Vieną kartą žmogus ima ir pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija. Žinoma, galima sakyti, jog štai tokios įtartinos vizijos kamuoja tik vieną ar kitą tipelį, t. y. kokį nors neaiškų subjektą, pavyzdžiui, šių eilučių autorių, tačiau neturi jokios bendros, t. y. intersubjektyvios reikšmės. Tačiau reikalas tas, jog kalbančiųjų apie istorijos pabaigą skaičius, deja, didėja, nors toks kalbėjimas, reikia pastebėti, 1) visai nepranašauja pasaulio pabaigos, nesusisaisto su įprastinėmis eschatologijos idėjomis, 2) istorijos pabaigos terminologinis užkeikimas vis tik dažniausiai vartojamas be galo neapibrėžtai, išskydusiu pavidalu, žymi ne tiek konceptualią įžvalgą, kiek išties neaiškų žmogaus nerimą ir prieštaringos jausenos viražus. Kaip atrodo, yra rimtas pagrindas manyti, jog tokios daug sakančios sumišimo nuotaikos įsivyravimas esmiškai yra susijęs su progreso idėjos įsibėgėjusia kompromitacija, plačiai išplitus žiniai, jog būtent pažangos forsavimas ne kartą užtraukė didžiules negandas žmonių bendruomenei. Be didesnio teorinio gudragalviavimo dauguma iš mūsų supranta, jog vadinamoji pažanga neretai yra net labai prieštaringas procesas, kai vieną įgydami, kažką kitą būtinai prarandame, taigi už laimėjimus skaudžiai užmokame. Tuo metu kai kurie teorinės refleksijos grandai leidžia sau išsireikšti dar radikaliau: esą paties progreso neatšaukiama forma yra daugumos reikalų degradacija, neišvengiamas antropologinis nuosmukis.
Taigi nesunku įsivaizduoti, jog istorijos idėjos puoselėjimas, kvestionuojant visapusės pažangos sampratą, švelniai tariant, yra komplikuotas reikalas. Leiskite šį komplikuotumo atvejį prilyginti tokiai situacijai, jog nelyg būtume priversti orientuotis laike tik pagal kažkokį neaiškų springstantį tiksėjimą, kai tuo metu laikrodžio rodyklės jau kabo išnarintos, o ciferblato atžymos suvis išdilo. Kita vertus, simbolinis laikrodžio pavyzdžio paminėjimas čia tikrai yra neatsitiktinis dalykas, nes pačios istorijos idėjos „iškilimo ir pradingimo“ istorija yra neatskiriamai susijusi su laiko įžvalgų kaita. Tačiau čia taip pat privalu paminėti dvi patikslinančias aplinkybes: 1) toliau kalbėsime ne apie vadinamą objektyviuoju fizikinės mechanikos teoriškai rekonstruojamą laiką ir ne apie kraštutinai subjektyvų išgyvenimų individualizuotą laiką, bet apie žmonių bendrabūvio sąlygas ir visuomenės pokyčius leidžiantį nusakyti intersubjektyvaus laiko tipažus, 2) „istorijos ištirpimo“ nūdienoje problemą galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik nebijant pilna apimti grįžti į istorijos pragarmę, įsižiūrint į įvardytos problemos priešistorę.
Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, jog laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono išvada, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t.y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įpareigojusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko „puses“.
Tiesą sakant, apie šitokį virsmą skirtingais rakursais esu jau diskutavęs šen bei ten. Šįkart, esant progai, leiskite patikslinti terminus. Ciklinė ir tiesinė laiko sampratos gali būti vadinamos linijinės laiko sampratos porūšiais, kuriuos iš tiesų (kaip pamatysime, tai svarbu dėl tolesnių gretinimų) galima pavaizduoti atitinkamais vienos linijos grafiniais simboliais a) ciklinė laiko samprata, b) tiesinė laiko samprata.
Transcendencijos idėja visiška nereiškia, jog paslaptis yra iškeliama išimtinai į anapus, šiapusybei suteikiant totaliai nuskaidrėjusios sferos statusą. Laikų eigoje palaipsniui ryškėjo, jog ir pats pasaulis yra daugiaplotmė, begalinės įvairovės, kintančių parametrų visuma, kurios aiškinimo neįmanoma įsprausti į nuoseklią linijinės logikos sistemą, o tuo labiau į sustingusią formulę. Taip pat ir visuminės slinktys, persistruktūravimai, įvykių mobilumas, apskritai pokyčio įsivaizdavimas pradeda nebetilpti į šablonišką linijinės tiesinės laiko įžvalgos pagrindu susiformavusią neatšaukiamo progreso sampratą. Taigi tarsi jau turime pagrindą forsuoti teiginį, jog mūsų laikais linijinę laiko sampratą keičia daugialijininė laiko samprata, suponuojanti kitokį įvykių sekos įsivaizdavimą. Savo ruožtu siūlyčiau laiko esmės persimainymą, kai vienalinijiškumą keičia daugialinijiškumas, įsivaizduoti pagal tokius grafinius simbolius: a) penklinė, b) horizontalės ir vertikalės sankryža, c) tinklas (pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta, ją galimą tęsti, be to, patys pavyzdžiai, žinoma yra labai sąlygiški):
a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo arba, pavyzdžiui, krizės įveikimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.
b) Nepaprastas gyvenimo tempas, komunikacijų greičiai, daugiapusis įvykių eismas, besimainančių įspūdžių srautai, informacijos įgijimo ir praradimo sparta lemia, jog žmogaus sąmonė kiekvieną laiko akimirką lieka išsibarsčiusi horizontalioje laiko slinktyje. Tuo metu vertikalės vektorius pažymi sąmonės surinktumo užduotį. Gali būti, jog anksčiau paminėto horizontalaus vyksmo atžvilgiu šis vektorius nurodo į nieko nevykimo plotmę, į pertrūkį, į nepaprastą pauzės intensyvumą.
c) Žiūrėkime: skaitmeninis ekrano tinklas, globalinis kompiuterių tinklas, galų gale –internetas kaip pasaulinis kompiuterių tinklas. Toks tinklas užtikrina mainų patikimumą. Kita vertus, TINKLO įsivyravimas sukuria galimybę fizinį kontaktą pakeisti virtualiais kontaktais, o tai reiškia, leidžia palaipsniui įsitvirtinti vienatvei kaip pasaulio sandaros normai. Savo ruožtu tai suponuoja „laiko iškorėjimo“ slinktį. Kitaip tariant, gyvename epochoje, kai klasikinės mąstysenos linijinę laiko sampratą po truputėlį išstumia „laiko korio“ samprata ir jausenos akistata.
