„Manau, kad kiti iššūkiai daugiausia susiję su demokratijos atsitraukimu ir autoritarinių režimų atgimimu, kurį matėme pastaraisiais metais ir kuris prasidėjo dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą. Tačiau per daugiau nei trejus metus, kuriuos dirbu RFE/RL, bauginantis dalykas buvo matyti, kaip greitai terpė žiniasklaidai tampa vis uždaresnė“, – interviu BNS teigė jis.
Šią savaitę RFE/RL atidarė biurą Vilniuje, į jį perkelti darbuotojai iš Baltarusijos. Tuo tarpu organizacijos biuras Rusijoje buvo perkeltas į Latviją.
Apie šių dviejų biurų perkėlimą pranešta pernai. RFE/RL teigia, kad jie buvo priversti užsidaryti dėl išaugusio nepriklausomos žiniasklaidos persekiojimo.
Pasak J. Fly, aplinka laisvai žiniasklaidai prastėja daug kur pasaulyje – nuo dalies Europos Sąjungos (ES) šalių iki Vidurio Azijos valstybių.
„Tai man kelia nerimą, kai žvelgiame į Baltarusiją ir Rusiją: ar jos bus lyderės ir pavyzdys kitiems autoritariniams režimams, kaip ši sistema veikia bei kaip galima kontroliuoti informaciją?“, – pažymėjo generalinis direktorius.
– Esate minėjęs, kad Vilniaus biuras yra svarbi kovos su Rusijos dezinformacija, cenzūra ir Aliaksandro Lukašenkos vyriausybės bauginimu susijusios strategijos dalis. Kokia ta strategija ir kokį vaidmenį Vilniaus biuras atlieka šiame kontekste, kodėl Vilnius apskritai?
– Tad kodėl Vilnius? Nes, atsižvelgiant į iššūkius, su kuriais susidūrėme su savo biuru Minske, ir į tai, kad šiuo metu negalime dirbti Baltarusijoje, norėjome būti kuo arčiau savo auditorijos. Vilnius buvo logiška vieta, atsižvelgiant į čia gyvenančią diasporą ir baltarusių politinę veiklą. Norėjome būti pačiame centre, kartu su kitomis panašiai mąstančiomis organizacijomis, kurios remia laisvą ir demokratinę Baltarusiją. Taigi, mūsų žurnalistams buvo labai prasminga įsikurti čia, atsižvelgiant į tai, kad jie nebegali dirbti savo gimtojoje šalyje.
Kalbant apie strategiją, pirmas iššūkis, su kuriuo susiduriame – kur saugiai vykdyti žurnalistinę veiklą. Per pastaruosius kelerius metus mes, kaip bendrovė, susidūrėme su dideliais iššūkiais, turėjome uždaryti kelis biurus, praradome dalį prieigos prie šalies vidaus. Todėl norėjome sukurti naujų vietų tinklą, kur galėtume kurti aštrią žurnalistiką, palaikyti ryšį su savo auditorija ir nuolat ją įtraukti.
Vilnius yra platesnės strategijos, kuria siekiama užtikrinti, kad informacija, kurią galime pateikti, būtų aktuali mūsų auditorijos kasdieniam gyvenimui, dalis. Taigi, čia esanti komanda, kuri daugiausia dėmesio skiria Baltarusijai, iš naujojo biuro galės tai daryti, manau, visai neblogai. Tačiau naujasis biuras yra platesnio mūsų būstinės Prahoje tinklo dalis. Šią savaitę taip pat įsteigėme naują biurą Rygoje. Taigi, visa tai tarpusavyje susiję.
– Paminėjote komandą. Kiek žurnalistų dirbs Vilniaus biure?
– Šiuo metu čia dirba daugiau nei 20 žmonių. Laikui bėgant šis skaičius tikriausiai didės. Tiksliai nežinome, kokie bus skaičiai. Kai kas priklausys nuo projektų, kuriuos nuspręsime sukurti komandoje, ir nuo to, į ką jie bus orientuoti. Tačiau tikimės, kad tai bus centras, kuris, laikui bėgant, galės augti.
– Ar visi žurnalistai yra baltarusiai emigrantai, ar pas jus dirba ir lietuviai, rusai?
