matomos, dalykiškai parengtos kelio gairės, kurių kryptimi savo pasiryžimą judėti deklaruoja ši partija. O tai – ekonominio liberalizmo krytis, siekiant dėmesio dar ir tradicinėms vertybėms ir šeimai.
Konservatorių programoje aiškiai juntamas nusistatymas optimizuoti valstybės institucijų valdybą bei kontrolę, keisti jų santykius iš nusistovėjusio pasyvaus administracinio-hierarchinio pavaldumo į kaštų ir naudos santykiu išreikštą veiklos efektyvumo matmenį. Aukštesnės institucijos, pagal konservatorius, darytų įtaką žemesnėms per veiklos tikslų korekciją ir finansavimo mechanizmus, bet ne per veiklos būdus. Programoje jie numato įdiegti tikrą, ne tariamą subsidiarumo principo įgyvendinimą visose valdymo grandyse, nebiurokratizuoti institucijas, sudaryti vieningą valstybės tarnybos sistemą, pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją, įdiegti priemones korupcijai mažinti, atkurti „saulėlydžio“ komisijos veiklą. Savivaldos lygmenyje numato padidinti savivaldybių finansinį savarankiškumą, rinkti seniūnus ir seniūnijų tarybas, 10% savivaldybių lėšų perskirstyti per seniūnijas, apskritis pertvarkyti į regioninius centrus. Tai naudingi ir reikalingi, tačiau nuosaikūs pertvarkymai, nežadantys valstybėje radikalių permainų.
Radikaliau atrodo konservatorių švietimo pertvarkos programa, paremta ne tik išsamia situacijos analize, bet ir gana aiškiomis, konkrečiomis priemonėmis padėčiai taisyti, įskaitant ir akligatvyje atsidūrusią aukštojo mokslo reformą. Partija nevengia pasakyti tiesiai, jog imsis aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų tinklo „optimizacijos“, t.y. pasiūlys priemonių, kurios paskatins šias mokymo ir mokslo įstaigas „konkuruoti per kokybę“, o toms, kurios neįstengs jos užtikrinti, „bus nukarpytos nekokybiškos studijų programos“. Tai tinkamas politinės valios pareiškimas, kadangi šiandien visiems aišku, kad 22 universitetai (vien Kaune – 7!) Lietuvai – nepakeliama našta, tačiau stinga drąsos ir politinės valios viešai tai pripažinti.
Valstiečių liaudininkų partijos programa atrodo taip pat gana impozantiškiai – 130 puslapių knyga, aprėpianti 12 svarbiausių gyvenimo sričių. Pakankamai dalykiška kiekvienos iš jų sklaida: pirmiausiai apibrėžiamos esamos problemos, nurodomi keliai ką privalu daryti padėčiai pakeisti, taip pat pažymima tai, kas toje srityje jau padaryta.
Šios partijos programoje, galbūt labiau nei konservatorių, pabrėžiamas socialinis dialogas sprendimų priėmimo procese, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Akcentuojama politinė etika ir valstybės tarnautojų elgesio kodeksas bei sankcijos už jo pažeidimą. Programoje palyginti trumpai, bet dalykiškai ir konkrečiai aptariamos kovos su korupcija priemonės bei būdai jai apriboti. Pasisakoma už partijų ir politinių kampanijų finansavimo skaidrumą, valstybės institucijų auditą, administracinių gebėjimų ugdymą, netgi naujų Seimo narių mokymą. Kaip ir konservatoriai, valstiečiai liaudininkai siektų įdiegti kaštų ir naudos analizė grindžiamą valstybės valdymą, įtvirtinti subsidiarumo principą, decentralizuoti valstybės aparatą, įvykdyti apskričių reformą, tiesiogiai rinkti seniūnus ir merus, suteikti didesnį vietinės valdžios finansinį savarankiškumą. Tačiau Felicijos Bartkevičienės (1873-1945) laikų valstiečiai liaudininkai pirmiausiai pasisakytų ką jie darys su žemės nuosavybe, tūkstančiais hektarų telkiamais vienose rankose. Mūsų laikų „valstiečiai“ apie tai savo programoje tyli.
Radikaliausiai iš šių trijų, be abejo, atrodo Tvarkos ir teisingumo partijos programa. Jie žada konstitucinę reformą, per pusę sumažinti Seimo narių skaičių, juos rinkti tik vienmandatėse apygardose, įstatymu įtvirtinti galimybę nevyriausybinėms organizacijoms kelti kandidatus į Seimą ir savivaldybių tarybas, tiesiogiai rinkti ne tik savivaldybių merus ir seniūnus, bet ir teisėjus bei prokurorus, miestų ir rajonų policijos vadovus. Tvarkiečiai nusiteikę reikšmingai mažinti valdymo aparatą, įgyvendinti „gero valdymo“ principus, nustatyti asmeninę pareigūnų, įskaitant ir aukščiausiųjų – Prezidento, Seimo pirmininko ir Ministro pirmininko – atsakomybę už priimamų sprendimų padarinius, valstybės tarnautojams įvesti „skaidrią ir aiškiais kriterijais apibrėžtą darbo atlyginimo sistemą, kurioje skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo neviršytų 7 kartų“, jie nori panaikinti apskričių viršininko administracijas, vietoj jų įteisinti keturis regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Jie sieks Konstitucijoje įtvirtintos piliečių teisės, surinkus 100 000 parašų, inicijuoti referendumą visuomenei svarbiais klausimais, taip pat laiduoti fizinių asmenų teisę kreiptis į Konstitucinį teismą. Be to, jie sieks panaikinti senaties terminą už valstybei ir jos ekonominiams interesams padarytą didelę žalą. Pasisako už diferencijuotus mokesčius, žada 5-10 mažinti pajamų mokestį mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims.
Vis dėlto tikruosius partijų veidus, labiau nei jų progra¬mos, parodo darbai. Apie juos būtų atskira ir ilga kalba. Čia tik pažymėsiu, kad programų vykdymas lemiamai priklauso nuo partijų asmeninės sudėties: kokie žmonės, tokia iš dalies ir partija. Partijoje susitelkę pažangūs žmonės, t.y. iešką visuomeninio gyvenimo atnaujinimo formų, naujų idėjų socialinių grupių pusiausvyros savo partijos veidą padarys kitokį, nei su ta pačia programa konservatyvios dvasios žmonės. Vienaip su ta pačia programa pasirodys partija, kurioje vyraus principingi asmenys, kitaip – kurioje persvarą turės oportunistai, siekiantys prisiderinti prie esamos padėties ir plaukti pasroviui.
