Budri ir pasirengusi teisėsauga, aktyvi ir pilietiška visuomenė – be jokios abejonės, visa tai. Tačiau yra dar vienas labai svarbus, gal net ir lemiamas veiksnys. Tai – mūsų valstybės migracijos politika. Priklausomai nuo priemonių ji gali mus išgelbėti – arba pražudyti.
Tai, kas vyksta Europoje, aiškiai signalizuoja: migracijos politika turi būti ne tik kad santūri ir apdairi, tačiau ir griežta. Manau, jog metas imtis veiksmų ir grįžti prie tvarkos, galiojusios prieš keletą metų. Dabartinė, kuri yra gerokai švelnesnė ir liberalesnė, mūsų saugumo anaiptol negarantuoja.
Įvairūs palengvinimai dėl leidimų gyventi Lietuvoje suteikimo buvo priimti visų pirma siekiant paskatinti investicijas. Pritraukti verslą, ypač stambias kompanijas, potencialius darbdavius. Šie siekiai tikrai nėra blogi, tačiau geopolitinė situacija šiandien liepia rinktis tarp investicijų ir saugumo. Kas svarbiau Lietuvos visuomenei?
Aš manau, kad saugumas – visų svarbiausia. Ir kad senąją tvarką, kuomet užsieniečio patekimas į šalį buvo pakankamai sudėtingas, reikia grąžinti. Tai nereiškia, kad mes apskritai turime užkirsti kelią visiems ir nieko nebeįsileisti – ne. Tai reiškia, kad mes turime grąžinti saugiklius, prireikus sudėti papildomus. Tam, kad eliminuotume net teorines galimybes patekti į Lietuvą asmenims, turintiems ar galintiems turėti blogų ketinimų.
Kodėl nesudarius potencialiai pavojingų valstybių sąrašo? Iš kurių atvykę ir leidimo gyventi pas mus prašantys asmenys būtų tikrinami itin atidžiai, tiesiog skrupulingai? Kodėl tas pats negalėtų būti taikoma jauniems, sveikiems, tvirtiems vyrams? Ir taip toliau.
Nesakau, kad nereikia padėti tiems, kurie iš tikrųjų bėga nuo karo, persekiojimo ar kitų negandų. Tačiau juk akivaizdu, kad didžioji dalis pabėgėlių yra ne tokie. Jie paprasčiausiai ieško geresnio gyvenimo. Jie ekonominiai migrantai.
O kartu su jais – jau ne kartą užfiksuota – atvyksta ir asmenys, linkę į nusikaltimus ar net terorizmą. Su tuo jau susidūrė kelios Vakarų Europos šalys. Pačios įsileido banditus, kurie nukreipė šautuvus ir bombas į niekuo dėtus žmones.
Tai, kad kol kas nieko panašaus nenutiko Lietuvoje, kad tikimybė šiandien nėra didelė, anaiptol nereiškia, jog taip visad ir bus. Mes turime pasirinkimą: kažką daryti arba nieko nedaryti, tiesiog sėdėti ir laukti. Viliantis, kad tragedija mus aplenks. Žinoma, kieno motina yra viltis, tad ar ne geriau imtis ryžtingų ir efektyvių priemonių?
Jei kyla nors menkiausių įtarimų dėl asmenybės, dėl nusiteikimo, dėl galimo priklausymo nusikalstamiems ar ekstremistiniams susivienijimams – toks asmuo neturi būtų įleistas į Lietuvą. Ir mes niekam neprivalome dėl to aiškintis ar teisintis. Mes imamės priemonių savo valstybei ir savo visuomenei apsaugoti.
Juk matome: jie nesustos. Jie demonstruoja jėgą ir brutalumą. Jie tai darys ir toliau. Jų neperkalbėsi nei diplomatine, nei kitokia kalba. Todėl privalome imtis veiksmų. Tiek dėl savo pačių saugumo – tiek ir dėl deramo atsako.
Seimo narys Valerijus Simulik