– Mes pasamdėme vietinius darbuotojus, kad jie vadovautų biurui ir jam padėtų. Taigi, tai bus vietinių darbuotojų, dirbančių su žurnalistais, daugiausia iš Baltarusijos, derinys. Mes neketiname šiame biure rengti daug rusiškų programų. Tačiau mūsų biuras Rygoje kasdien rengs laidą rusų kalba per „Current Time“ – mūsų tinklą rusų kalba, skirtą Baltijos šalims. Taigi, kartais turėsime žurnalistų komandas, kurios rengs reportažus šiai laidai, rengs reportažus su Lietuva susijusiomis temomis. Kai kurie iš jų bus rengiami čia, kai kurie – kartu su biuru Rygoje. Tačiau daugiausia dėmesio čia, Vilniaus biure, bus skiriama Baltarusijai.
– Minėjote, kad tokiose šalyse kaip Rusija, Baltarusija, Ukraina žmonės su jūsų turiniu pirmiausia susiduria socialiniuose tinkluose. Su kokiais sunkumais susiduriate rengdami reportažus apie šias šalis ir kokį vaidmenį informuojant Baltarusijos visuomenę atlieka socialiniai tinklai?
– Dauguma mūsų auditorijos dabar naujienas ir informaciją gauna per socialinius tinklus. Akivaizdu, kad daugelyje šių šalių vis dar egzistuoja kartų skirtumai – kuo vyresni esate, tuo labiau tikėtina, kad naujienas ir informaciją vis dar renkatės per televiziją. Bet kadangi autoritarams per daugelį metų buvo taip lengva apriboti prieigą prie tam tikrų televizijos kanalų, ir tai ne kartą matėme tokiose vietose kaip Baltarusija ir Rusija, daug nepriklausomų balsų jau seniai buvo pašalinti iš televizijos.
Laisvai mąstantys žurnalistai, tie, kurie pateikia teisingą informaciją, turėjo persikelti į internetą, o žiūrovai turėjo rasti tokį turinį ten. Taigi, socialiniai tinklai iš esmės yra šiuolaikinė perdavimo priemonė, kuria galime pasiekti savo auditoriją, tačiau ji taip pat kelia savų iššūkių, nes, kaip matėme, autoritarinės valdžios atstovai gali kontroliuoti socialinius tinklus, riboti prieigą, blokuoti svetaines, kriminalizuoti net buvimą kai kuriuose socialiniuose tinkluose (...)
Tokiose šalyse, kaip Baltarusija, (...) mūsų auditorija kartais gali būti nubausta net už tai, kad užsiprenumeravo „YouTube“ kanalą ar pamėgo kokį nors turinį. Todėl mes, kaip bendrovė, labai daug dėmesio skiriame tam, kad padėtume savo auditorijoms apeiti šias autoritarinių institucijų pastangas, taip pat ieškome būdų, kaip sukurti saugius būdus, kad jos galėtų su mumis bendrauti ir teikti atsiliepimus, joms nesukeliant didesnio pavojaus. Tačiau su tuo mes, kaip bendrovė, intensyviai dirbame, stengiamės rasti naujų ir novatoriškų būdų, kaip užtikrinti, kad toliau galėtume pasiekti savo auditoriją.
– Ar galėtumėte teigti, kad ilgainiui socialiniai tinklai gali pakeisti tradicinius žiniasklaidos šaltinius?
– Tai pastebime kiekvienoje šalyje, kurioje dirbame, ir akivaizdu, kad turime įvairių visuomenių, kuriose dirbame, pradedant Afganistanu, Pakistanu ir Iranu, kur radijas vis dar labai populiarus, (...) baigiant visuomenėmis, kuriose dirbame tik skaitmeniniu būdu ir visą dėmesį skiriame tik skaitmeninei sričiai bei visoms apklausoms ir tyrimams, kuriuos atliekame.
Žmonės persikelia į internetą, kad gautų naujienas bei informaciją, net ir tada, kai internetiniai kanalai blokuojami, kaip matėme tokiose vietose kaip Baltarusija ar Rusija, net Irane, kur internetas kartais visiškai išjungiamas. Nematome, kad žmonės rinktųsi kitas alternatyvas, pavyzdžiui, radiją. Jie vis dar desperatiškai siekia gauti informaciją skaitmeniniu būdu. Taigi, manau, kad tai yra pasaulinis reiškinys, kuris ir toliau vis labiau judės skaitmenine kryptimi.
