Gimtinė nevylioja
Ne per seniausiai buvo paminėta Pasaulio lietuvių vienybės diena. Tą dieną visus emigrantus, atskridusius į Vilniaus oro uostą, pasitiko jauni tautiečiai, vaišino sumuštiniais, lietuviškomis sultimis. Praktiškai nė vienas atskridusiųjų nežinojo, kad švenčiama tokia diena, tačiau toks sutikimas visiems pataisė nuotaiką. Suvienyti Lietuvą norėjo dar karalius Mindaugas. Dabar Pasaulio lietuvių vienybės dieną siekiama suvienyti po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Kalbama, kad Lietuvos užduotis – sudaryti sąlygas išeivijai aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime, jaustis reikalingiems tėvynėje.
Kol kas apie tai tik kalbama, tačiau realiai sugrįžti į gimtinę dar niekas nevilioja. Ir Vilniaus oro uoste Pasaulio lietuvių vienybės dieną kalbinti atostogų parskridę emigrantai dar neturi planų grįžti į gimtinę visam laikui. Vieni sakė, kad tai padarys tik įšėję į pensiją, kiti žadėjo grįžti po penkerių, dešimties metų. Tačiau beveik visi sakė, kad jie remia čia likusius giminaičius. Kas siunčia pinigų seniems tėvams, kas – pas senelius paliktiems vaikams, o kai kas investuoja Lietuvoje. Dažniausiai – perka butus, namus ir juos nuomuoja.
Remia net studentai
Užsienyje gyvenantys lietuviai įvairiais laikais teikė Lietuvai pagalbą: politinę, finansinę ir humanitarinę. Tai daro ir dabar. Pagal įvairias apklausas septyni iš dešimtiems Lietuvos emigrantų siunčia pinigus į namus tam, kad padėtų savo šeimoms. Savo artimuosius remia net 67 procentai į užsienį išvykusių mokytis studentų.
Pinigų pervedimo paslaugas teikiančios įmonės „TransferGo“ 2013 metų pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad emigrantai paramai dažniausiai (55 proc.) uždirba dirbdami žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus statybų, maisto apdirbimo ir gamybos pramonės, transporto ir logistikos sektoriuose, taip pat dirbdami valytojų, sandėlininkų, kambarinių darbus. Apie 30 procentų jų dirba finansų, sveikatos apsaugos sektoriuose, taip pat architektų ir inžinierių, vadybininkų, pardavėjų ir biuro darbuotojų darbus.
Dauguma apklaustųjų – 69 proc. – siunčia pinigus kartą per mėnesį, penktadalis (20 proc.) – du kartus per mėnesį, o 11 proc. – tris ir daugiau kartų per mėnesį.
Lietuvos banko duomenimis 2013 metais privačių asmenų piniginės perlaidos į Lietuvą sudarė 4760,49 mln. litų ir prilygo 3,98 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lyginant su 2012 metais, privačių asmenų perlaidos išaugo beveik trečdaliu. Nors privačių asmenų atsiųstos piniginės perlaidos paprastai išleidžiamos vartojimui (prekėms įsigyti, būstui išlaikyti), krizės laikotarpiu jos gerokai sušvelnino ekonominio nuosmukio padarinius – kompensavo dėl „apkarpytų“ atlyginimų ar darbo praradimo sumažėjusias Lietuvos gyventojų pajamas. Tačiau ilgainiui, jeigu neinvestuojamos į verslo plėtrą ar inovacijas, piniginės perlaidos gali sukelti priklausomybę nuo užsienio šalyse gaunamų pajamų ir paskatinti infliacijos didėjimą.
Kalėjimas – kaip sanatorija
Kol kas iš užsienio nenori sugrįžti ne tik ten dirbantys, bet ir valkataujantys. „Akistatoje“ rašėmė apie tai, kad į užsienį vergauti, vogti iš parduotuvių ar dirbti viešnamiuose išvežama nemažai žmonių. Tačiau svetur geresnio gyvenimo ieškoti išvykę ir jo nesuradę lietuviai neretai lieka be nieko, bet net ir atsidūrę gatvėje, ne visi nori grįžti į gimtinę.
Ne vienas emigrantas yra sakęs, kad verstis iš pašalpų ar tiesiog elgetauti užsienyje labiau apsimoka negu vargti Lietuvoje. Valkatos iš Rytų Europos – tikras galvos skausmas Didžiosios Britanijos ir kitų šalių gyventojams bei valdžiai. Statistikos duomenimis, iš tūkstančių benamių, miegančių apleistuose pastatuose ar tiesiog sostinės Londono gatvėse, ketvirtadalis yra iš Rytų Europos.
