Per dešimt dienų Kinijoje sukoręs kelis tūkstančius kilometrų ir tik du kartus matęs ant stalo ryžių, gali įtarti, kad visa tai, ką anksčiau žinojai apie Kiniją, nelabai atitinka tikrovę.
Bet ar kelionėje pasemti tiesioginiai įspūdžiai nekuria naujų iliuzijų? Juolab, kad kelione maloniai pasirūpino Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) valdžia.
Kulinarija ar istorija?
Dalijantis įspūdžiais apie Kiniją sunku būti originaliam. Keliauninkai iš Lietuvos mielai pasakoja, ką jie matė Pekine, Šanchajuje ir kitur.
Tibetas? Taip, KLR valdžia, kuri organizavo kelionę keliems akademinės bendruomenės atstovams ir man, žurnalistui, surengė ekskursiją po Tibetą. Tačiau Tibetas – atskira tema. Lietuviams rūpi politiniai Tibeto reikalai, o šie pajudės į vieną ar kitą pusę kartu su visa Kinija.
Nepriklausomai nuo santykio su tikrove, įspūdžiai dirba savo darbą kaip kinivarpos. Segtuve su užrašu „Kinija“ vieni lapai išplėšiami ir metami į pakurą, kiti taisomi, segami nauji.
Dėl ryžių viskas aišku: jų daugiau suvalgo Kinijos pietinėse provincijose. Pekine valgo antis, Tibete – jakus.
Bet juk ne kinų virtuvė rūpi strategams. Šį rudenį laukiama, kad keisis KLR aukščiausiosios valdžios pamaina. Vien tai, kad skaitlingiausios pasaulio šalies vadovybė tvarkingai užleis vietą savo įpėdiniams, galima laikyti santvarkos, kuri save vadina komunistine, privalumu.
Būta valstybių, kurios sužlugo, taip ir neišsprendusios komunistinių lyderių kaitos uždavinio. Pakeliui į demokratiją subyrėjo SSRS, Jugoslavija.
Kinija ir pasaulis jau dabar spėja, kad šį rudenį Si Dzinpinas (Xi Jinping) taps Kinijos komunistų partijos (KKP) lyderiu ir šalies prezidentu, premjero postą užims Li Kecianas (Li Keqiang). Akivaizdu ir tai, kad Bo Silajus (Bo Xilai) politinė karjera tam kartui baigėsi.
Iššūkiai, kurie laukia naujos KLR valdžios, irgi žinomi: pasaulis vis giliau grimzta į ekonominę ir finansinę krizę, į eksportą orientuotos KLR ekonomikos augimo tempai mažėja. Vien investicijos į šalies infrastruktūrą negali išspręsti augimo problemų, todėl valdžiai teks kreipti ūkį į vidaus rinką, skatinti kinus, kad jie daugiau vartotų. O to negalima padaryti vien direktyvomis.
Svarstant apie Kiniją norisi užčiuopti politinį nervą, ką nors suprasti apie tos šalies istoriją.
Todėl dalijantis įspūdžiais reikia iš anksto susitarti, apie ką šnekėsime: apie kulinariją, ar apie gilumines istorijos sroves. Kulinarinė dalis, be abejo, pranoksta istorinę.
O toje istorinėje dalyje įspūdžiai kaupiasi lėčiau, jie kitokie. Turiu omeny asmeninį istorijos supratimą – „lentyną“, kurioje sudėlioti procesų esmę išreiškiantys istorijos faktai.
Kinijai skirtoje mano lentynėlėje iki šiol reikšmės neprarado du objektai: opijus ir žemėlapis. Kolekcija virtuali – net ir turimas opijus netikras.
Žemėlapis
Lietuviškas žodis „žemėlapis“ savaip atskleidžia, kas yra Kinija. Dabar ten gyvena virš 1,3 milijardo žmonių. Žemės planetoje buvo tiek gyventojų tarp 1840 m. ir 1860 m.
Kinijos komunistai šiuo metu turi tiek valdinių, kiek jų būtų turėjusi įsivaizduojama pasaulio vyriausybė XIX a. Tačiau tais laikais, – kaip ir dabar, – pasaulyje nebuvo vienos valdžios.
Ekonominės, socialinės ir politinės užduotys, kurias sprendžia Kinijos komunistai, yra planetinio masto vien dėl KLR gyventojų skaičiaus.
