Nusprendusieji poilsio dieną praleisti Anykščių regioniniame parke namo, be abejo, sugrįš su gausia įspūdžių kraite. Anykščių kraštas turtingas ir garsus ne tik gamtos grožybe bei žmonių iškilumu, bet ir mistinėmis istorijomis, gausybe paminklų, muziejų, aikštelių, šilų
Vakaras skirtas didvyriams
Praėjusio antradienio, liepos 16-osios vakarą, 22 valandą, kaip ir kiekvienais metais tokiu laiku, prie Anykščių šilelyje stūksančio garsiojo Puntuko rinkosi būriai žmonių.
Anykštėnai turi gražią ilgametę tradiciją, gyvuojančią nuo 1988-ųjų. Tą liepos naktį prie didžiojo akmens, ant kurio iškaltas Lietuvos didvyrių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno veidų bareljefas ir jų testamento žodžiai, rengiama šventė lakūnų skrydžiui per Atlantą, jų žuvimo dienai paminėti. Atminimo vakaras pavadinimu „Jie mylėjo Lietuvą ir dangų“ šiemet buvo ypatingas – šie skrydžio per Atlantą ir lakūnų įamžinimo Puntuko akmenyje metai jubiliejiniai.
Rusvame Puntuko granite lakūnų veidus ir žodžius artėjant skrydžio dešimtmečiui, 1943-iaisiais, iškalė skulptorius Bronius Pundzius.
Į jubiliejinį renginį šiemet sugužėjo gausybė žmonių. Renginyje prie Puntuko dalyvavo Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, Anykščių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai, čia buvo apdovanoti geriausi abiturientai, piešinių konkurso „Mes skrisim į Lietuvą“ laureatai, vyko kino filmo „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“ sutiktuvės. Renginį pagerbė Lietuvos karinės oro pajėgos, lakūnų atminimui skirtos iškilmingos salvės.
Puntuko akmuo – tik viena iš daugelio Anykščių krašto įžymybių, traukiančių šalies gyventojų bei svečių dėmesį.
Turi kuo pasigirti
Apie kitus įdomius ir lankytinus objektus, įspūdingas šio krašto vietoves, čia užaugusias iškilias asmenybes galima sužinoti apsilankius Anykščių regioninio parko direkcijos lankytojų centre. Čia visi krašto turtai atsiskleidžia kaip ant delno.
Apsilankiusieji pirmiausia pakviečiami apžiūrėti lankytojų centre įrengtos ekspozicijos. Kaip teigia regioninio parko direkcijos darbuotoja Gražina Stankevič, kiekvienas muziejus turi kokią nors savo ypatybę, akcentą, nuo ko prasideda, į ką remiasi ir toliau plėtojamos ekspozicijos.
„Mūsų akcentas – raidės. Juk iš jų dėliojami žodžiai, sakiniai, iš jų gimsta literatūros kūriniai. O tokių kūrinių kūrėjais Anykščių kraštas teisėtai gali didžiuotis – čia gimė, augo, kūrė net penkiasdešimt rašytojų. Su pačiais garsiausiais iš jų galima susipažinti muziejaus ekspozicijoje“, – pasakoja G. Stankevič.
Anykščių regioninio parko lankytojų direkcijos centras įsikūręs senosios, siekiančios XVI–XVII amžius,
Anykščių dvarvietės teritorijoje. Pastatas, kuriame šiuo metu įkurta direkcija ir lankytojų centras – 1883 metais pastatyta mokykla, kurioje mokėsi lietuvių literatūros klasikai Jonas Biliūnas ir Antanas Žukauskas-Vienuolis. Namas, kuriame kadaise buvo mokykla ir kurią lankė garsūs krašto žmonės, renovuotas 2010 metais. Lankytojų centro ekspozicija parengta išradingai ir originaliai, perteikiant meilę savam kraštui, jo žmonėms, vietovėms, legendoms.
