Skurdui mažinti kuriamos strategijos kol kas mažina tik gyventojų skaičių šalyje.
Minimalų atlyginimą gaunanti panevėžietė ir už šiek tiek didesnį atlygį dirbantis jos vyras – trijų vaikų tėvai. Tvarkingos šeimos motinos teigimu, nors pertekliaus niekada nematė, alkio kęsti netenka. Tačiau tik dėl labdaros ir paramos organizacijų. Maisto produktų, drabužių, mokyklos reikmenų kaip labdarą gaunanti šeima iš atlyginimo gali sumokėti mokesčius, įsigyti būtiniausių daiktų. „Be labdaros būtų tikras skurdas“, – tikina labdaros organizacijų remiama panevėžietė.
Skaičiuoja šimtais tūkstančių
Su skurstančiais žmonėmis tiesiogiai susiduriantys, apie jų gyvenimą ne iš televizijos laidų žinantys labdaringų organizacijų atstovai vienu balsu tvirtina nematantys jokių gyvenimo gerėjimo ženklų. Mažesnis labdaros ar pašalpų gavėjų skaičius patvirtina, kad mažėja šalies gyventojų.
Kaip gyvena žmonės, be abejo, mato ir valstybė. Juk dalyvaudama strategijoje „Europa 2020“ Lietuva prisiėmė įsipareigojimą iki 2020 metų sumažinti skurdą ar socialinę atskirtį patiriančių žmonių skaičių nuo 984 tūkstančių iki 814 tūkstančių.
Atrodo, netruks prabėgti keletas metų ir skurstančiųjų bus 170 tūkstančių mažiau? Kas ir kokiu būdu šiuos šimtus tūkstančių šalies gyventojų ištrauks iš skurdo liūno?
Tik posėdžiai
Dvi dešimtis metų labdaros organizacijai „SOS vaikai“ vadovaujanti gydytoja Marytė Zabulionienė sako, kad iki šiol įvairios skambios skurdo mažinimo priemonės buvo matomos tik kalbų ir posėdžių lygiu.
Vienintelis realus žingsnis skurdo mažinimo link – minimalaus atlyginimo padidinimas – sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir pasipriešinimą tų, kuriems už menką atlyginimą žmonės dirba, pelną uždirba.
„Dabar dažna šeima vos duonai, druskai uždirba – tenka eiti per įvairius fondus rinkti maisto produktų, kitaip nepragyventų. Užtat ir išsibėgioja žmonės kas kur. Ten, kur jų darbas vertinamas, atitinkamai atlyginamas. Dėkingumą, pagarbą tiems žmonėms, kurie dirba ir uždirba jiems pinigus, pas mus jaučia ir parodo labai retas verslininkas“, – kalba agentūros „SOS vaikai“ vadovė.
Skurstančiomis, į bėdą patekusiomis šeimomis besirūpinanti M. Zabulionienė mano, kad net teisingą kryptį pasirinkusiems skurdo mažinimo strategijos kūrėjams nebus lengva. „Reikia daug jėgų, norint išjudinti ilgam įstrigusį gerovės laivą. Vis dėlto pirmoji užduotis – aprūpinti žmones darbu ir mokėti jiems normalius atlyginimus“, – teigia agentūros vadovė.
Velka vienu drabužiu
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė Skirma Kondratas taip pat mano, kad pats laikas prieiti prie konkrečių darbų.
„Apie skurdą kalbama daug, bet jis tarsi apvelkamas vienu drabužiu, o į atskiras grupes – pavyzdžiui, iš įkalinimo vietos grįžusiuosius, motyvacijos neturinčiuosius, darbą praradusiuosius, priklausomybių valdomus ir panašiai, nekreipiamas dėmesys, nepasidomima, kodėl taip yra, kaip kiekvienu atveju galima padėti. Neturi pajamų – gauni pašalpą, ir visa parama“, – svarsto S. Kondratas.
Šiuo metu rengiama nacionalinė skurdo mažinimo strategija, brėžiami skurdo ir socialinės atskirties mažinimo prioritetai. S. Kondratas įsitikinusi, kad svarbu į veiklą įtraukti kuo daugiau nevyriausybinių organizacijų, vietos bendruomenių.
Skurdas šaknis įleidęs ne tik Lietuvoje. Net 27 valstybės narės įsipareigojo parengti nacionalines reformų programas, kuriose būtų įvardyti siekiami tikslai, išskirtos prioritetinės kryptys, įvardytos problemos ir priemonės šioms bėdoms spręsti.
„Svarbiausia – pradėti nuo atskiro požiūrio į kiekvieno žmogaus skurdą. Dabar yra taip: atėjo žmogus į savivaldybę, pasiskundė, kad nepragyvena, – iš karto jam pinigėliai. O ar ne geriau būtų kiekvienam konkreti parama – gal priklausomybės ligą reikia išgydyti, gal specialybės išmokyti. Suprantama, vienu rankos mostu to nepadarysi, bet ta linkme jau esame pasirengę eiti“, – pasakoja S. Kondratas.
Ne išeitis
Tiesa, laisvų darbo vietų net statistika kol kas nežada. 2012 metų ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu šių metų ketvirčiu, darbo vietų sumažėjo visose ekonominės veiklos srityse. Neatrodo, kad taką iš skurdo gali pavykti greitai nutiesti.
Vis dėlto socialinės pašalpos, pasak S. Kondratas, skurdo mažinimo strategijoje – ne prioritetas.
M. Zabulionienė taip pat įsitikinusi, kad pašalpos negali būti išeitis. Situacija darosi sudėtingesnė, jau užaugo gyvenimu iš pašalpų patenkinta karta. Žmonės tiesiog nebenori nieko keisti – gauna pašalpą, papildomai nelegaliai užsidirba, labdaros gauna – kam už menką atlyginimą eiti dirbti.
Todėl, pasak labdaros organizacijos įkūrėjos, permainos socialinio aprūpinimo srityje tiesiog būtinos.
Vis dėlto socialinių pašalpų mokėjimas turėtų išlikti – juk bėdos žmonių neaplenkia, sutrinka sveikata, prarandamas darbas ir panašiai. „Pašalpa galėtų būti skiriama tik nustatytą laiką, kol šeima išlips iš duobės. Paskui, jeigu nepasistengė, gali tekti kapstytis pačiam. Tiesa, persistengti ir čia nereikia, į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti ne valdiškai, o individualiai“, – tikina M. Zabulionienė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