Mes, kaip bendrovė, norime užtikrinti, kad galėtume susitikti su žmonėmis tose platformose, kuriose jie nori gauti naujienas ir informaciją. Nenorime versti žmonių priimti naujų metodų, kad jie galėtų pasiekti mūsų turinį. Todėl šiuo metu, kaip įmonė, labai daug dėmesio skiriame visoms skaitmeninėms platformoms, kuriose galima perduoti naujienas ir informaciją.
– Ar galėtumėte teigti, kad socialiniai tinklai ir jūsų vaidmuo gali turėti įtakos antrajai protestų bangai Baltarusijoje? Kiek tikėtini tokie protestai?
– Manau, kad tai visada sunku prognozuoti. Žinot, iš mūsų, kaip kompanijos, istorijos, manau, kad net 1988, 1989 metais daugelis RFE/RL dirbančių žmonių nesitikėjo to, kas įvyks. Jie manė, kad tai labai mažai tikėtina.
Šie režimai iš esmės yra nestabilūs. Galiausiai, (...) vienintelė priežastis, kodėl Lukašenka taip griežtai susidorojo su Baltarusijos visuomene, yra ta, kad jis supranta, jog jei to nedarytų, jei nesistengtų įbauginti žmonių nuo nepriklausomos informacijos naudojimo ir jei nekriminalizuotų informacijos vartojimo, jam grėstų prarasti valdžią. Manau, kad tas byloja apie tai, koks trapus yra jo režimas. Tas pats pasakytina ir apie Vladimiro Putino režimą Rusijoje, apie nepriklausomos informacijos blokavimą, kurio jis ėmėsi nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios. (...) režimas supranta, jog jei ir toliau nekontroliuotų visuomenės, gatvėse kiltų masiniai protestai ir būtų mestas esminis iššūkis Kremliaus valdžiai.
Todėl nemanau, kad kas nors iš mūsų gali nuspėti, kada bus daugiau protestų. Ir tai taip pat šiek tiek susiję su dabar vykstančiu karu Ukrainoje. (...) A. Lukašenka yra priverstas vykdyti V. Putino nurodymus ir prieš savo valią dar labiau įtraukti Baltarusiją visuomenę į šį konfliktą. Tai, aišku, gali sukelti įvairių pasekmių Baltarusijos viduje.
Taigi, mes matome nesutarimus. Matome, kad žmonės vis dar ieško nepriklausomos informacijos. Žinome, kad yra nusivylimas režimu. Taigi, tai veržiasi po paviršiumi. Ir manau, kad tik laiko klausimas, kada kas nors prasiverš ir kada pamatysime daugiau protestų ir atviresnių nepasitenkinimo režimu apraiškų.
– Viename iš interviu esate minėjęs, kad RFE/RL klausosi apie 11 mln. žmonių iš Rusijos. Ar žinote, kiek jų klausosi Baltarusijoje? Koks tai skaičius ir iš kur daugiausia žiūrovų?
– Deja, šiuo metu Baltarusijos rinką mums stebėti dar sunkiau nei Rusijos. Savo dalyvavimą stebime įvairiomis priemonėmis. Būtų idealu, jei galėtume atlikti tikras apklausas. Galėtume reguliariai eiti ir klausti žmonių, kaip jie seka žiniasklaidą, galėtume su jais pasikalbėti apie tai, kaip jie mėgsta sekti naujienas ir informaciją, kokio tipo turiniui teikia pirmenybę, kokios problemos jiems rūpi. Tačiau norint atlikti tokio pobūdžio apklausą, geriausia būtų būti šalyje ir turėti galimybę apklausti žmones akis į akį.
Tokio pobūdžio tyrimai dabar tapo neįtikėtinai sudėtingi daugelyje šalių, bet ypač tokioje vietoje kaip Baltarusija, kur valdžia skatina baimę. Todėl mes neturime gerų apklausų duomenų, kuriais galėtume remtis. Tuomet tenka pasikliauti skaitmeniniais ryšiais. Tačiau ir ten problema yra ta, kad dėl interneto svetainių blokavimo žmonės, norėdami įsitraukti į turinį, turi naudotis VPN. Tai veikia, tačiau mums, kaip žiniasklaidos bendrovei, taip pat užmaskuoja duomenis, kas ir iš kur mus tiksliai seka. Visa ši informacija taip pat slepiama nuo mūsų, kad galiausiai apsaugotume auditoriją.
Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad Baltarusijoje mes praradome galimybę vertinti (auditorijos) įsitraukimą, prenumeratorius, daug ką, nes tokiu būdu sekti mūsų turinį yra nusikalstama veika. Taigi, dabar Baltarusijoje turime daug mažiau informacijos apie savo auditoriją nei prieš kelerius metus. Dabar žinome, kad žmonės vis dar su mumis bendrauja. Tačiau grįžtamasis ryšys, kurį kai kurie žmonės yra pasirengę pateikti, yra labiau nepatvirtintas. Galime sekti kai kuriuos skaitmeninius statistinius duomenis, tačiau neturime tikslaus skaičiaus žmonių, kurie dabar seka mūsų turinį, o tai mus, kaip žiniasklaidos bendrovę, nepaprastai vargina, nes norime tikslingai orientuoti savo turinį ir reaguoti į savo auditoriją, todėl dabar mūsų redaktoriai ir žurnalistai turi naudotis savo tinklais ir ryšiais šalyje, kad suprastų, kas mus seka, ką jie nori išgirsti jiems rūpimomis temomis. Ir mes negalime naudoti duomenų taip, kaip galėtume daugelyje kitų rinkų.
– Minėjote biuro Rygoje atidarymą. Ar galite išplėsti šią mintį? Kaip suprantu, biuras bus atsakingas daugiausia už Rusiją. Tačiau kokia yra biuro vizija?
– Rusijoje teikiame paslaugas rusų kalba. Šalyje veikiame su keliais skirtingais ženklais, įskaitant „Radio Svoboda“, taip pat turime kanalą rusų kalba „Current Time“, jis kaip televizijos kanalas yra prieinamas už Rusijos ribų (...). Susiduriame su panašiais iššūkiais kaip ir Baltarusijoje. Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje turėjome sustabdyti savo biuro Maskvoje, veikusio 31 metus, veiklą. Mums reikėjo centro, iš kurio galėtų dirbti mūsų Rusijos žurnalistai. Todėl nusprendėme jį įkurti Rygoje, nes ten gyvena nemaža rusų diasporos bendruomenė.
Taip pat tai, kad mieste veikia ir kitos rusakalbės žiniasklaidos priemonės tai, jog tokiu atveju galime būti platesnės naujienų organizacijų, kurios stengiasi teikti faktais pagrįstus reportažus Rusijos auditorijai, ekosistemos dalimi. Todėl keletas mūsų darbuotojų, anksčiau dirbusių Maskvoje, dirbs Rygoje. Biure įsteigsime keletą naujų į Rusiją orientuotų projektų, tyrimų skyrių, skaitmeninių inovacijų laboratoriją, kuri, tikimės, taip pat padės kai kuriems čia, Vilniuje, atliekamiems darbams, kai ieškosime būdų, kaip apeiti daugelį blokavimų, su kuriais susiduriame dalyje šalių. Taip pat pasiūlysime novatoriškų sprendimų, kaip nepaisant ypatingų iššūkių dirbti su auditorija skaitmeniniu formatu, kaip su ja bendrauti.
Abu biurai taip pat bus susieti ta prasme, kad čia, Vilniuje, turėsime „Current Time“, tinklo rusų kalba komandą, kuri rengs tam tikras Baltarusijai skirtas programas. O iš Rygos per „Current Time“ pradėsime transliuoti kasdienę laidą (...), kuri apims Baltijos šalis ir bus skirta rusakalbiams Baltijos šalyse, norintiems gauti naujienų ir informacijos. Tačiau, kadangi laida bus transliuojama per visą „Current Time“ kanalą, ji taip pat bus prieinama auditorijai Rusijoje, kuri yra bombarduojama įvairia propaganda apie tai, koks gyvenimas yra Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Laida pateiks faktais pagrįstus reportažus, kurie, tikimės, padės atsverti dalį dezinformacijos, kurią apie regioną skleidžia Kremliaus kanalai. Taigi šie du biurai bus susiję. Jau dabar abiejose vietose dirbančios komandos šiek tiek bendradarbiauja.
– Jūs paminėjote įdomų dalyką, susijusį su Rusijos žiniasklaida Latvijoje, ypač Rygoje. Gruodžio mėnesį iš nepriklausomos rusų televizijos „TV Rain“ („Dožd“) dėl tam tikrų pažeidimų buvo atimta licencija. Šią savaitę Nyderlandų žiniasklaidos administracija suteikė penkerių metų transliavimo licenciją šiam kanalui. Kaip vertinate šį įvykį? Ir ar baiminatės, kad kažkas panašaus gali nutikti ir jūsų biurui Rygoje?
