Neretai kritikuojama Lietuvos teisėsauga nusivilia vis daugiau žmonių. Pasitikėjimas ja nesustabdomai smunka. Lietuvoje teisingumo ir teisėsaugos sistema pasitiki dvigubai mažiau žmonių nei vidutiniškai ES.
Naujienų portalas Balsas.lt apie teisėsaugą ir galimą jos reformą kalbėjosi su tragiškai žuvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) žmona, žurnalistė Liudvika Pociūniene.
Ar matote pažangą Lietuvos teisėsaugoje nuo 2006 metų, kai jūsų vyras buvo nužudytas Baltarusijoje?
Su pažanga prastai. Pakartosiu sakralinę frazę, kad teismų sprendimus reikia gerbti, bet teisėjai privalo gerbti teisingumą ir nesityčioti iš jo.
Koks teisingumas yra pas mus?
Teisėjai teisingumo negerbia. Tai yra ilga sena žinoma sovietinė bėda. Viena, kad tada logikos mokymas buvo labai apribotas ir iškreiptas, o Stalino laikais logika išvis buvo „naūka vrednaja“ (kenksmingas mokslas – rusų k.), tai yra išsilavinimo spraga. Antra, teisėjai ir juristai turi būti paruošiami kaip humanitarai, o jie yra paruošiami labai silpnai. Teisėjo darbas vos ne koks skaičiavimas, net ir ekonomistas turi turėti humanitarinius pagrindus, čia yra ilgo humanitarinio nuosmukio rezultatas.
Kodėl žmonės nepasitiki teisėsauga?
Žmonės turi įgimtą teisingumo jausmą, kuris visiškai nepriklauso nuo išsilavinimo, nesvarbu, ar žmogus iš gatvės. Dabar bando paniekinančiai sakyti: „Ai, va čia gatvės minia“. Tie, kuriems Dievas šiek tiek davė išsilavinimo ir patirties, neturi teisės šitaip į tuos žmones žiūrėti. Ir jeigu turime su jais kuo pasidalyti, tai privalome pasidalyti, o ne niekinti tuos žmones, kad juos žiniasklaida kvailina visokiais pigiais serialais ir koncertais.
Atsiprašau, kad įsikarščiavusi kalbu, bet tie žmonės yra nekalti, kad jų išsilavinimas yra ribotas. Bet įgimtą teisingumo jausmą jie turi. Jie piktinasi, jie nežino, kur tą savo pyktį nukreipti, o dar pavojingesnis dalykas, kad yra jėgos, kurios juos ciniškai bando nukreipti būtent prieš tuos, kas dar gali pasipriešinti valstybininkams. O teisėsaugai valstybininkų įtaka yra beveik absoliuti.
Jeigu žmonės iš prigimties turi teisingumo jausmą, iš kur atsiranda tie teisėjai, kurie tą teisingumo pojūtį ignoruoja?
Labai paprasta mechanika. Net gėda aiškinti, net bobutė tą supranta. Vieną kartą pamelavai – skauda, kitą kartą pamelavai – skaudu jau mažiau, o vėliau jau įžengi į tą ribą, kai meluoji, kiek lenda, ir neraudonuoji.
Minėjote, kad valstybininkai susiję su teisėsauga. Pakomentuokite teisėsaugos ir valstybininkų santykį.
Neįsivaizduoju, kaip galima šitokia siena atsimūryti nuo žmonių. Kam visa tai yra reikalinga, ką jie daro kiekvieną dieną? Popieriukus dėlioja ar kažkokias intrigas rezga? Pirmiausia turi tarnauti žmonėms, o apskritai manau, kad toks chaosas ir sumaištis ir galimybė užvaldyti visas institucijas nerimtiems funkcionieriams.
Tokia galimybė atsiranda dėl to, kad mūsų demokratija dar išgyvena kūdikystę. Jeigu pažiūrėtumėte, kur teisėsauga gerai veikia, tai išsivysčiusios Europos valstybės, kur demokratija gerai funkcionuoja, kur politikai yra atskaitingi visuomenei.
Jeigu pažiūrėtume į Rusijos teisėsaugą, kuri vystėsi tomis pačiomis istorinėmis aplinkybėmis kaip Lietuva, labai lengva nustatyti, kas ten griežia pirmuoju smuiku, nes už viską atsakomybė tenka vienam žmogui. Pas mus nėra sukoncentruotumo į vieną žmogų, kuris galėtų būti visko, kas vyksta teisėsaugoje, kaltininku. Sunku tokį įvardyti. Kaip pas mus veikia tas mechanizmas ir kodėl būtent taip?