Prie legendų stalo
Vos pradėjus apžiūrinėti ekspoziciją į akis krinta ant kambario sienos pateikiamas rankraščio vaizdas. Tai rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko ranka rašytas kūrinys, jo išdidintas originalas, niekur anksčiau neeksponuotas.
Ekspozicijoje iš originalių praeities nuotraukų pagaminti dideli paveikslai, čia daug įvairių knygų, vaizdingų nuotraukų, radinių iš miškų, geologinių įdomybių, archeologinių radinių.
Ekspozicijoje gausu audiovizualinės medžiagos. Interaktyviuose žemėlapiuose ne tik tiksli objektų padėtis, bet ir išsami informacija apie juos – vos keliais pirštų prisilietimais galima sužinoti, kodėl ir kada įsteigti parko draustiniai ir rezervatas, kas juose saugoma.
Lietuvių ir anglų kalbomis moderniai ir nestandartiškai pateikta informacija apie gamtos bei kultūros vertybes. G. Stankevič pakviečia prisėsti prie legendų stalo. Ausines užsidėjęs lankytojas čia gali išgirsti įgarsintų legendų ir padavimų apie saugomus medžius, riedulius, paslaptingas vietoves…
Spustelėjus mygtuką su užrašu „Karalienės liūnas“, galima paklausyti maloniu balsu pasakojamos legendos apie ant Šventosios kranto, prie šaltinio, kadaise kūrentą šventąją ugnį ir ją saugodavusias vaidilutes. Pas jas dažnai ateidavusi jauna gražuolė karalienė.
„Bet atskriejo kartą neganda – tūkstančiais juodų paukščių. Buvo iškirsti šventieji medžiai, užgesinta šventa ugnis ir svetimiems, savo tikėjimą atnešusiems vyrams pakluso dauguma lietuvių. Tik jaunoji karalienė negalėjo su tuo susitaikyti. Atėjusi prie šaltinio ji sušuko: „Štai jums dar viena stab-meldė“ – ir žengė į šalia esantį liūną. Sakoma, kad ir dabar giedrą dieną iš liūno dugno pažvelgia liūdnos karalienės akys“, – pasakoja legenda.
Apie Karalienės liūną yra ir daugiau legendų. Viena jų byloja, kad šioje vietoje į klampynės gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, traukiama obuolmušių žirgų.
Apipintas legendomis
Anykščių kraštas, kaip retas kitas, apipintas gausybe legendų. Lankytojų centro ekspozicijoje prie legendų stalo galima sužinoti ir kodėl miestas taip pavadintas.
Štai vienoje legendoje pasakojama, kad moteriškė skalbdama drabužius stipriai trinktelėjo kultuve sau per pirštą ir pradėjo garsiai šaukti: „Ai, nykštys, ai, nykštys“. Tai išgirdę žmonės ir pavadino bevardį upelį Anykšta, o upelis davė vardą ir miestui.
G. Stankevič sako, kad dar viena, A. Vienuolio persakyta, legenda byloja apie bajorą Nykštį, turėjusį aštuonis sūnus. Kai sykį tėvas su sūnumis išjojo į karą, brolių žmonos labai nerimavo, o ypač jauniausiojo Putino žmona Ona. Kai namus pasiekė žinia, kad vyrai žuvo, jauniausioji marti Ona Nykštienė pasiskandino bevardžiame upelyje. Netrukus upelis pradėtas vadinti jos vardu, trumpinant iš Onos Nykštienės liko tik Anykšta.
Yra kelios legendos ir apie Puntuko akmenį. Vienoje sakoma, kad kadaise velnias, norėdamas sugriauti bažnyčią, nešėsi didžiulį akmenį. Staiga pragydo gaidžiai, ir nelabasis, metęs akmenį, paspruko. Akmeniui buvo duotas karžygio Puntuko vardas.
