Mama kreipėsi į redakciją
Šių metų lapkričio mėnesį publikuotuose straipsniuose „Ispanija prarijo du sūnus“, (11.17.) „Mama po kelerių metų tylos išgirdo sūnaus balsą"(11.21.) ir „Šiaulių krašto herojus paaukojo sūnaus laukiančiai motinai“ (11.29.) pasakota kražiškės Irenos Panasiuk ir į Ispaniją uždarbiauti išvažiavusių jos sūnų Viktoro ir Algirdo gyvenimo istorija.
Vyresnysis Viktoras išvažiavo prieš vienuolika, Algirdas – prieš aštuonerius su puse metų. Visą tą laiką sūnūs nebuvo grįžę į Lietuvą.
Pernai prieš Kalėdas Irenai Panasiuk pranešta, jog nusižudė jos vyresnysis sūnus Viktoras.
Motina jau porą metų neturėjo jokio ryšio ir su jaunesniuoju sūnumi Algirdu. Skelbė kelias paieškas policijoje, kreipėsi į Lietuvos ambasadą Ispanijoje, rašė Užsienio reikalų ministerijai.
Sužinodavo tik tiek, kad jos sūnus – gyvas. Bet niekas nepadėdavo susisiekti su juo. Senuoju telefono numeriu niekas neatsakydavo, o kito numerio artimieji nežinojo.
I.Panasiuk pašlijo sveikata. Kasdien nerimavo, kad neprarastų dar ir antrojo sūnaus.
Nesugalvodama, ką dar galėtų padaryti, kreipėsi į redakciją.
Redakcijai bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos karalystėje ir Užsienio reikalų ministerija pavyko surasti 27 metų kražiškį. O padedant šaukėniškiui verslininkui Liudui Dajorui, giminėms, draugams ir kitiems geros valios žmonėms pavyko surinkti pinigų jauno vyro grįžimui į Lietuvą.
Iš jaudulio negalėjo užmigti
„Kai paskambino mama, buvau labai laimingas. Sužinojęs, kad pagaliau grįšiu į Lietuvą, negalėjau užmigti kelias naktis. Taip džiaugiausi ir jaudinausi, pagaliau tarp savų jausiuosi saugus,“ – dalijosi įspūdžiais Algirdas Panasiuk, prieš keliolika dienų grįžęs iš Ispanijos į Lietuvą.
Vaikinas užsuko į redakciją padėkoti visiems jam padėjusiems žmonėms.
Kol kas sunkokai tariantis lietuviškus žodžius Algirdas viliasi, jog Lietuvoje neprapuls: „Nesu nei prasigėręs, nei narkomanas. Turiu galvą ant pečių, sveikas kojas ir rankas. Pasidarbuosiu pas ūkininkus. Padėsiu mamai suremontuoti butą. Reikia pagelbėti ir sesei. O pavasarį gal rasiu kokį nuolatinį darbą. Gerai moku ispanų kalbą. Galėčiau pavertėjauti.“
Algirdo mama taip pat negali atsidžiaugti sūnaus grįžimu: „Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti. Vis dar netikiu, kad Algiukas jau namuose. Atrodo, ir sveikata pasitaisė. Nejaučiu krūtinėje dieglių.“
Darbo sumažėjo per krizę
Vos aštuoniolikos sulaukęs Algirdas Panasiuk išvažiavo uždarbiauti į svetimą šalį. Ten jau kuris laikas dirbo vyresnysis jo brolis Viktoras. Našle su penkiais vaikais likusi jų mama negalėjo sūnų išleisti į mokslus.
Valensijoje vaikinui sekėsi. Turėjo darbo. Tačiau prasidėjus ekonominei krizei, darbo vietų pradėjo mažėti.
Patraukė į Madridą. Tikėjosi įsidarbinti vyninėse. Buvo girdėjęs, jog užsieniečius ten priima plauti statines. Tačiau paaiškėjo, jog visas darbo vietas ten užėmę portugalai.
Retkarčiais pavykdavo gauti laikinių darbų vynuogynuose. Bet darbdaviai neretai apgaudavo. Sakydavo, jog sudarys kontraktą mėnesiui. O iš darbo atleisdavo po kelių dienų, kai nuskindavo visas vynuoges. Ir sutarto įkainio už valandą nesumokėdavo. Teko dengti stogus ir dirbti kitus darbus statybose. Visi darbai būdavo laikini.
