Apie tai kalbamės su ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovu, politologu Vincentu Vobolevičiumi.
Lėmė skirtingos laiko juostos
„Pirminė priežastis – išskirtinai techninė. Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą vėlyvą 1945 metų gegužės 8-os dienos vakarą. Maskvoje tuo metu jau buvo gegužės 9-oji, ir gyventojams apie karo pabaigą buvo pranešta tos dienos rytą. Būtent dėl techninės priežasties – skirtingų laiko juostų – pergalės Europoje diena švenčiama gegužės 8-ąją, o Rusijoje (anksčiau visoje Sovietų Sąjungoje) gegužės 9-oji, vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos diena“, – aiškina politologas.
Vieniems tai pergalė prieš tironiją, kitiems – tik prieš nacius
Tačiau vėliau šios dvi dienos įgavo skirtingą politinę prasmę, pabrėžia V. Vobolevičius. „Vienur tai buvo pergalė ne tik prieš fašistinį režimą – nacius ir Hitlerį. Tai buvo pergalė prieš totalitarizmą, prieš diktatūrą, rasistinę ideologiją – demokratijos, laisvos visuomenės pergalė prieš tironiją. Tai gegužės 8-oji. O kitur, pirmiausia Sovietų Sąjungoje, liko pergalė prieš nacius ir Hitlerį, ir pirmiausia – Sovietų Sąjungos pergalė: Didysis Tėvynės karas, o ne karas Europoje. Todėl susiformavo skirtingos simbolinės šių dviejų dienų reikšmės – tarsi būtū kovota dėl skirtingų dalykų“, – aiškina jis.
„Tarkime, amerikiečiams, kurie buvo pagrindinė Vakarų fronto jėga, tai buvo karas Europoje. Tai buvo siekis nugalėti Hitlerį tam, kad būtų išsaugota laisvė, laisva rinka, demokratija – kad būtų išsaugota tai, kas leidžia klestėti Amerikai ir kitoms šalims. Iš Sovietų perspektyvos tai buvo karas už išlikimą, nes buvo užimtos didžiulė teritorijos dalis. Pirmiausia tai buvo „atsimušimo karas“ – karas dėl savo teritorijos atsiėmimo, o po Stalino padarytų klaidų tai tapo valstybės išgyvenimo karu, o ne karu dėl idėjų“, – skirtingų požiūrių ištakas vardija politologas.
Todėl, teigia V. Vobolevičius, vieni Antrąjį pasaulinį karą laiko kova dėl laisvės, Europos išlaisvinimo, o kiti karu dėl išlikimo. Karui pasibaigus, ši takoskyra išliko, tačiau ilgą laiką buvo subtiliai užglaistoma.
„Jeigu prisiminsime ankstesnių JAV prezidentų pasisakymus, dažnai akcentuojami tokie dalykai kaip laisvė nuo tironijos, Europos išlaisvinimas. O Sovietai visada akcentavo aukas, kurių reikėjo siekiant nugalėti fašizmą – vienintelį specifinį blogį. Ne diktatūrą iš principo, o būtent fašizmą. Tačiau kol santykiai tarp Rusijos (ir buvusios Sovietų Sąjungos) ir kitų valstybių buvo gana geri, tas skirtumas buvo užglaistomas: važiuodavo daugelio šalių atstovai į paminėjimą Maskvoje prieš 5 ar 10 metų, ir nebuvo daug diskutuojama“, – primena politologas.
Rusija pabrėš, kad Lenkijoje susirinko „profašistinės jėgos“
Viskas pasikeitė pastaraisiais metais. „Kadangi Rusija nesigėdydama kalba apie tai, kad yra „rusiškasis pasaulis“, kuriam vakarietiška demokratija, laisva rinka netinka, Vakarams vėl iškilo galimybė prisiminti kovą už laisvę, kurioje jie nugalėjo Hitlerį, bet tuo pačiu metu nugalėjo būtent totalitarinį režimą“, – sako V. Vobolevičius.
Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių atstovai be abejo prisimena ir karą, ir holokaustą, bet visų pirma jie švenčia išsilaisvinimą iš tironijos. Rusijoje atvirkščiai – paminimos aukos, kurios buvo sudėtos ant pergalės prieš fašizmą altoriaus, kuris dabar vėl – Baltijos šalyse ir Ukrainoje – kelia galvą. Todėl ir retorika labai skirtinga, – pabrėžia politologas.
„Propagandiniame kare Rusija tikrai pabrėš, kad europiečiai susirinko kitur – ne Maskvoje, o Lenkijoje, šalyje, kurią Rusija mato kaip gana nedraugišką. Pabrėš, kad būtent ten dalyvauja Ukrainos – esą profašistinių jėgų – atstovai.
iš kitos pusės, jei didžiųjų šalių vadovai būtų nuvažiavę į Maskvą, irgi būtų „išsukta“, kad didieji pasaulio lyderiai pripažįsta Rusijos politikos legitimumą. Todėl Vakarų šalių lyderių situacija yra gana sudėtinga – kaip bepasielgsi, būsi intrepretuotas arba kaip fašistas, arba kaip pateisinantis V. Putino veiksmus“, – sakė V. Vobolevičius.
Ko nori V. Putinas?
„Kai kas sako, kad V. Putinui smūgis į veidą yra tai, jog pasaulio galingieji nenori sėsti su juo prie vieno stalo ikros valgyti gegužės 9-osios proga. Bet aš nesu tikras, kad V. Putinas taip labai trokšta būti „Tautų klubo“ nariu. Sovietų Sąjunga nebuvo jokių klubų narė – ji buvo vienintelio klubo, kuris vadinasi „Blogio imperija“, narė. Ir jos visi bijojo.
Manau, kad V. Putinui būdingas „tarybinis mąstymas“ ir dabar jam asmeniškai širdies neskauda, kad Vakarų lyderiai neatvažiuoja į Maskvą. Gyventojams jis pateiks, kokie jie yra blogi, kad neatvažiuoja, kad nevertina rusų indėlio ir panašiai. Bet jam asmeniškai – kad tai yra sankcija jam, arba bus morka, kurią jis galės graužti, jei bus geras – yra visai nesvarbu. Jis senas „KGB-istas“, ir tikriausiai nuoširdžiai galvoja, kad geriau būti už klubo ribų, bet tuo, kurio bijo, negu būti klube, bet lygiu su kitais“, – .mintimis dalijosi politologas, ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas V. Vobolevičius.