Iš sovietmečio atėjo tas atsakomybės „išplovimas“. Kai ji yra kolektyvinė, labai lengva vienam už kito slėptis. Atskaitomybė turėtų būti asmeniška. Pavyzdžiui, šiose skandalingose bylose turi būti aiški vieno žmogaus atsakomybė. Jeigu tai yra vaiko reikalai, tai vaiko teisių pareigūnas, kuris priskirtas turi dieną naktį budėti, nepražiopsoti nei vieno momento.
Mane labai piktina, kad iš tikrųjų politikai, kurie turi tuos instrumentus, staiga yra įtikinti, kad jie nieko negali. Pagalvokite, jeigu yra rengiama provokacija, dėl kurios priimtas politinis sprendimas, už visos visuomenės nugarų, tai politinis pasipriešinimas gali būti, jis būtų teisingas ir teisėtas.
Kodėl vykstant politiniam pasipriešinimui politikai yra kaltinami politikavimu?
Politikai ne demonstracijose ir eitynėse turi dalyvauti, o sėdėti prie kompiuterių ir rašyti paklausimus ir į kiekvieną klausimą reikalauti tikslaus atsakymo. Tai yra iš tikrųjų nelabai moralu krautis politinį kapitalą iš mergaitės tragedijos.
Netgi pasigirsta įvairių balsų, kad aš eičiau į Seimą. Tai labai atsakingai pareiškiu: tikrai neisiu, dėl to, kad dėl savo vyro žūties nematau galimybės krautis sau politinį kapitalą, tai būtų amoralu. Lygiai taip pat negalėčiau to daryti dėl tos mergaitės ir naudotis šita tragedija. Jeigu kažkas bando tai daryti, manau, kad tas kapitalas subliūkš kaip balionas.
Antradienį Seimas nepritarė laikinosios komisijos dėl Garliavos įvykių sudarymui. Jūsų nuomone, ar turėtų būti sudaryta tokia komisija?
Manau, kad ar tokia komisija, ar kokia nors kita komisija, ji turi būti. Jeigu konservatoriai rimtai dar galvoja apie savo politinę perspektyvą, tai jie turi parodyti iniciatyvą ir ištraukti iš šešėlio tuos, kurie tą provokaciją organizavo.
Manote, kad būtent konservatorių kompetencijos klausimas tai padaryti?
Pirmosios valstybės galvos yra šitos partijos rankose ir iš tikrųjų ten yra žmonių, kurie mano, kad reikia užkirsti kelią šitam valstybės užvaldymui.
Koks būtų sėkmės receptas, traukiant iš šešėlio provokacijas ir reformuojant teisėsaugą?
Šitą operaciją vykdė tikrai ne vienas žmogus, buvo pakankamai daug tokių, kurie galbūt iki dabar jaučiasi panaudoti prieš savo valią ir sąžinę, jie visi yra liudininkai to, kas įvyko. Jie puikiai žino, kas parinko šitos akcijos datą, kas organizavo tą planą, kas sudarė galimybes smurtu paimti vaiką, dėl to, kad normaliu būdu vaiko perdavimas turėjo būti atliekamas tik vaiko teisių pareigūnų.
Dėl to Europos valstybėse apskritai prievartos naudojimas vaiko akyse prieš jo artimuosius yra laikomas prievarta ir tai yra neleistina. Tai yra civilizuotos teisės normos.
Aš bandžiau klausti solidaus teisininko, kuris dėsto studentams, kokia teisę jie propaguoja? Kokia teisė apskritai šiuo klausimu yra Lietuvoje? Jis man neatsakė visiškai nieko.
Bijojo atsakyti ar kaip?
Nepasakysiu. Arba ten yra įstatymų spragos nusikalstamai veiklai paliktos. Aš niekaip neprisiruošiu atsiversti kodeksus ir pasižiūrėti, kame ten reikalas. Danai nurašo į tai, kad Lietuvos demokratija dar 20 metų yra vaikiško amžiaus, bet žmonės kažkaip jaučia, kad taip neturi būti.
Ar įmanoma reformuoti mūsų teisėsaugą?
Žinoma, kad įmanoma, bet reikia imti tą ir daryti, o ne dejuoti ir keikti pasipiktinusią minią gatvėje, kaip čia bando kažkas sakyti. Daug žmonių nelabai ir nori prisidėti, nes jaučia, kad čia kvepia provokacija, bet ta provokacija yra daroma tų, kurie nori užvaldyti valstybę.
Čia yra suregztas labai bjaurus tinklas, kai paprastiems žmonėms labai sunku susigaudyti.