– Akivaizdu, kad kuomet steigėme biurą Rygoje mes susidomėję stebėjome situaciją. Manau, kad mūsų žurnalistų Rygoje padėtis nerimo nekelia. Gavome didelę Latvijos vyriausybės pagalbą, kai perkėlėme savo darbuotojus. Tačiau, sakyčiau, kad steigdami šį biurą labai gerai suprantame, jog galiausiai mes ir mūsų žurnalistai esame latvių svečiai. Mes nebandome perkelti savo Maskvos biuro ir tiesiog įkurti jį kitoje šalyje. Mes norime būti platesnės latvių bendruomenės dalimi.
Taip pat, kiek tai įmanoma, samdysime vietinius žurnalistus, vietinius rusakalbius žurnalistus, kurie dirbs su mumis ir eis įvairias pareigas „Current Time“ ir mūsų rusiškose paslaugose. Manau, kad tai yra dalis iššūkio, su kuriuo susiduria dalis naujienų organizacijų, persikėlusių ten. Persikėlus į naują šalį keičiasi mąstysena, ir negalima tiesiog atkurti savo darbo taip, tarsi vis dar būtumėte Maskvoje. Tai kitokia aplinka, ir mes tai labai gerai suprantame ir pripažįstame šią realybę, kai organizuojame savo veiklą.
Kitas dalykas, mes nesiekėme gauti naujos licencijos. Mes jau turime ES licenciją, atsižvelgiant į tai, kad mūsų būstinė nuo 1995 metų yra Prahoje. Taigi, mūsų situacija yra šiek tiek kitokia, palyginti su „Dožd“, nes jiems iš pradžių reikėjo gauti licenciją Latvijoje. Be to, labai stengiamės užtikrinti, kad iš savo biuro Rygoje rengtume ne nuomonių komentarus, o faktų žurnalistiką. Manau, kad „Dožd“ atlieka svarbų vaidmenį Rusijos žiniasklaidos erdvėje, tačiau mes esame kitokie nei jie. Jie turi savo auditoriją, mes – savo. Mes nesistengiame atkartoti to, ką daro jie. Manau, kad jie taip pat nėra suinteresuoti atkartoti tai, ką darome mes. Rusijos žiniasklaidos erdvėje yra vietos visiems šiems skirtingiems veikėjams.
– Minėjote didelę Latvijos valdžios institucijų pagalbą. Ar gavote kokią nors pagalbą iš Lietuvos valdžios institucijų atidarant Vilniaus biurą?
– Kad būtų aišku, mes negavome jokios finansinės paramos, mus visiškai finansuoja Jungtinių Valstijų Kongresas. Biurus finansuojame iš savo biudžeto. Tačiau pagalba, apie kurią kalbėjau Latvijos atveju, ir tą patį galima pasakyti apie paramą, kurią gauname iš Lietuvos vyriausybės, yra skubi, neatidėliotina pagalba žurnalistams, kuriems jos reikia. Tai mums nepaprastai svarbu, neįkainojama, atsižvelgiant į iššūkius, su kuriais susidūrėme, kai krizės metu turime grupę žurnalistų, kurie tiesiogine to žodžio prasme neturi saugios vietos gyventi, saugios vietos dirbti. Kai galime bendradarbiauti su vyriausybe, su Užsienio reikalų ministerija ir prašyti paramos dėl vizų, saugaus prieglobsčio šeimos nariams. Būtent tokią pagalbą mums ne kartą suteikė ir Lietuvos, ir Latvijos vyriausybės. Mes nepaprastai vertiname šių vyriausybių norą veikti ir taip greitai reaguoti, kai žurnalistai patirdavo spaudimą ir jiems reikėdavo nedelsiant kur nors persikelti. Atsižvelgiant į iššūkius, su kuriais susidūrėme per pastaruosius metus, kai buvo įvykdyta Rusijos invazija ir uždaryti kai kurie biurai, reikėjo skubios paramos.
– Lietuva ir ES taiko tam tikrus apribojimus Kremliaus žiniasklaidai. Ar galėtumėte teigti, kad šie apribojimai yra teisingas sprendimas? Ir ar sakytumėte, kad pro-Kremliškos žiniasklaidos ribojimas kelia kokią nors riziką?
