Šią savaitę baigėsi terminas, kai, norintys dalyvauti spalio 14 dieną Seimo rinkimuose, turėjo užsiregistruoti Vyriausioje rinkimų komisijoje. Seimo rinkimuose dalyvauti panoro 27 partijos. Vienmandatėse apygardose jos jau iškėlė 413 kandidatų. 51 asmuo mandato sieks savarankiškai. Vyriausioji rinkimų komisija skelbia, kad rinkimuose užsiregistravo dalyvauti šešios naujos partijos: K.Brazauskienės Demokratinė darbo ir vienybės partija, „Drąsos kelias“, Emigrantų partija, Lietuvos žmonių partija, „Lietuvos sąrašas“, sąjunga TAIP.
LRT televizijos laidoje „Savaitė“ politologas Lauras Bielinis dalijosi mintimis apie naujokų galimybes patekti į Seimą ir realius būsimos valdančiosios koalicijos veikėjus.
– Aš suprantu, kad demokratinėje visuomenėje ir Jūs, ir aš, ir bet kas gali siekti Seimo nario mandato. Aš netgi suprantu, kodėl ten nori patekti Artūras Zuokas ar Darius Kuolys, bet ką ten turėtų veikti Kristina Brazauskienė arba Neringa Venckienė? Kaip Jūs manote?
– Čia reikėtų jų paklausti, nes iš tikrųjų taip iš šalies pažiūrėjus, Jūsų klausimas iš tikrųjų tampa esminiu, nes ką jie ten gali padaryti? Kartais atrodo, kad net minties nesuriša kalbėdami, bet eina į Seimą. Ką gi.
– Gal Jūs matote tarp tų partijų pažadų, tikslų, gal Jums teko matyti jų programas, kas yra realu, ką jie galėtų įgyvendinti?
–Na, sunku kalbėti apie programas, galbūt jie dar ne visi jas paskelbė.
– Man nepavyko daugumos rasti.
–Gal dar daroma. Tikėkime, kad jos bus paskelbtos, matyt, taip ir bus. Kažkokie ideologiniai principai bus vis dėlto pareikšti. Jie turi būti pareikšti. Visuomenė juk turi galų gale žinoti, apie ką jie kalba. Bet iš tikrųjų šiandien mes matome, kad didžiąja dalimi tai, ką jie kalba yra daugiau arba pažadai į ateitį, kurie labai abstraktūs, arba kažkokie, jeigu ne keršto, tai vienokiu ar kitokiu būdu susiformavusios emocinės išraiškos, nukreiptos į konkrečią situaciją, į konkretų žmogų, bet tai nėra politinės programos elementai. Tai iš viso nėra politinė programa. Tai yra labai trumpi, riboti, trumpi ir laike, ir ideologiniame diapazone šūkiai, kurie galbūt gali mobilizuoti savaitei-dviem gal trim žmones, bet ne daugiau.
– Jūs norite pasakyti, kad tos partijos net gali ilgai neišsilaikyti?
– Aš esu tikras, kad tai yra vieno karto, vienų rinkimų partijos. Na, galbūt A. Zuoko organizuota partija gali ištęsti savo gyvenimo laiką, nes A. Zuokas turi tam tikrą veiklos sferą, t.y. Vilnių ir galimybes save realizuoti Vilniuje kaip meras, todėl jam reikalinga organizacija ilgesniam laikui, negu rinkimai. Bet tokios politinės partijos, kaip K. Brazauskienės partija, aš manau, ji jau baigėsi. Šiandien, man atrodo, netgi pačiai K. Brazauskienei jau norėtųsi baigti šitą istoriją su politika, bet inercija ją neša iki Seimo rinkimų. Nes mes jau nematome K. Brazauskienės pasisakant, mes matome, kaip ji augina anūkę, kaip ji remontuoja jachtas, bet kaip ji vykdo politinę veiklą jau nematome. Ji jau pavargo greičiausiai nuo to.
– Rinkėjas mūsų paprastai eina balsuoti suvedinėdamas sąskaitas. Tai gali būti meilė, bet dažniau tai būna sąskaitų suvedinėjimas ir kažkoks pyktis. Tai tokiu atveju šitie naujokai galbūt galėtų tapti rimta konkurencine jėga dabartinei opozicijai, kuri irgi turi tuos pačius balsus surinkti?
