Evelina Maliauskaitė
Turbūt visame pasaulyje gyvenantys gatvėje žmonės yra didžiulė ir skaudi problema. Ne paslaptis, kad daugelis jų tokį gyvenimo būdą pasirinko paveikti alkoholio ar kitų žalingų įpročių. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tokie žmonės yra visų mūsų rūpestis – jie savimi pasirūpinti ar negali, ar nemoka, tad jiems pagelbėti stengiasi tiek įvairių institucijų darbuotojai, tiek patys gyventojai.
Benamių likimai visų skirtingi
Pastaruoju metu, turbūt daugelis sutiktų, kad Šilutėje tokių gatvėmis besišlaistančių ir neretai keliančių baimę benamių sutinkama kur kas rečiau. Situacija žymiai pasitaisė, kai Šilutėje buvo įsteigtas Socialinių paslaugų centras, kuriame benamiai gali ne tik pernakvoti, bet ir laikinai apsigyventi. „Šiuo metu turime 25 nuolatinius gyventojus ir du, kurie naudojasi laikino apnakvindinimo paslaugomis“, – pasakojo Socialinių paslaugų centre dirbanti vyriausioji socialinė darbuotoja Onutė Klasauskienė.
Moteris, kuri tiesiogiai bendrauja su benamiais, laikinai apsistojusiais Socialinių paslaugų centre, pasakojo, kad kiekvieno jų likimai skirtingi, bet daugumą prie tokio gyvenimo būdo privedė besaikis alkoholio vartojimas. „Yra keletas įdomesnių likimų. Pavyzdžiui, vienas mūsų gyventojas yra buvęs verslininkas, gyvenęs tikrai normalų gyvenimą. Dar vienas yra įgijes du aukštojo mokslo diplomus Rusijoje, inteligentiškas žmogus. Jis labai nori išmokti dirbti kompiuteriu, mat puikiai galėtų versti tekstus iš rusų kalbos, taip pat nori pabendrauti su Rusijoje gyvenančia gyvenimo drauge.
Dar turime ir vieną šeimą, kuri tikrai gyveno visiškai normalų gyvenimą. Tačiau vienas iš šeimos narių susidūrė su regos problemomis, po ligos sekė ir kiti rūpesčiai. Dabar šeima tikrai kabinasi kaip gali, taupo pinigėlius akių operacijai, kuri kainuoja 8 000 litų“, – pasakojo O. Klasauskienė. Visi benamiai, laikinai gyvenantys Socialinių paslaugų centre, kiekvieną mėnesį gauna 350 litų pašalpą, už kurią atidirba viešaisiais darbais. Nors pinigai ir nėra dideli, tačiau, anot centro direktorės Rasos Jakienės, jie nemoka susitvakyti net su tokia nedidele suma. „Daugeliui jų tikrai sunkiai sekasi skaičiuoti savo pajamas ir išlaidas – dažnai jie išleidžia gautą pašalpą iškart tik gavę, o vėliau tenka dėl to ir elgetauti“, – sakė R. Jakienė.
Patys nenori dirbti
R. Jakienė tikino, kad kol kas dar negali pasigirti atvejais, kai pavyko benamį atvesti į normalų gyvenimą, mat iš tiesų centras dar visai neilgai veikia. Be to, anot O. Klasauskienės, benamių amžiaus vidurkis svyruoja nuo 40 iki 50 ir daugiau metų, tad tai jau suaugę, turintys nusistovėjusį mąstymą žmonės. „Labai sunku ar net neįmanoma pakeisti subrendusį, nusistovėjusį mąstymą turintį žmogų. Daugelis jų jau nemoka kitaip gyventi, neturi arba yra pamiršę elementarius švaros palaikymo, darbo įgūdžius. Ir dirbti jie nenori, nes jiems toks gyvenimo būdas, kokį jie gyvena, yra tiesiog patogus“, – sakė O. Klasauskienė.
