Pašalintasis prezidentas Rolandas Paksas rinkėjus lankys ne tik sraigtasparniu. Virtęs vaidybinio filmo personažu Pilotu, rudenį jis kaustys kino teatrų lankytojų ir televizijos žiūrovų dėmesį.
Tiriamosios TV žurnalistikos Lietuvoje pradininkas Vytautas Matulevičius yra nepageidaujamas mūsų šalies televizijose.
Tačiau sėdėti be darbo kadaise itin populiarios laidos "Krantas" autorius nelinkęs. 2006-aisiais jis susuko nuskriaustąjį R.Paksą guodžiančią dokumentinę juostą "Visi prieš vieną", o šiemet parašė romaną "Jie" ir filmo scenarijų apie aukščiausius politinius postus pasiekusį ir prievarta iš jų ištrenktą Pilotą.
Režisieriaus Sauliaus Vosyliaus vadovaujamai kūrybinei grupei pakako birželio paversti pasakojimą kino "žaliava", kuri po montažinėje praleisto laiko taps vaidybiniu filmu. Žiūrovai jame išvys ne tik skraidantį herojų, bet ir kitas politinės apkaltos figūras, įkūnytas aktorių Antano Šurnos, Arvydo Dapšio, Vytauto Tomkaus, Dariaus Petkevičiaus ir kitų.
Filmas - ne įvykių iliustracija
- Prieš porą metų jūsų sukurtos juostos "Visi prieš vieną" atsisakė visos šalies televizijos. Sakytum, lydėjo nesėkmė. Tad kas paskatino kurti vaidybinį filmą ta pačia tema?
- Būtų nesėkmė, jei jis liktų nepamatytas. Tačiau gyvename ne sovietiniais laikais, tad suradau būdų, kad filmą žiūrovai išvystų. Rodėme jį Lietuvos kino teatruose ir netirštindamas spalvų galiu pasakyti, kad salės lūždavo nuo žiūrovų gausos. Jei padarai šio to vertą darbą, galima rasti būdų, kad jį pamatytų žmonės. Juosta sukėlė diskusijas, taigi buvo sėkminga. Beje, "Visi prieš vieną" vėliau parodė regioninės televizijos ir "Penktasis kanalas".
- Kurie politinio gyvenimo epizodai pagal siužetą (prezidentinis skandalas, apkalta) bus perkelti į kino juostą?
- Siužeto kol kas nenorėčiau atskleisti, nes taip pjaučiau šaką ant kurios sėdžiu - tartum skaitančiajam knygą pasakytum, kuo ji baigiasi. Tačiau tai jokiu būdu ne filmas apie apkaltą. Greičiau - biografinė drama, kurioje realūs faktai pinami su menine išmone. Kai kurie dalykai, įvykiai bus atpažįstami, bet filmas - ne jų iliustracija. Režisierius S.Vosylius bei "Nereikalingų žmonių" scenarijaus autorius Raimundas Paškevičius padėjo struktūruoti pasakojimą. Pirmąkart perskaitę, jie pasakė, kad scenarijus geras, bet literatūriškas - reikia jį pritaikyti kinui. Teko atsisakyti kai kurių, man atrodė - svarbių, epizodų.
- Kokia kino juostos trukmė?
- Mėginsime tilpti į 1 val. 40 minučių. Turime labai daug filmuotos medžiagos, bet nesinorėtų viršyti šios ribos, nes filmas tada jau butų žiūrimas kitaip.
Pavadinimas neaiškus
- Gal jau galite atskleisti filmo pavadinimą?
- Galutinio dar neturiu. Klausimas paliekamas ateičiai. Yra tik darbinis pavadinimas - "Svetimas". Pasirinkau jį, nes pasakojama apie žmogų, kurio nepriima egzistuojanti politinė, finansinė, ekonominė sistema. Tam tikrų grupuočių sistema. Jei šis pavadinimas būtų galutinis, kiltų aliuzijų į Alberto Camus romaną "Svetimas". Nors filmo esmė nėra jau taip nutolusi nuo šio kūrinio, kuris seka nepritapusio prie nusistovėjusios visuomenės sistemos žmogaus istoriją. Kita nereikalinga aliuzija - to paties pavadinimo amerikiečių fantastinis filmas.
- Filme vaizduojama asmeninė drama ar mėginama sukurti valstybininko įvaizdį? Ar bus atspindėta realaus asmens aplinka, artimiausi žmonės, šeima?
- Galima į tai žvelgti kaip į asmeninę dramą, nors mūsų pagrindinis personažas yra neordinarinė asmenybė. Jis pasiekia daug sportinių laimėjimų, tampa Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo čempionu, pasak vieno filmo personažo - nugali rusus. Šis epizodas sutampa su tikrove. Jis yra neeilinė asmenybė ir todėl, kad per itin trumpą laiką pasiekia aukščiausius
valstybės postus: tampa premjeru, atsistatydina ir vėl sugrįžta į politiką. Iššūkį sistemai paskelbęs veikėjas sulaukia didžiulės tautos paramos, tampa prezidentu ir galiausiai yra pašalinamas. Tad jo asmeninė drama virsta valstybės, visuomenės drama, kadangi neeilinė asmenybė yra sunaikinama, atstumiama.