– Mes, kaip bendrovė, iš tikrųjų neturime jokios pozicijos. Manau, kad ES turi nuspręsti, kaip reguliuoti savo žiniasklaidos erdvę. Noriu pasakyti, kad jei palygintume ES ir Amerikos požiūrius, jie skiriasi. Jungtinėse Valstijose šiuo metu nėra uždrausti su Kremliumi susiję propagandiniai leidiniai, nes yra taikoma Pirmoji pataisa.
Mes, kaip bendrovė, turime ilgametę patirtį Rusijoje, kai stengiamasi politizuoti su užsieniu susijusias naujienų organizacijas. Todėl labai gerai suprantame pavojų, kurį kelia tam tikrų žiniasklaidos priemonių įvardijimas vadinamaisiais užsienio agentais, nes tai yra pagrindinis būdas, kuriuo galiausiai buvome priversti pasitraukti iš Rusijos. Matome, kad ir kiti autoritariniai režimai gundomi daryti tą patį. Manau, kad visada atsargiai vertiname šias etiketes.
Vis dėlto, esame labai suinteresuoti teikti faktinę informaciją rusakalbiams, taip pat ir ES viduje. Taigi, ES ėmusis šių veiksmų pastebėjome didžiulę mūsų rusakalbių turinio ES viduje paklausą, ir tai mus labai džiugina. Mūsų rusakalbį tinklą „Current Time“, manau, įtraukėme į daugybę naujų kabelinių ir palydovinių programų paketų visoje ES. Mes sulaukėme to, ką vadinu poetiniu teisingumu, kai nepriklausomi rusiški reportažai pakeitė kai kuriuos blogiausius Kremliaus propagandos kanalus. Visa tai įvyko dėl Kremliaus veiksmų ir dėl to, kad daugelis šių kanalų buvo agresijos prieš Ukrainą, neapykantos kalbos, dėmesio tariamai Ukrainos denacifikacijai ir visiems šiems siaubingiems pasakojimams palaikytojai. Esame įsipareigoję plėsti turinį rusų kalba, kad galėtume pasiekti vis daugiau rusų, įskaitant tuos, kurie gyvena ES viduje ir trokšta faktais pagrįstų naujienų.
– Taigi galima sakyti, kad draudimas tam tikra prasme veikė jūsų naudai.
– Mums tai naudinga ES kontekste, tačiau, kaip jau minėjau, pripažįstame, kad rusai labai veiksmingai pasinaudojo bet kokių su užsieniu susijusių organizacijų demonizavimu, siekdami panaikinti didelę dalį nepriklausomos žiniasklaidos ir erdvės pilietinei visuomenei (...). Manau, kad dabar kyla pavojus, jog kai kurios vyriausybės, užuot stebėjusios, ką V. Putinas pasiekė Rusijoje nematydamos, kad šis siaubingas karas baigėsi nesėkme, bandys perimti jo požiūrį į nesutarimų tildymą ir informacijos kontrolę. Manau, kad svarbu rasti būdų, kaip su tuo kovoti.
– Jūs veikiate 23 šalyse. 2022 metai buvo gana intensyvūs tarptautinių įvykių prasme. Kokie svarbūs įvykiai galėtų įvykti 2023-aisiais šalyse, kuriuose dirbate?
– Na, manau, kad daug dėmesio mūsų regione vis dar skiriama tam, kas vyksta Ukrainoje, ir šio konflikto ateičiai. Akivaizdu, kad karas daro įtaką daugeliui mūsų žiūrovų, net ir tiems, kurie nėra Rusijoje ir Ukrainoje. Mūsų reportažai apie karą kelia didžiulį susidomėjimą. Vidurio Europoje, taip pat Balkanuose ir Vidurinėje Azijoje pastebimas didžiulis susidomėjimas tuo, kas vyksta Ukrainoje (...). Kitas dalykas, kurį matome, yra didžiulis nestabilumas daugelyje erdvių, kuriose dirbame. Akivaizdu, kad didžiąja dalimi veikiame ne klestinčiose demokratinėse šalyse. Mes dirbame šalyse, kuriose yra tam tikrų iššūkių pilietinei visuomenei ir teisinės valstybės pagrindui. Per pastaruosius kelerius metus pastebėjome itin didelį nestabilumą, protestus. Pastaruosius kelis mėnesius gana išsamiai rašėme apie protestus Irane.