„Čia gyvenantys žmonės tikrai turi problemų, vieni psichologinių, kiti sveikatos – juk alkoholizmas - baisi liga, o didžioji dalis benamių turi šią ligą. Tačiau jiems toks gyvenimo būdas yra patogus, jie perdaug net nesistengia kažką keisti“, – sakė R. Jakienė. Ji pasakojo, kad į Socialinių paslaugų centrą kreipėsi du ūkininkai, kurie siūlė benamiams ne tik darbą ūkyje, bet ir apgyvendinimą, maitinimą, tačiau nė vienas jų nesutiko.
„Jie nenori dirbti, nes žino, kad tai reikės daryti nuolat, o juo labiau ūkyje darbai tikrai nelengvi. Mes kaskart primename jiems, jog čia jų gyvenimas yra laikinas, mat laikino apgyvendinimo paslauga yra teikiama tik iki pusės metų ir jiems reikės išeiti. Primename, kad čia jiems yra suteikiama pradžia susikurti normalų gyvenimą. Nors kartojama tai kaskart, tačiau, manau, kad daugeliui jų bus savotiškas šokas, kai reikės išeiti“, – sakė R. Jakienė.
Daugelis išvaizda jau neišsiskiria iš minios
Iš tiesų turbūt ne vienas atkreipė dėmesį, kad Šilutės miestas atrodo „apsivalęs“ ir benamių beveik net nematyti. „Visi, kurie gyvena pas mus, jau kreipėsi rudenį, matyt, nuogąstaudami artėjančių šalčių. Tad, greičiausiai, mes turime apgyvendinę visus benamius Šilutės mieste“, – sakė R. Jakienė. Ji pasakojo, kad darbuotojų dėka visi benamiai yra nusiprausę, tvarkingai apsirengę, todėl net neišsiskiria visuomenėje.
Čia daug pagalbos Socialinių paslaugų centras sulaukia iš Šilutės katalikių moterų draugijos, Žemaičių Naumiesčio Gerumo namų, taip pat ir pačios Socialinių paslaugų centro darbuotojos neša drabužius, avalynę iš savo namų laikinai apsistojusiems benamiams. „Ir tvarką bei švarą liepiame jiems palaikyti namuose. Nors ir pyksta jie, nenori tvarkytis, mat tokių įgūdžių jau turbūt nebeturi, tačiau vis tiek tvarkosi. Kiekvieną kartą aiškiname, kad to reikalaujama ne tik dėl darbuotojų, bet ir dėl jų pačių“, – sakė O. Klasauskienė.
Išmalda – papildomas pajamų šaltinis
Nors atrodytų Šilutėje benamiais jau yra pasirūpinta, tačiau vis dar, nors ir retai, prie prekybos centrų ar kitose viešose vietose galima sutikti ant šalto grindinio sėdintį ir prašantį išmaldos benamį. Nors kai kurie pro šalį praeina net neatsisukdami ir abejingi, tačiau atsiranda ir nemažai žmonių, kurie mesteli vieną kitą litą ar saujelę centų, tikėdami, kad žmogus nusipirks maisto ar dar ko būtiniausio. Socialinių paslaugų centro direktorė R. Jakienė tikino, kad elgetavimas yra papildomas pajamų šaltinis, benamių gyvenimo būdas.
„Ne kartą jiems sakėme, kad elgetaudami mūsų centro laikini gyventojai daro gėdą mūsų namams, mat valstybė jiems duoda visą išlaikymą. Nors pinigai nėra dideli, tačiau išmokus juos tinkamai leisti tikrai turi užtekti, nes pas mus jie turi mokėti tik 70 litų už komunalinius patarnavimus. Visa kita lieka maistui ar kitiems būtiniems daiktams“, – sakė O. Klasauskienė. Anot R. Jakienės ne visi žmonės atsakingai duoda išmaldą, o benamiai naudojasi visuomenės geranoriškumu, savotiškai net apgaudinėja. „Kam daugiausiai jie išleidžia tuos pinigus? Aišku, kad alkoholiui. Ir pas mus grįžta su kvapu, kai kurie net tampa agresyvūs. Tad žmogus prieš duodamas išmaldą turėtų pagalvoti kam ir kiek duoda. Galbūt turėtų pagalvoti, kad gali tam žmogui padėti ir kitokiais būdais“, – tikino R. Jakienė.