- Grįžkime prie pasakojimo siužeto. Ar daug veiksmo ore?
- Filmavimas truko mėnesį, tris dienas praleidome sportinės aviacijos aerodromuose. Esu dėkingas Kauno aerodromo Aleksote vadovybei, kad nepabūgo. Prieš tai turėjome nemalonų incidentą. Norėjome filmuoti Kyviškėse, aeroklubo vadovas labai noriai sutiko padėti. Bet ten bazę turi savanoriškų pajėgų eskadrilė. Tad reikėjo atsiklausti kariuomenės leidimo. Gavome atsakymą, kad filmo scenarijus yra politizuotas ir filmuoti neleidžiama.
- Ar filme skirta vietos oreiviams, draugo Šurkaus prototipas oro balionu kur nors kyla?
- Nekyla, nes filmas pasakoja apie lakūnus, o ne oreivius. Pagrindinis personažas, scenarijuje vadinamas Pilotu, skraido sportiniu lėktuvu, tad daugiau kalbama apie šią sritį. Sportinės aviacijos alsavimas filme gerai jaučiamas ir, manau, gana įspūdingas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Panevėžio dramos teatro aktorius D.Petkevičius, tiesa, nepakilo į orą, bet veikiančiame, žeme riedančiame lėktuve sėdėjo prie šturvalo ir buvo nufilmuotas.
Tikrovės nemažai
- Kurios pasakojimo linijos siejasi su tikra politine istorija?
- Žmogus iš sportinės aviacijos, vėliau iš verslo ateina į politiką - tad jos dalis filme yra nemenka. Tačiau pateikiama per žmogaus istoriją. Ką jis randa atėjęs? Jį paremia vyresnės kartos politikas, labai garsi asmenybė, daug prisidėjusi prie Sovietų Sąjungos griuvimo. Ši asmenybė, scenarijuje vadinama Profesoriumi, sutinka Pilotą per Sausio įvykius ir, laikydama jį patikimu žmogumi, kviečia dalyvauti politikoje. Pasiekęs aukštus postus, Pilotas sprendžia dilemą, kam turįs tarnauti - jį į politiką atvedusiam žmogui ar piliečiams, kurie už jį balsuoja. Artėja lemiama akimirka, ir Pilotas priima sprendimą, kuris šokiruoja jo patroną. Čia slypi vėlesnės pagrindinio herojaus dramos priežastis.
- Ar Profesorius ir jo prototipas jau toks galingas, kad prieš Pilotą sutelktų tokias pajėgas?
- Labai įtakingas tas mūsų Profesorius. Jis numato daug ėjimų į priekį, yra užkulisinių intrigų meistras. Nepaisant gerųjų savybių, yra ganėtinai kerštingas. Filme esama daugybės potemių. Piloto ir Profesoriaus santykiai yra klasikinis Mokytojo ir Mokinio konfliktas. Mokinys perima mokytojo žinias ir gebėjimus, bet anksčiau ar vėliau įžvelgia ir jo silpnąsias savybes, ribotumą. Subręsta asmenybių konfliktas. Mokiniui iškyla dilema - numalšinti norą būti savarankišku, vadovautis savo nuožiūra ar nustumti tai šalin ir paklusti Mokytojui didesnės karjeros vardan. Mūsų Pilotas išsprendžia dilemą rinkdamasis savarankiškumą. Profesorius - labai ryškus filmo personažas, prieštaringas, įvairiapusis, neschematiškas. Jį vaidina aktorius A.Šurna. Filmavimo aikštelėje susikūrė labai geras aktorių tandemas, susitiko skirtingos kartos ir kūrybinės patirties asmenybės. Tad atsirado ir įdomių poteksčių. Per pirmąjį epizodo su A.Šurna filmavimą šūktelėjau: "Dariau, saugokis, kad jis tavęs "nesumuštų" aikštelėje, nepasiduok spaudžiamas jo talento, jo asmenybės." Ir jis nepasidavė.
- Beje, kiek žinau, filmo Profesorius yra griežiantis...
- Taip, griežiantis violončele.
Suburti talentingi aktoriai
- Kokios dar neigiamos asmenybės pasirodys filme?