O kitoje dėstoma, kad toje vietoje, kur dabar stūkso akmuo, gyveno piktas, su niekuo nesutardavęs ir dėl to iš namų išvarytas, atskirai trobą pasistatęs žmogus vardu Puntukas. Ant jo trobos ir nukrito nelabojo neštas akmuo. O akmenį velnias nešė norėdamas užversti jį ant Anykštos giminės namų. Įsipykusi buvo velniui tos giminės motina, mokėdavusi velnius išvaryti, jų atsikratyti. Bet Dundulis, ypač su velniais nesugyvenęs, staiga sudundėjo, trenkė žaibu ir išplėšė akmenį iš nelabojo rankų.
Šilelyje stūkso „brolis“
Dar galima išgirsti legendą ir apie tame krašte gyvenusią turtingą ir labai gražią paną, atstumdavusią visus jai besiperšančius jaunikius. Metai bėgo, panelės grožis blėso, jaunikių mažėjo ir pagaliau atėjo laikas, kai jai nebesipiršo. Liūdna sėdėdama kartą išsitarė: „Kad ir pats velnias imtų, dabar už jo eičiau.“
Ir prisistatė iš karto nelabasis: pažadėjai – ir tekėk. Ką darys, reikės panai už velnio eiti.
Tik paprašė, kad tas tiltą per ežerą nutiestų. Velnias pradėjo vilkti akmenis tiltui, bet patį didžiausią benešant gaidys užgiedojo, akmuo žemyn krito, o kartu su juo velnias nugarmėjo.
Taip ir atsirado prie Anykščių Puntukas.
Maždaug pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių, Pašventupio šile, yra ir Puntuko brolis.
Šis riedulys, nors ir vadinamas broliu, gerokai mažesnis už žymųjį savo giminaitį.
Jis lyg didelis žvėris, iškišęs galvą iš žemės ir išsižiojęs. Vienas kraštas įskilęs, tad išties panašus į prasižiojusį suakmenėjusį žvėrį.
Senovėje šioje vietoje būta pagoniškos šventyklos. Legenda apie šį akmenį primena, kad vieną šaltą žiemos rytą netoliese šios vietos gyvenę žmonės išgirdo smarkų triukšmą, griausmą ir pamanę, kad atėjo pasaulio pabaiga. Pasakojama, kad didžiulis ugnies kamuolys kritęs į šią vietą iš dangaus. Po kiek laiko atėję žmonės rado milžinišką akmenį, įstrigusį giliai žemėje. ***** Faktai
Anykščių regioninis parkas įkurtas 1992 metais.
Bendras parko plotas yra 15 485 hektarai, miškai užima maždaug trečdalį ploto.
Regioniniame parke yra gamtinis rezervatas ir 18 draustinių.
Poilsiautojams skirti 2 paplūdimiai, 15 stovyklaviečių, 6 poilsiavietės įrengtos prie Rubikių ežero bei Šventosios upės.
***** Puntukas
Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje, Šventosios kairiajame krante, stūksantis priešistorinio laikotarpio
liudininkas Puntukas labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje.
Jis antras pagal dydį šalyje po Barstyčių akmens.
Puntuko ilgis 6,9, plotis 6,7, aukštis 5,7 metro (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris 265 tonos.
Tai rapakivio, tokios granito struktūrinės atmainos, luistas, ledynų atneštas prieš 14–20 tūkstančių metų iš
Suomijos, per paskutinį ledynmetį. ***** Karalienės liūnas
Tai šaltinis, atsiveriantis Šventosios upės slėnio dešinėje pusėje.
Respublikinės reikšmės hidrogeologiniu paminklu paskelbtas 1964 metais. Šaltinis užima 0,14 ha plotą. Jo gylis 6–7 metrai.
Šaltinio vanduo gėlas, melsvai žalsvas, o pavasarį bespalvis, skonis kaip pelkės vandens. Vasarą Karalienės liūno paviršius pasidengia plūduriuojančia augalija.
Iš liūno nutekančio vandens temperatūra siekia 9,5 laipsnio.
Liūno dugnas tamsus, dumblėtas, iš jo nutekančio upokšnio vagoje yra rusvų apnašų. ***** Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