Surenka po 30–40 litų
Norėdami sužinoti, kodėl žmonės pasirenka elgetauti, pakalbinome prie „Norfos“ vakarais sėdintį Saulių ir prašantį išmaldos. Bandėme išsiaiškinti, kas privertė dar visai jauną vyrą pasirinkti tokį gyvenimo būdą. Saulius pasakojo, kad anksčiau jis turėjo gan neblogą darbą Klaipėdoje. Tačiau vieną naktį jį kažkas užpuolė ir sumušė, stipriai sužalojo dešinę ranką, tad Saulius dirbti nebegalėjo ir taip nebeliko pagrindinio pajamų šaltinio. „Kai ranka sugis, aš vėl eisiu dirbti ir jūs manęs čia tikrai nebematysite“, – sakė jis.
Saulius atskleidė, kad per dieną sėdėdamas vos kelias valandas jis susirenka apie 30–40 litų, už kuriuos apmoka komunalinius mokesčius už butą, nusiperka maisto. Vyras pasakojo, kad yra vienas, visi šeimos nariai jau mirę. Kitą dieną vėl sutikome Saulių ir jis iškart puolė dalintis džiaugsmu, kad pagaliau susitvarkė dokumentus ir jau pradės dirbti viešuosius darbus, kad gautų nors ir nedidelę, bet tikrai naudingą pašalpą. Tačiau pro šalį ėjusi moteris, matyt, darbuotoja iš Socialinių paslaugų centro, paklaususi ar Saulius šiandien ateis į nakvynės namus privertė vyrą išsiduoti, kad vis dėlto jis namų neturi. Matyt, nesmagu Sauliui buvo tai pripažinti, tad nieko daugiau ir neklausėme, tik pasidžiaugėme, kad pagaliau jis eis dirbti ir palinkėjome jam sėkmės.
Daugelis noriai paaukoja elgetaujančiam
Norėdami išsiaiškinti, ką gyventojai galvoja apie elgetavimą ir ar paremia išmaldos prašantį žmogų, socialiniame tinklapyje „Facebook“ „Šilokarčemos“ paskyroje atlikome apklausą. Komentarų sulaukta įvairių ir net labai prieštaringų, tačiau nemažai visgi nelieka abejingi ir padeda elgetaujančiam ar pinigais, ar nuperka maisto. Indrė rašė, kad elgetaujantiems aukoja visada ir tikisi, kad už tuos pinigus jie nusiperka duonos. Rasa taip pat tikino, kad visada aukoja ir negalvoja apie tai, kur tie pinigai bus išleisti.
„Vien tai, kad žmogus ištiesė ranką, daug ką pasako“, – rašė Rasa. „Aukoju, tačiau ne visada ir ne visiems. Man visiškai nesvarbu, kam išleis mano paaukotus pinigus. Gali nusipirkti, kad ir butelį, jeigu jam tai paskutinė viltis - tegu. Tačiau aukoti geriau negu neaukoti. Viskas grįžta atgal mums kaip bumerangas. Tad vieną kartą paaukoję žmogui, kad ir kelis centus, kitą kartą atgausime tai dvigubai. Tačiau gal nesuprasime, iš kur tas gėris mums“, – štai taip rašė Agnė. Aušra pasidalino ir vienu širdį spaudžiančiu atveju, kai prie prekybos centro vėlų vasaros vakarą prie jos priėjo gal 8-erių metų amžiaus berniukas ir paprašė pinigų.
„Kadangi buvau prisiklausiusi visokių kalbų, kad vaikai renka pinigus rūkalams, neša tėvams, kad galėtų nusipirkti alkoholinių gėrimų, tad pasiūliau tam berniukui nupirkti maisto. Berniuko akys tiesiog nušvito, nuėjome kartu į parduotuvę, apsipirkome – buvo labai gera matyti, kad vaikas taip džiaugėsi mano jam nupirktu maistu. Šis atvejis leidžia manyti, kad vis dėlto ne visada žmonės prašo pinigų tik alkoholiui“, – rašė Aušra.