Štai kad ir Nijolė (50 m.) į Angliją atvyko gerą darbą surasti pažadėjusiems neaiškiems tarpininkams sumokėjusi pusantro tūkstančio eurų. Atvežta į braškių laukus ir kurį laiką padirbėjusi už minumumą, ji nusprendė vykti laimės ieškoti į Londoną. Čia pusę metų moteris gyveno gatvėje, vogė iš parduotuvių. Kai įkliuvo, buvo pasodinta į kalėjimą. Šis jai pasirodė puikiausia vieta – šilta, saugu, o ir maisto užtektinai. Tačiau čia ilgai nelaikė, o išsiuntė atgal į Lietuvą. Po metų ji vėl atsibeldė į Londoną. „Man čia daug geriau valkatauti negu Lietuvoje – žmonės dosnesni, niekas iš gatvių neveja, dar ir valgyti nuperka. Be to, gali po konteinerius knaisiotis nesibaimindamas, kad „užsirausi“ ant kito „bomžo“ teritorijos ir gausi į skudurus. Čia net benamiai draugiškesni, o ką jau kalbėt apie konteinerius, kuriuose gali surasti puikių daiktų“, – patirtimi dalijosi Nijolė.
Tampa skvoteriais
Tokių kaip Nijolė – šimtai. Ne vienas jų Didžiojoje Britanijoje yra tapęs skvoteriu. Taip vadinami žmonės, kurie apsigyvena negyvenamuose namuose ar butuose. Kadangi pagal Jungtinės Karalystės įstatymus svetimuose negyvenamuose namuose įsikūrusiems atėjūnams – skvoteriams – jokios sankcijos negresia, namų užgrobimas Anglijoje yra tapęs įprastu reiškiniu.
Prieš kurį laiką britų spauda plačiai rašė apie tai, kad 30 atvykėlių iš Rytų Europos, apsigyveno 6 milijonus svarų sterlingų (daugiau kaip 24 mln. litų) vertės šiauriniame Londone esančiame name, kuris seniau priklausė televizijos bosui. Didžioji dalis jaunųjų užsieniečių – atvykėliai iš Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos. Jie įsilaužė per namo langą ir greitai iškabino teisinius įspėjimus, kad jie turi teisę ten gyventi.
Jie apklijavo visą namą plakatais, grasinančiais paduoti į teismą bet kurį, įžengusį vidun be leidimo. Tame name įsikūręs lietuvis Ignas anglų žurnalistams sakė: „Šeimininko man visai negaila. Manau, kad labai gerai, kad žmonės, kurie neturi kur gyventi, gali čia apsistoti ir pasirūpinti namu“. Tiesa, apsigyvenus įsibrovėliams namas tapo tikru šiukšlynu – kieme buvo primėtyta tuščių butelių, popierių ir nešvarių indų, tačiau tų skvoterių vadas latvis Džeisonas Rudikas patikino, jog aplinka nesutvarkyta tik todėl, kad neseniai čia vykęs audringas vakarėlis. O šiaip, girdi, namu visi skvoteriai rūpinasi lyg savo būstu. Skvoterė iš Lietuvos, pasivadinusi Žypka, sakė: „Turiu patį nuostabiausią, prabangų vonios kambarį. Myliu jį. Kai kurie iš mūsų turi darbus, tačiau kiti jų irgi ieškosi“.
Prieš atvykdami į šią vilą, netoli kurios gyvena milijonieriai, skvoteriai gyveno tuščiame pabe „The Bull“. Bet jau po keletos mėnesių Jasonas nusprendė susirasti naują vietą. Po trumpo pasivaikščiojimo keliu jis surado šią vilą. Šviesos buvo išjungtos, tad jis įlipo per langą ir pasikvietė savo draugus. Namo šeimininkui Albertui Abelai tik su teismo sprendimu pavyko iškrapštyti skvoterius, tačiau tai jam kainavo ir laiko, ir pinigų bylinėjimuisi.
Apsigyveno policijoje
Prieš mėnesį spauda rašė, kad skvoteriai iš Lietuvos ir Lenkijos užėmė buvusį Hampstedo policijos pastatą. Hampstedo policija iš minėto pastato išsikėlė pernai birželį. Nuo to laiko namas stovėjo tuščias. Penkiolika skvoterių, tarp kurių mažiausiai du lietuviai, Velykų savaitgalį apsigyveno minėtame pastate. Jie sako, kad jokios grėsmės visuomenei nekels, atvirkščiai – esą padės vietos senukams apsipirkti, prižiūrės aplinką, rašė hamhigh.co.uk.
Tuo tarpu kaimynai baiminasi, kad buvusiame policijos pastate įsikūrus įsibrovėliams jiems nebebus ramybės – nuolat skambės muzika, aplink trainiosis neaiškūs asmenys.
Skvoteriai gi tikina, kad nieko panašaus nebus. Buvusiose policijos patalpose įsikūrę vyrai sako būsią nauja rajono „policija“ ir užtikrinsiantys saugią kaimynystę.