„Sukrapštydavau kapeikų ir važiuodavau dirbti. Vis tikėjausi, kad pavyks užsidirbti daugiau. Bet dažniausiai atsipirkdavo tik kelionė ir pakakdavo kelioms dienoms išgyventi.“
Dar sunkiau pasidarė, kai baigėsi darbo leidimas.
Gyvenimas po tiltu
Kartais Algirdui pavykdavo rasti nelegalaus atsitiktinio darbo. Dažną dieną gyvendavo iš to, ką randa gatvėje. Rinkdavo išmestus daiktus. Tinkamesnius nunešdavo į parduotuvę „Iš antrų rankų“. Gaudavo šiek tiek pinigų. Valgyti nueidavo į labdaros valgyklą. Susidraugavo su socialiniais darbuotojais.
Turėjo panašaus likimo draugų ispanų. Su jais apsigyvendavo apleistuose, bešeimininkiuose namuose. Toks prieglobstis būdavo laikinas.
Galiausiai prisinešęs gatvėje rastų lentgalių, išmestų senų durų ir baldų plokščių lietuvaitis susikalė būstą po tiltu. Apšiltino polistirolu, polietileno plėvele. Ten gyveno keletą mėnesių prieš patekdamas į prieglaudą.
„Miegodavau su striuke, nes ir Ispanijoje naktimis būdavo šaltoka, – mena Algirdas. – Aš nesigailėjau savęs dėl tokio gyvenimo, Nieko blogo man nenutiko. Įgijau patirties, sustiprėjau.
Stengiausi daug sportuoti, kad nesusilpnėtų organizmas. Nė karto per tuos pusdevintų metų nesirgau. Tik nervai kartais pakrikdavo. Kamavo Lietuvos ir namų ilgesys. Žinojau, kad nepriskambindama man, išgyvena mama. Bet nieko negalėjau pakeisti. Iš manęs pavogė telefoną. Ten buvo įrašyti visi numeriai. Neturėjau iš kur paskambinti. Ir neatsiminiau numerių.“
Ketino pėsčias keliauti į Lietuvą
Vienu metu Algirdas buvo susitaupęs 700 eurų kelionei į Lietuvą. Tačiau gatvėje apstojo keli marokiečiai. Iškraustė kišenes. Pavogė ir pinigus, ir telefoną.
Apvogė ne tą vienintelį kartą. Kelis kartus iš vaikino yra pavogę ir dokumentus. Kai išvažiuodavo kur nors padirbėti, vagys apšvarindavo jo palapinę. Ispanijoje netrūksta vagių.
Vienu momentu buvo šovusi mintis pėsčiam keliauti į Lietuvą. Susilaikė tik galvodamas apie savo saugumą.
Guldamas vakarais savo palapinėje Algirdas svajodavo susapnuoti namus, Lietuvą. Bet miegodavo kažkodėl be sapno. Sapnuodavęs tik tuomet, kai dirbo Valensijoje.
Daiktus iškeitė į telefoną
Lietuvaitis neblogai sutarė su „Carito“ savanoriais ir kitų labdaros organizacijų socialiniais darbuotojais. Jie nuveždavo į ambasadą, kai reikėdavo išspręsti kokias problemas.
Kai pasibaigė Algirdo paso galiojimo laikas, jam pasiūlyta kurį laiką pagyventi prieglaudoje. Tuomet nereikia mokėti už naujo paso padarymą.
Po to, kai redakcija susisiekė su Lietuvos ambasados Ispanijos karalystėje darbuotojais ir paprašė informacijos apie A.Panasiuk likimą, bei nusiuntė spaudai parengtą rašinį, ambasados darbuotojos prieglaudoje surado lietuvaitį ir pranešė jam, kad ieško mama.
Tačiau Algirdas tuomet neturėjo telefono. Išgirdęs, jog mama nori jam padėti grįžti į Lietuvą, vaikinas nuėjo į tą pačią „Iš antrų rankų“ parduotuvę ir iškeitė savo asmeninius daiktus į telefoną, kad jam galėtų paskambinti artimieji.
Paskutinės dienos Madride buvo ir džiaugsmingos, ir sunkios. Vaikinas nekantravo kuo greičiau vykti namo. Kai buvo surinkti kelionei reikalingi pinigai, Algirdas sėdo į mikroautobusą. Šiauliuose jį sutikę artimieji paaukotais pinigais sumokėjo už kelionę namo.
Regina MUSNECKIENĖ