Štai Sandra buvo kiek kitokios nuomonės ir tikino, kad kaskart praėjus pro elgetaujantį norisi jam pasakyti, kad susirastų normalų darbą. „Kartą su mama esame pavežusios motiną su dukra, kurios išmaldos prašo Vilniuje prie Aušros vartų. Jos mums atskleidė daug įdomių dalykų, kaip kai kurie benamiai iš elgetavimo pasidaro vos ne savo verslą. Invalido vežimėliuose sėdi visiškai sveiki žmonės ir jie dar sugeba pasikeisti pamainomis. Yra net benamių gaujos, kurios renka mokesčius už vietą elgetauti ir atima nemažą dalį pinigų iš surinktos išmaldos. Tad suaugusiems aš išvis nebeduodu pinigų, nes pripranta ir vėliau tuo naudojasi. Kai vaikas prie manęs prieina, aš jam irgi neduodu, nes dažniausiai jie būna siųsti tėvų surinkti pinigų alkoholiui, tad aš jį nusivedu pamaitinti, ar nuperku maisto. Jei atsisako, viskas aišku tada tampa“, – pasakojo Sandra.
Ir daugelis kitų komentavusių sutiko, kad geriau aukoti gyvūnų globos namams ar Maisto bankui, nei duoti tam, kuris vis tiek nusipirks alkoholio. „Nebe Smetonos laikai. Mes mokame mokesčius, iš kurių šie elgetaujantys žmonės yra remiami valstybės. Ir pensijos nėra jau tokios graudžios. Pasižiūrėkime, kai paskambina koks telefoninis sukčius, pensininkai tūkstantines sumas surenka. Paprašyk kada benamio kiemą nušluoti už pinigus, tai dar galvą su šluota praskels. Gatvėje besiblaškantys benamiai gyvūnai – štai jiems tikrai reikalinga pagalba“, – piktinosi Silvija.
Susivienijo vardan našesnio darbo
Šią skaudžią temą palietėme, kaip tyčia, visai geru laiku, mat kaip tik tądien, kai kalbinome Socialinių paslaugų centro direktorę R. Jakienę ir vyriausiąją socialinę darbuotoją O. Klasauskienę, neužilgo, trečiadienį, R. Jakienė vyko į Šilutės policijos komisariatą. Ten ji susitiko su komisariato vadovu Sigitu Mikutavičiumi ir Šilutės ligoninės vyriausiuoju gydytoju Dariumi Steponku ir visi kartu pasirašė sutartį, kurioje įsipareigojo glaudžiai bendradarbiauti, siekiant kuo sėkmingesnio darbo benamių labui.
„Mūsų tikslas aiškus – padėti tiems žmonėms, kurie patys sau negali ar kartais ir net nenori pagelbėti. Tai mūsų tarnybų atsakomybė, o galų gale esame žmonės ir nesinori sutikto benamio palikti gatvėje sušalti. Tad mūsų tikslas bendradarbiaujant padėti tiems benamiams žmonėms“, – sakė D. Steponkus.
Šilutės policijos komisariato viršininkas S. Mikutavičius tikino, kad nuo šiol policijos pareigūnai atvyks į Socialinių paslaugų centrą vakarais patikrinti situaciją, pažiūrėti, ar nėra problemų. Taip pat pasižadėjo visad skubiai sureaguoti į centro darbuotojų skambučius įvairių incidentų metu ir operatyviai skubėti į pagalbą. D. Steponkus tikino, kad ligoninė įsipareigoja užtikrinti benamių medicininę priežiūrą, įvertinti jų sveikatos būklę ir reikiamu atveju suteikti medicininę pagalbą. Visų trijų tarnybų vadovai sutiko, kad kartu glaudžiai bendradarbiaujant, tikėtina, pavyks padėti benamiams.
Nepaisant to, kad daugelis vis dėlto piktinasi pamatę gatvėje besišlaistantį benamį, o dar jeigu jis neblaivus, tai jokio gailesčio nejaučiama, tačiau reikėtų pagalvoti, kad tai žmonės, kurie turi didelių psichologinių ar sveikatos problemų. Niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas ir kartais net didžiausi verslininkai ar inteligentai būna priversti ištiesti ranką praeiviui, prašydami pinigų. Yra sakoma „nespjauk į šulinį, kad nereiktų pačiam atsigerti“, tad nevertėtų smerkti tokį gyvenimo būdą gyvenančių žmonių, nes jie taip pat yra mūsų visuomenės dalis.