Žinoma, panašiai tiek gyventojų turi Indija, tačiau, Pasaulio banko duomenimis, ši šalis 10-je yra vietoje pagal savo bendrojo vidaus produkto (BVP) dydį, o Kinija – 2-je. Indija integruota į anglosaksiškąją pasaulio dalį, o Kinija buvo ir, matyt, liks panaši į atskirą planetą. Todėl rodant į Kiniją galima sakyti, kad tai pasaulio žemėlapis, arba tiesiog žemėlapis – visos Žemės schema. Ir toks požiūris nėra visiška nesąmonė.
Toje planetoje galioja savi valstybės ir ūkio sąveikos dėsniai. Didžioji kinų siena – įspūdinga valstybinė statyba. Kaip gynybinis įrenginys nepasiteisino, užtat dabar, praėjus daugiau nei 2000 m. nuo statybų pradžios, siena duoda naudos kaip turistinis objektas. Mūrai buvo pastatyti todėl, kad valstybė galėjo suvaryti į darbus daugybę žmonių.
Ar Kinijos liaudis bus soti, ar badaus – priklauso nuo to, ar užderės ryžiai (nors jų Kinijoje, kaip minėjau, beveik neteko paragauti – vadinasi, mus maitino kitaip nei liaudį).
Tam, kad derėtų ir tvarkingai augtų ryžiai, reikia suvaldyti upes. Nuo senų senovės irigacijos įrenginius prižiūri valstybė.
Esu rašęs apie Kinijos susinaikinimo ciklus. Per tūkstantmetę istoriją Kinijos gyventojų skaičius periodiškai didėdavo dėl žemdirbystės plėtros ir sumažėdavo dėl vidaus karų.
Kinijos gyventojų skaičiaus dinamika gana tiksliai žinoma, kadangi surašymai tenai nuolatos vyksta nuo pirmojo mūsų eros amžiaus. Pavyzdžiui, žinoma, kad 2 m. po Kr. Kinijoje buvo 59 milijonai gyventojų, 59 m. po Kr. – tiktai 20 milijonų.
Gyventojų pertekliaus problemą kinai spręsdavo žiauriai. Buvo laikotarpių, kada nužudydavo iki 80 proc. naujagimių mergaičių. Nėra moterų – nėra vaikų.
Demografinės katastrofos neretai susiję su užtvankomis. Pavyzdžiui, 1332 m. dambos neatlaikė Chvangchės (Huánghé) potvynio. Po to prasidėjo maras, nusinešęs apie 7 mln. gyvybių.
Galima ižvelgti tokį dėsningumą: liaudis sukyla prieš valdžią, nesugebančia tvarkyti užtvankų, prasideda vidaus karai, užtvankos dėl to apleidžiamos, ir potvyniai vėl skandina liaudį.
Viena iš Geltonųjų raiščių sukilimo (184 – 205 po Kr.) priežasčių buvo tai, kad pakrikusi valdžia nesugebėjo nuolatos remontuoti užtvankų, dėl ko Chvangchės upė užliedavo didžiulius gyvenamus plotus.
Tuo metu kilusio Tàipíng Dào religinio sąjūdžio sekėjai tikėjo, kad dėl kosminių ciklų mėlyną „prievartos dangų“ pakeis geltonas „teisingumo dangus“ (tikėjimo ženklas – geltonas galvos raištis). Jie sukūrė slaptą sukarintą organizaciją.
Sukilimas, kuris truko 20 metų, sužlugdė Hanų dinastija. Kinijos gyventojų skaičius sumažėjo beveik 7 kartus: nuo 50 milijonų iki 7,5 milijonų.
Panaši istorija pasikartojo maždaug po 1700 metų. Manoma, kad Taipingų sukilimas (1850 - 1864), prasidėjęs nuo religinio sąjūdžio, pasiglemžė daugiau nei ketvirtį kinų, kurių prieš sukilimą buvo 432 milijonai.
Vien sukilimo metu žuvo apie 50 mln. žmonių – daugiausiai dėl bado ir epidemijų. Sukilimas pasibaigė, negandos – ne. Ligos ir maisto stygius paskui numarino antra tiek. Manoma, kad sukilimo sukelta demografinė katastrofa kainavo Kinijai 118 milijonų žmonių. Tai dvigubai daugiau nei viso pasaulio mastu pareikalavo Antrasis pasaulinis karas.