– Iš dalies taip. Aš bandžiau susimąstyti ties tuo ir manyčiau, kad šitos partijos taps savotiškais konkurentais, atimdami tam tikrą procentą balsų iš panašių partijų, už kurias galbūt rinkėjai galėtų balsuoti, tačiau jie balsuos už naująsias.
– Kaip antai?
– Kaip antai Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“. Joms yra didžiausias pavojus.
– Tai Jūs norite pasakyti, kad liberalai arba tie patys konservatoriai grėsmės iš naujokų neturėtų jausti?
– Iš dalies galbūt konservatoriai gali bijoti „Drąsos kelio“, nes dalis retorinių argumentų yra tautiškai orientuoti ir yra tame diapazone, kuriame kalba Tėvynės Sąjunga.
– Pabandykim modeliuoti tą būsimąjį Seimą. Nepaisant to, kad jūs sakote, jog tai vienkartiniai dariniai, reikia manyti nelabai sėkmingi ir nelabai toli galintys eiti, Jūsų prognozėmis, bet vis dėlto ar mes pasiųsim į Seimą K. Brazauskienę ir N. Venckienę? Mes, turiu galvoje, rinkėjai, ar jos ten pateks?
– Na, mano įsitikinimu, jie turi labai mažą šansą. Kaip partijos, mano galva, 5 procentų tikrai neperžengs. Per atskiras apygardas galbūt gali susikurti tokia situacija. Na, žinot, ir sporte kartais laimi ne tas, kuris vertas laimėti.
– Gerai, bet tarkim sėkmės atveju, jeigu jie patektų vienas kitas, tai ar neatsitiks taip, kad ten patekę, kuriantis koalicijoms, jie taps labai vertingi ir reikšmingi?
– Labai gali būti. Iš tikrųjų, jeigu koalicijos bus labai trapios ir tam, kad koalicija susiformuotų reikės vieno-dviejų-trijų balsų, tai tokie vienišiai kandidatai tampa labai svarbiais ir susireikšminę jie gali dar labiau sugadinti tos koalicijos gyvenimą. Tie vienišiai yra kaip Trojos arkliai.
– Jūs optimistiškai žiūrit, sakot, kad tikit, kad jau antrame ture tokių nepraleis, bet kažkaip tauta dar vis dėlto linkusi išsirinkti gelbėtoją ir tokį, kuris mažiausiai tam tinkamas, todėl aš nebūčiau tokia didelė optimistė kaip Jūs.
– Jums leidus aš kreipsiuos į tautą. Na nerinkite vien todėl, kad Jums šiandien taip atrodo. Galvokite, tauta turi galvoti prieš rinkdama, svarstyti, aiškintis, pažinti visus kandidatų ir politinės partijos pliusus ir minusus. Ir tik tada rinkti, o ne todėl, kad jis man patinka, mėgstu ir rinksiu. Iš pykčio ir iš meilės politikoje nieko nesigauna. Šitą reikalą palikite kitiems klausimams gyvenime.
– Tai kas bus tie realūs naujosios koalicijos veikėjai, kas formuos koaliciją, kaip manote?
– Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. Ne todėl, kad bijau suklysti, todėl kad koalicija pradeda formuotis ne tada, kai rinkimams duodamas startas, o tą naktį, kai rinkimai baigiami ir paskelbiami laimėtojai. Tada politikai ima žvelgti vienas į kitą jau kaip į galimus kandidatus arba opozicionierius. Todėl aš neatmesčiau jokių kombinacijų, nes viskas priklauso ne tik nuo to kairėje, dešinėje ar centre stovi tos partijos, viskas priklauso nuo to, kaip žiūri į tautą ir valstybę šios partijos. Nes mes visi gyvenam vienoje valstybėje ir yra tam tikras vardiklis, kuris yra privalomas visiems, nepriklausomai nuo politinės ar ideologinės nuostatos. Tą vardiklį mes turime išsaugoti.
– Gerai, tada paklausiu kitaip. Ar iš dabartinių valdančiųjų, Jūs matote, kas nors gali likti valdančioje koalicijoje ir po rinkimų?
– Iš tikrųjų matau tokią galimybę. Ir esu tikras, kad tam tikromis sąlygomis galima tartis netgi su konservatoriais, kurių tarpe yra pakankamai blaivių ir aiškiai mąstančių žmonių. Galima tartis su abiem liberalų partijomis. Nes jos iš tikrųjų parodė save kaip partijos, kurios politikoje kažką gali.
– Dėkoju už Jūsų prognozes ir žvilgsnį ateitį.
Nemira PUPMRICKAITĖ
