„Tai būtų pasiekta per taip vadinamą valdžios darbo „frontą“, kur žmonės dirbtų už minimalią algą. Žmonės galėtų migruoti iš valdžios ir privataus darbo „frontų“, – antradienį Trišalės tarybos posėdyje kalbėjo R. Kuodis.
Ekonomistas išvardijo galimas valdžios kuriamų darbų kryptis kaip socialinis darbas, žalioji transformacija, aplinkos priežiūra. Pasak jo, šis sprendimas būtų skirtas spręsti ilgalaikiam nedarbui ir visoms su juo susijusiomis socialinėmis ydomis.
„Mes pripažįstame, kad darbas yra orumo šaltinis, savirealizacijos, gyvenimo disciplinos ir socializacijos. Mes tuo pakeičiame didžiąją dalį socialinės paramos ir nebemokame šešėliui kaip nemaža dalimi daro žmonės, dabar registruoti darbo biržoje“, – aiškino R. Kuodis.
„Mažėtų socialinių negerovių, nes kai žmonės turi discipliną gyvenimo, tai būna mažiau nusikalstamumo, smurto šeimoje, alkoholio ir narkotikų vartojimo, taip pat išvengiama įgūdžių praradimo“, – pridūrė jis.
R. Kuodis pabrėžia, kad ilgalaikio nedarbo ekonominis pakilimas neišsprendžia, nes darbdaviai atsirenka labiausiai kvalifikuotus darbuotojus, o prasčiausios kvalifikacijos darbuotojai netgi ekonominės gerovės laikais gali likti be darbo.
„Samdymas vyksta nuo kupetos viršūnės – pirmiausia paimami tie, kurie yra kvalifikuoti, o kas kupetos apačioje, netgi per ekonominius pakilimus nesulaukia, kas juos pasamdys“, – teigė ekonomistas.
Pasak R. Kuodžio, čia susiduriama su giliu filosofiniu klausimu, ar žmonės yra laimingi be darbo. Jis teigia nemanantis, jog taip yra ir siūlo darbo garantijos idėją kaip alternatyvą universalioms bazinėms pajamoms, kurią propaguoja Davose įsikūręs Pasaulio ekonomikos forumas.
„Tai yra susiję su giliu filosofiniu klausimu, ar žmonės yra laimingi ant pečiaus. Davosas primetinėja universalių bazinių išmokų idėją (...). Kas iš to, kad tu neturi darbo, gauni pinigų, bet tau dingsta visa gyvenimo disciplina“, – tikino jis.
Nedirbantys praranda 1,2 mlrd. eurų pajamų per metus
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Vytautas Šilinskas pateikė tris siūlymus kaip darbo garantija galėtų būti įtvirtinama Lietuvoje.
„Pirmasis - Užimtumo tarnyba galėtų veikti kaip laikino įdarbinimo agentūra. Jeigu žmogus nedirba tuo metu, jis kainuoja. Tarp siuntimų žmogui sumoki, todėl agentūra turi būti suinteresuota išsiųsti, surasti tam žmogui darbą, kad jis nekainuotų“, – siūlė ministras.
„Paprastesnis siūlymas – subsidija per Užimtumo tarnybą, kas jau šiandien yra, tik kad ji yra apie 50 proc., bet Austrija šį modelį taikė ir mokėjo 100 proc. atlyginimo darbdaviui“, – aiškino jis.
„Trečias būdas man atrodo paprasčiausias. Šiandien, jei yra užimtumo didinimo problemos per savivaldybes, kur savivaldybės gauna lėšų ir dirba su žmonėm. Ten tiek teikia ir atvejų vadybą, tiek teikia įvairias priemones, tai reiškia, siūlo darbą. (...) Šitoje vietoje man atrodo, kad reikėtų tik daugiau lėšų ir viskas“, – teigė V. Šilinskas.
Ministras pasiūlė įsivaizduoti ilgalaikio nedarbo problemų kaip pajamų praradimo problemą. Jis paskaičiavo, kad 100 tūkst. nedirbančių, nors galinčių dirbti žmonių, per metus prarastų apie 1,2 mlrd. eurų pajamų, jei jie uždirbtų minimalią algą.
„Turime grubiai apie 150 tūkst. bedarbių, tai versle žinome, kas yra negautos pajamos. Tarkime, kad 100 tūkst. jų galėtų dirbti, tai su kitų metų minimalia alga tai būtų 635 tūkst. (eurų – ELTA) per valandą prarandama pajamų, nes šie žmonės nedirba. Per savaitę 25 mln., 100 mln. per mėnesį, 1,2 mlrd. per metus”, – kalbėjo ministras.
Valstybės duomeų agentūros duomenimis, nedarbo lygis 2024 m. antrąjį ketvirtį sudarė 6,9 proc. Ilgalaikio nedarbo lygis 2024 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1,9 proc.
2024 m. antrąjį ketvirtį buvo 109,6 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbių. Per ketvirtį bedarbių skaičius sumažėjo 17,6 tūkst. Ilgalaikių bedarbių 2024 m. antrąjį ketvirtį buvo 29,8 tūkst., arba 27,2 proc. visų bedarbių. Per ketvirtį ilgalaikių bedarbių skaičius sumažėjo 7,5 tūkst., per metus – 1,1 tūkst.