28 metų automobilių plovėjas iš Lietuvos, prisistatęs Ecka, sakė: „Mes pdėsime saugoti apylinkes, panašiai, kaip tai darė policija. Tai – ne vieta vakarėliams. Mes saugosime pastatą nuo vagių ir jį prižiūrėsime“. Įsibrovėliai pasakojo tikintys buvusiose policijos patalpose gyventi metų metus, nes „jis labai jaukus ir švarus“.
Miršta gatvėse
Tačiau ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Matyt, kaunietis Darius (35 m.) nebuvo radęs, kur prisišlieti – jo kūnas buvo aptiktas Liverpulyje, viename apleistame pastate. Negyvą lietuvį aptiko mėgėjiškų dokumentinių filmų kūrėja, kuri filmavo nykstantį Liverpulio rajoną. Apleistame pastate pastebėjusi išdžiautus drabužius, moteris nutarė pasižvalgyti po vidų ir čia pastebėjo tarp tuščių skardinių gulintį kniūbščią negyvą vyrą. Įtariama, kad lavonas čia galėjo pragulėti keletą savaičių.
Darius iš pradžių dirbo gamykloje, o kai po metų jo sutartis pasibaigė, darbo neteko. Dažniausiai glaudėsi pas pažįstamus, bet neretai jam tekdavo nakvoti gatvėje. Po skrodimo paaiškėjo, jog mirtis kaunietį, atvykusį į Angliją ieškoti geresnio gyvenimo, ištiko nuo alkoholio perdozavimo. Be to, jis sirgo plaučių tuberkulioze. Tokių žinučių: „Rastas negyvo vyro iš Lietuvos lavonas. Įtariama, kad jis mirė apsinuodijęs alkoholiu“ britų spaudoje galima perskaityti gan dažnai.
Gyvena iš pašalpų
Kai kuriuos emigrantus iš Lietuvos nuo gatvės gelbėja pašalpos. Tiesa, tam reikia turėti dokumentus, o daugelis atsidūrusiųjų gatvėje juos seniai būna praradę – iš vienų jie buvo pavogti, kitus būna apgavę ir pasus atėmę sukčiai, kurie žadėjo įdarbinti. Tie, kurie dokumentus išsaugojo ir Didžiojoje Britanijoje ne tik valkatavo, bet ir padirbėjo, gali tikėtis gyventi ir nedirbdami.
Statistikos duomenimis, vien Londone gyvena 177 000 imigrantų, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis – pašalpos. Kiekvienas Europos Sąjungos pilietis, išdirbęs Didžiojoje Britanijoje bent 12 mėnesių, įgyja teisę gauti tokias pačias socialines garantijas, kaip bet kuris vietinis britas. Tas pats ir su būstu.
Savivaldybės privalo suteikti nemokamą informaciją ir konsultacijas apgyvendinimo bei benamystės klausimais, tačiau privalo padėti tik „teisėtiems benamiams“. Į šią kategoriją patenka tik tie, kurie neturi nuosavybės nei JK, nei užsienyje, negali patekti į savo namus dėl vienokių ar kitokių priežasčių, jei namuose būti pavojinga, pavyzdžiui, dėl smurtaujančių artimųjų arba gyvenamojo būsto sąlygos pavojingos sveikatai. Atsižvelgiama ir į tai, ar asmuo gyvenamosios vietos neteko ne dėl savo kaltės, koks jo imigracijos statusas ir ar jam turi būti suteikta pirmenybė.
Pulkelis benamių iš Lietuvos gyvena buvusiuose Londono senelių globos namuose. Tas pastatas buvo apleistas, vadinams skvotu. Nors čia sąlygos tinkančios tik „bomžams“ – šalia išmatos, tušti buteliai ir skardinės, suversti skudurai, miegas tiesiog ant žemės, nėra nei vandens, nei elektros – tačiau ir čia besiglaudžiantys apie grįžimą į Lietuvą nenori net pagalvoti. Visų nuomonė vieninga – Anglijoje elgetų materialinė padėtis geresnė nei lietuvių, dirbančių už minimalų atlyginimą. Policija benamių užimtą pastatą aplanko gan dažnai, bet į gatvę jų nevaro. Kai kurie skvoto gyventojai gauna pašalpas ir net nesiruošia ieškoti darbo. Jiems maistui, alui per savaitę pakanka apie 200 litų. Panašiai tiek gauna ir pašalpos. Bedarbio pašalpa apie 350 litų savaitei, bet norint ją gauti, reikia būti dirbusiam. Jei nori išgerti daugiau, o dažniausiai taip ir yra, eina vogti. Drabužius irgi pasivagia arba randa šiukšlių konteineriuose.
Lietuva tokių benamių nevilioja. Tačiau jie lietuvių neremia ir perlaidų nesiunčia.
Žana Kapustina
