Lietuva vėl išsišoko vienintelė bandydama stabdyti Europos Sąjungos ir Rusijos derybų procesą. Tiesa, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis buvo pritaręs tokiai nuostatai, bet oficiali Lenkijos pozicija buvo ne tokia. Atrodo, kad Lietuva – tokia regiono lyderė, paskui kurią kaimyninės šalys neina. Pasižiūrėjus į žemėlapį, tas regioninis lyderiavimas atrodo keistai – regis, Lietuva dabar vaizduojasi save ne aplinkinio regiono, o tolimo, t. y. Ukrainos ir Gruzijos, lydere.
Ir šitaip apleidžiamas tas regionas, kuris iš tiesų yra artimas, aplinkinis, ir tos šalys, kurios europinėje geopolitikoje turi tuos pačius interesus. Latvijos ir Lietuvos susisiekimo srities verslininkai bei politikai dabar džiaugiasi, kad, nepaisant krizės, pervežimų srautai iš Rusijos per mūsų uostus yra gausūs. Tarsi tai būtų koks nors mūsų pačių nuopelnas, o ne tas faktas, kad po Bronzinio kareivio paminklo perkėlimo Taline Rusija ėmė taikyti Estijai nepaskelbtą ekonominę blokadą. Toks laimėjimas yra labai laikinas – Rusija vadovaujasi principu „skaldyk ir valdyk“, iš trijų Pabaltijo šalių pakaitomis išsirenka vieną auką ir bando jas visas supriešinti.
Vandens ant kiršinamojo Kremliaus propagandos malūno papila ir mūsų žiniasklaida. Kilus ginčui dėl „Air Baltic“ ir „flyLAL“ tarpusavio nesutarimų, „Respublika“ (2008 10 06) pažėrė štai tokių teiginių:
Nėra ko stebėtis, kad kartkartėmis mes, „braliūkai“, tampame kone didesniu Rygos priešu nei Maskva, vis primenanti esą skriaudžiamus slavus.
„Braliūkai“ ant mūsų pyko visada, kai tik buvo proga kariauti. „Baltijos kelio“ euforijos atminimą temdė degtukų, kelionių agentūrų, mielių, pieno karai.
Šie teiginiai yra tiesiog melagingi. Niekada Lietuva Rygai neatrodė didesnis priešas negu Maskva. O ir dar tokia „Respublikos“ straipsnio nesąmonė: „Latviai vis tiek iki šiol savo žemėlapiuose mūsų Šventosios kurortą vadina savo kalba.“ Kodėl jie neturėtų vadinti savo kalba? Mes miestą Daugavpils vadiname Daugpiliu, miestą Bauska – Bauske, Latvijos Ilūkstė mūsiškai yra Alūksta, ir niekam dėl to nekyla jokių problemų, išskyrus tą žiniasklaidą, kuri siekia sukiršinti broliškas tautas. Visas tas „Respublikos“ straipsnis, nuo pirmo iki paskutinio sakinio, yra persmelktas neapykantos Latvijai ir dviejų draugiškų valstybių nesantaikos kurstymo.
Galų gale atsipeikėkim ir pabandykim šiuos dviejų valstybių santykius įsivaizduoti iš šalies. Nejaugi kam nors, tarkim, Švedijoje arba danguje rastųsi mintis, kad kylant menkiems tarpusavio nesutarimams iš tų dviejų valstybėlių viena visada neteisi, o kita visada teisi. Bėda ta, kad mūsų žiniasklaida, visada dėl visko linkusi kritikuoti mūsų valdžią, tampa šovinistiška ir nekritiška mūsų politikos gynėja nesutarimuose su Latvija. Jokio objektyvumo čia negalima tikėtis – visi konfliktai nušviečiami subjektyviai tik iš vienos pusės. Taip pat ir „degtukų, kelionių agentūrų, mielių, pieno karai“, kuriuos mes jau seniai užmiršom, bet bulvarinei žiniasklaidai kokius nors nesutarimus labai miela vadinti „karais“ ir kelti sensacinį riksmą.
Iš tiesų Latvijos spaudoje tokio kurstymo mažiau – na, bet ten ir spauda geresnės kokybės.
Lapkričio 18 d. Latvija švenčia savo nepriklausomybės 90-ties metų jubiliejų. Jeigu mes Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1918 metais vadiname stebuklu, tai gal pirmą kartą istorijoje susikūrusios Latvijos ir Estijos valstybės yra dar didesnis stebuklas?
Iš tikrųjų ne. Nors dabar kai kas mus ragina didžiuotis buvusia „abiejų tautų“ lenkiška valstybe, valdoma iš Varšuvos, svarbiau tai, kad XIX amžiuje, prasidedant Tautų pavasariui, estų ir latvių tautos turėjo didesnę ekonominę ir kultūrinę laisvę negu lietuviai. Didesnėje Latvijos dalyje baudžiava panaikinta jau XIX a. antrame dešimtmetyje, pirmas latviškas laikraštis išėjo 1822 m. Pirmoji dainų šventė Latvijoje surengta 1873 m. (Lietuvoje – 1924 m.). XIX a. antroje pusėje susiformavo latviškai kalbanti miesto buržuazijos klasė, raštingumo lygis buvo keliagubai aukštesnis. Visą tarpukario laikotarpį Latvija buvo aiškiai pranašesnė už Lietuvą ekonomiškai ir kultūriškai.
Dabar padėtis išsilyginusi, bet Latvija kur kas labiau pažeidžiama dėl keblios demografinės padėties. Derėtų suvokti, kad pačios Lietuvos interesas yra siekti kuo didesnio solidarumo su Latvija ir kad ši kaimyninė valstybė, su kuria turime ilgą bendrą sieną, bet niekada nekariavome, yra Lietuvai artimiausia geopolitinių interesų, istorinio likimo ir tautų giminystės požiūriu.