– Atsiprašau, kad pertraukiu. Norėjau apie tai paklausti. Jums Irano vyriausybės yra taikomos sankcijos už kišimąsi į vidaus reikalus. Kaip RFE/RL sekasi dirbti protestų metu? Ko tikitės iš šių protestų ir kuo jie skiriasi nuo ankstesnių?
– Žinote, esame ekstremistai Baltarusijoje, užsienio agentai Rusijoje. Irane mus įtraukė į teroristų sąrašą, pagal Irano mulas mes esame teroristai. Įdomu tai, kad savo karjerą vyriausybėje pradėjau dirbdamas su Iranu prieš 15 ar 20 metų. Šie protestai, regis, yra esminis lūžis visuomenėje ir nepasitikėjimas režimu. Mūsų komanda ir žmonės, kurie labai atidžiai stebi situaciją, mano, kad režimas negali ištaisyti šio lūžio, protestai iš tikrųjų atskleidė ir pagilino skilimą, kažkas iš esmės pasikeitė. Tai nereiškia, kad režimas rytoj žlugs. Akivaizdu, kad režimas vis dar turi didelę įtaką, bet galiausiai, manau, ir mūsų žmonės tiki, kad kažkas pasikeis.
Klausimas, kaip tie pokyčiai pasireikš ir kiek tai užtruks. Mes įgijome nemažai sekėjų, nes turime ilgametį naujienų šaltinį „Radio Farda“ kuris yra gerai žinomas Irane. Per protestus kaip tik pastebėjome didžiulį susidomėjimo „Farda“ turiniu augimą, ypač internete, o tai vėlgi įdomu, nes internetas yra vieta, kurią režimas jau kurį laiką griežtai reguliuoja ir kontroliuoja. Turiu omenyje, kad mūsų interneto svetainės buvo blokuojamos daugelį metų. Tradiciškai Irane buvo blokuojama net dauguma socialinių tinklų platformų (...). Tačiau tai nesutrukdė iraniečiams ieškoti apėjimo priemonių, VPN, kitų būdų, kaip pasiekti nepriklausomą informaciją. Todėl pastebėjome didžiulį susidomėjimą mūsų reportažais ir nemažai iraniečių, norinčių su mumis bendrauti ir duoti interviu, pateikti vaizdo įrašų ir turinio iš protestų. Didelė dalis mūsų reportažų buvo parengta remiantis mūsų auditorijos pateiktais duomenimis, kurie yra labai svarbūs, nes mūsų žmonėms yra per daug pavojinga dirbti Irane. Taigi, taip, tai – labai įtemptas laikas, bet kartu ir naudingas ta prasme, kad jaučiame, jog iš tikrųjų prisidedame prie misijos.
– Kalbėjote apie svarbiausius įvykius, kurie gali nutikti. Taigi, ką dar galima būtų paminėti?
– Manau, kad kiti iššūkiai daugiausia susiję su demokratijos atsitraukimu ir autoritarinių režimų atgimimu, kurį matėme pastaraisiais metais ir kuris prasidėjo dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą. Tačiau per daugiau nei trejus metus, kuriuos dirbu RFE/RL, bauginantis dalykas buvo matyti, kaip greitai terpė žiniasklaidai tampa vis uždaresnė. Ir tai vyksta visur – nuo demokratinių valstybių, įskaitant kai kurias ES valstybes nares, kur mes dabar vėl atidarėme biurus Vengrijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, iki autoritarinių režimų Vidurinėje Azijoje, kur šiek tiek erdvės nepriklausomai žiniasklaidai buvo, bet dabar pastebime dar didesnį susidorojimą ir tiek žurnalistikos, tiek pilietinio dalyvavimo kriminalizavimą. Tai man kelia nerimą, kai žvelgiame į Baltarusiją ir Rusiją, ar jos bus lyderės ir pavyzdys kitiems autoritariniams režimams, kaip ši sistema veikia bei kaip galima kontroliuoti informaciją? Jūs galite kontroliuoti savo gyventojus, galite užkirsti kelią nestabilumui. Jei tai bus laikoma sėkmingu pavyzdžiu, daugelyje šalių susidursime su daug sudėtingesne veiklos aplinka. Galiausiai tai nėra gerai demokratijai ir veda prie demokratijos silpnėjimo mūsų pačių visuomenėse.