- Yra įdomus, šiek tiek demoniškas personažas, siekiantis savo tikslų visai nesirinkdamas priemonių. Tai politikas, Seimo
narys, galiausiai iškopiantis į Seimo pirmininko postą. Šį vaidmenį kuria kitas Panevėžio dramos teatro aktorius Albinas Keleris. Seimo pirmininkas prisideda verčiant Pilotą ir tampa laikinuoju prezidentu. A.Kelerio vaidmuo kai kuriuose epizoduose bus toks įtaigus, kad galbūt priblokš žiūrovą. Esu labai laimingas, kad pavyko suburti tokių talentingų aktorių trupę.
- Ar filme išvysime kurį nors "Dviračio žynių" aktorių?
- Ne, bet turėjau minčių vieną pakviesti. Vis dėlto pamanėme, kad aktoriaus darbas bus suvoktas neadekvačiai, nejučiom palaikytas žanrų painiojimu. Filme netrūksta ironiškų, net sarkastiškų epizodų. Aktorius A.Dapšys vaidina Saugumo tarnybos direktorių: jo vaidyba - rangymasis, raitymasis, mikčiojimas, neįtikėtinas gudrumas akistatos su Pilotu epizode tiesiog išvertė iš kojų visą kūrybinę grupę. Man labai džiugu, kad šie garsūs ir itin talentingi aktoriai, dalyvavo projekte ir konjunktūros neišsigando. Per atranką ne vienas jų kolega atsisakė. D.Petkevičius iškart visus sužavėjo pareiškęs, kad imsis tik pagrindinio vaidmens. Neturėdamas lyderio savybių, aktorius niekad jo tinkamai nesuvaidins. Tai turi būti charizmatiškas aktorius, o D.Petkevičius toks yra. Pasikartosiu - jis taps didžiuliu atradimu.
Kam to reikia?
- Filmo pabaiga - juk ne "happyendas", tiesa?
- Pabaiga įdomi - ir minoriška, ir dramatiška, ir liūdna. Bet ji atneš ir tam tikrų prošvaisčių. "Mėsmalę" perėjęs žmogus, padaręs klaidų - paskyręs savo patarėju finansinį rėmėją, atgimsta, patiria dvasinį prisikėlimą. Filmo pabaigoje žiūrovas suvoks, kad šis žmogus nepalūžo ir padarė išvadas.
- Gal atskleistumėte filmo rėmėjus?
- Nesu įgaliotas skelbti rėmėjų, įmonių ar asmenų pavardžių. Man pačiam būtų smagu juos paskelbti - pirma, daug kas nustebtų, ir, antra, baigtųsi kalbos, esą visa daroma iš neaiškių pinigų.
- Būdamas atviras kaip tik užčiauptumėte burnas šios temos nemėgstantiems politikams...
- Kas norės, galės pasidomėti filmo buhalterija. Užuominų dėl filmo finansavimo jau skaičiau visokių. Ir nelabai gražių.
- Artėja Seimo rinkimai. Filmas bus rodomas rudenį. Ar čia nėra tam tikrų sąsajų, ar taip neremiama viena partija?
- Filmą per vasarą baigsime montuoti. Kai visi grįš iš atostogų ir pradės viskuo domėtis, kai moksleiviai grįš į mokyklas, filmas jau bus baigtas ir "paleistas". Išvesiu analogiją. Kai sukūriau dokumentinį filmą, nekart rašyta, kad jis susijęs su rinkimais, nors jie ką tik buvo įvykę. Jei taip žvelgsi, išeitų, kad viskas susiję su rinkimais.
- Kam reikia šio filmo?
- Visų pirma - man. Tai be galo įdomi tematika. Pirmąkart susidūriau su vaidybinio žanro filmu. Patirtis labai įdomi, sakyčiau, užkrečiamas dalykas. Tiesą sakant, mano mintys jau sukasi ne tik dėl jo montažo, o kaip rasti finansavimo šaltinių kitam filmui. Degu noru sukurti filmą apie lemtingiausią tarpukario Lietuvos istorijos datą. Žvelgdamas į dabartinio gyvenimo aktualijas, pradedi geriau suprasti, kas atsitiko tada.
Neprireikė eiti į gatvę
- Kuo gyvenote pastaraisiais metais? Labai retai regime jus viešojoje erdvėje...
- Parašiau knygą "Jie". Kūriau filmą apie Viktorą Uspaskichą ir galiausiai dėl to buvau išstumtas iš televizijų. Tai buvo ne žurnalistika, o tikras karas ir turiu prisipažinti jį pralaimėjau. Mano dingimas nebuvo savanoriškas, ir man net nesmagu apie tai kalbėti.
- Pasakykite, ką tuomet veikėte?
- Trumpai dirbau "Lietuvos ryto" televizijoje, rašinėjau į laisvą laikraštį, kol rimtai nesėdau prie scenarijaus. Kai ką pardavinėjau per tą metą, kadangi buvau užsidirbęs pinigų "Baltijos televizijoje". Šie pinigai man tapo užuovėja. Jei ne jie, būčiau ėjęs gatvių kasti.
Mindaugas Klusas