Užtvankų būklė dėl sukilimo nelabai pagerėjo. 1887 m. buvo pralaužtos blogai prižiūrimos Chvangchės upės dambos. Aukų skaičiaus įvertinimų ribos: nuo 900 tūkst. iki 7 mln.
Kinų liaudis į valdžią žiūri tarsi pro vandens čiurkšles. Jeigu šalį siaubia potvyniai, vadinasi, valdžia išklydo iš Dangaus kelio. Kyla nepasitenkinimas, galintis peraugti į bruzdėjimą ir sukilimus.
Opijus
Opijaus karų istorija gerai žinoma, todėl nevarginsiu skaitytojo detalėmis. Savo laiku skaitydamas apie tuos karus suvokiau ekonomikos esmę – gerybes galima įsigyti trimis būdais: teisingais mainais, sukčiavimu ir plėšimu.
XIX a. pirmojoje pusėje Indiją valdė britai. Tuo metu Anglijoje didėjo gyventojų priklausomybė nuo arbatos. Jos buvo galima nusipirkti Kinijoje, kur atsiskaitymas vyko sidabriniais pinigais. Kas turi sidabro – perka arbatos, kas neturi sidabro – neturi ir arbatos.
Britai gaudavo sidabro už Kinijoje parduotą indišką opijų. Dėl to Kinijos uostuose daugėjo narkomanų, Anglijoje – nuo arbatos priklausomų žmonių.
1838 m. Kinijos imperatoriaus įsakymu prekyba opijumi buvo uždrausta ir sunaikintos opijaus atsargos vieninteliame uoste, kur tuo metu buvo leidžiama prekiauti užsieniečiams – Kantone, arba Gvangdžou (Guangzhou).
Britai į tai atsakė karu, kuris 1842 m. pasibaigė žeminančia taika – kinai buvo priversti atverti prekybai daugiau uostų, įsileisti opijų, Kinija prarado teritoriją, kur vėliau iškilo Honkongas.
Antrasis opijaus karas kilo 1856 m., kadangi Kinija nesilaikė pirmojo karo taikos sąlygų.
Opijaus karais prasidėjo ilgas Kinijos tarptautinio pažeminimo šimtmetis, pasibaigęs komunistinės valdžios įvedimu visoje Kinijoje 1949 m. Tą šimtmetį ženklino užsienio valstybių kolonijos Kinijos pajūryje; ypatingas užsieniečių statusas (jiems negaliojo Kinijos įstatymai); Anglijos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Japonijos karinės intervencijos; 1911 m. revoliucija, pilietiniai karai.
Būtent dėl tų pažeminimų visos XX a. Kinijoje atsiradusios politinės jėgos yra daugmaž patriotinės – neišskiriant nė komunistų, kuriuos vargiai pavadinsi internacionalistais.
Planeta suksis savo orbita
Iš svarstymų apie Kinijos istoriją kyla šiokie tokie ateities numatymai.
Kinija – labai sena civilizacija, kuri visą laiką buvo įnikusi į savo reikalus. Užsienis jai rūpėjo tiek, kiek trukdė gyventi.
Lyginant su jaunomis galybėmis, tokiomis kaip Vokietija, atsiradusia 1870 m. ir pabandžiusia siekti pasaulinio dominavimo, ar JAV, kurios, atrodo, sunkiai pavelka pasaulinio dominavimo naštą, Kinija tarsi vėžlys tūno savo kiaute.
Kinų perteklius nėra privedęs prie masinės naujų žemių kolonizacijos. Šiais laikais emigracija ir kolonizacija neišspręstų Kinijos demografinių problemų. Jeigu 100 mln. kinų apsigyventų Sibire, 100 mln. – Afrikoje, vis tiek Kinijoje jų liktų apie milijardą, kurį reikėtų išmaitinti.
Todėl dauguma kinų veikiausiai liks, kur buvę, ir bendraus su savo valdžia pagal tūkstantmetę tvarką: gera ta valdžia, kuri leidžia pramisti. Bloga valdžia anksčiau ar vėliau sužlunga, tiktai per tas permainas labai sumažėja kinų.
