Pasak G. Hėgelio, yra klasikiniai ir periferiniai kultūrinių reiškinių pavidalai. Lietuva,jei ir buvo regiono lyderiu, tai labai seniai. Klausimas paprastai iškyla daug banalesnis – kurios civilizacijos periferinis pavidalas prigyja mūsų šalyje – Vakarų ar Rusijos?
Veltui mėgintume gauti atsakymą analizuodami tai, kokios formalios vakarietiškos sąvokos bei institucijos įdiegtos Lietuvoje ar toliau į Rytus. Visur rinkimai, visur parlamentai, prezidentai, net konstitucinių dvasių pašnekovai visur su panašiomis mantijomis bei amuletais.
Bus labai ilgu ir tolima – gal net susipyksim, jei mėginsim paanalizuoti, kur šunys arba kitos nepakeičiamai „mielos bestijos“ be pasekmių teršia vaikų smėlio dėžes, o jų savininkai jaučiasi turį teisę nepatenkintuosius tais mielais augintiniais ir užpjudyti. Tiek to – gyvūnėliai nekalti.
Atkreipkim dėmesį į neformalų kriterijų. Kaip skiriasi politinės intrigos: kas surinks daugiau lėšų JAV demokratų stovykloje – Clinton ar Obama? Kieno reitingai aukštesni – Sarkozy ar Royal? Taip Vakaruose. Rusijoje klausimas visai kitoks – kas bus naujasis KGB kandidatas ir V. Putino įpėdinis? Reitingai bus kuriami jam. Žiniasklaida ir štabai gali rungtyniauti nebent dėl to, kad išsiaiškintų tai pirmieji ir pirmieji pasiūlytų paslaugas. Lietuvoje, artėjant rinkimams, reiktų klausti – kas gavo kvietimą į A. Siaurusevičiaus gimtadienį...
Taigi – svarbiausia ne procedūra, bet jos turinys.
Žiūrint į realybę – Lietuva nuo Rusijos skiriasi metodais. Dar tiksliau – jų radikalumu.
Rusijoje valdo etatinis KGB, o Lietuvoje aukščiausios valdžios darbotvarkė priklauso nuo KGB rezervo atkaklumo.
Rusijos prezidentas ir jo parankiniai grasina Estijai bei kursto savo penktąją koloną. Lietuvos prezidentas nesugalvoja nieko geriau kaip užsistoti bronzinę okupacinio kareivos iškamšą Maskvos radijo eteryje. Ko paskui verti jo pritarimai Estijos pozicijai?
Ivano Rūsčiojo tėvynėje neįtinkantį žurnalistą nušauna ir niekas niekada neįrodys, kad dėl politikos. O Lietuvoje jis išeina iš darbo savo noru ir tik vadybiniais sumetimais – politinės potekstės irgi neįrodys ir nepatvirtins joks teismas. Šioje vietoje Lietuvą ir Rusiją sieja dar vienas aspektas – kiekvienos netikros demokratijos kekšiška aistra procedūrai ir paragrafui bei manipuliavimas vertybėmis. Tai reiškia, kad jeigu politinis užsakovas nepateiks notariškai patvirtinto savo paties liudijimo, jog jis tikrai užsakė žmogžudystę ar atleidimą iš darbo, – niekas to neįrodys ir kiekvienas įtartasis melsis nekaltumo prezumpcijai taip pat karštai, kaip islamo ekstremistas Koranui (teatleidžia musulmonai už šį palyginimą).
Rusijoje kiekvienas valdžios dar neprispardytas į šonkaulius „rašeiva“ žino, kad galima rodyti tik parodomąjį solidarumą nužudytajam. Kapstymas veda į kaimynystę kapinėse ar ką nors panašaus. Lietuvoje „rašeivos“ išvis tyli apie tai, nes taip išsaugo savo pačių darbo vietą ir gali save pateisinti – „na, juk tik išmetė aną – neprapuls (galvotas juk vyras ar moteris)“. Toks tylėjimas reiškia, kad kol kas tai nelies tavęs paties.
Rusijoje visi žino pavardes itin gerai apmokamų ir nacionaliniuose kanaluose įtvirtintų „žurnalistų“, kurie neoficialiai vadinami „informaciniais šunimis“, bet jų toks įvardijimas viešajame eteryje bet ką paverstu kandidatu į Politkovskajos likimo brolį ar seserį. Lietuvoje pasakyti teisybę apie žurnalistine prostitucija NUOLAT užsiimančius asmenis yra laikoma „neetišku“ dalyku. Redaktoriai tai pagrindžia „profesiniu solidarumu ir (sic!) etika“.
Ar visa ši švelnesnė mūsų valdžios metodika ir praktika reiškia kažkokį didesnį europėjimo, civilizacijos ir humanizmo laipsnį? Kažin. Kažkada vieno istorijos profesoriaus klausiau, kodėl Lietuvoje XVI-XVII a. nebuvo numatytos tokios rafinuotos bausmės ir kankinimai kaip Vakarų Europoje tuo pačiu metu? Gal tai reiškė prigimtinį lietuvio polinkį į humanizmą ir nuosaikumą?
Profesoriaus atsakymas išsklaidė iliuzijas – tiesiog nebuvo pakankamai gerai paruoštų, rafinuotų ir motyvuotų budelių. Provincija yra provincija – periferinis pavidalas ir ne daugiau. Metropolijos primesti politiniai ir kultūriniai iškrypimai, šiuo atveju, pasireiškia bailiomis, neišbaigtomis, apsidraudėliškomis ir dar niekingesnėmis formomis.
Grįžkim prie klausimo – kieno provincija? Gal visgi Europos? Deja. Neseniai oficialiai patvirtinta, kad rusų kalba Lietuvoje oficialiai įsitvirtino kaip antra po anglų užsienio kalba. Europos Sąjungos darbo rinkoje tai abejotinas privalumas. Apie tai mūsų valdžiai ne kartą sakė įvairios Europos komisijos ir misijos. Mūsiškiai stropiai užsirašinėdavo pastabas ir tuo pat metu laikydavo špygas kišenėje.
„Argumentai“ šiai beprotybei pagrįsti itin įdomūs. Pradedama nuo: „rusų kalba labai graži ir turtinga, o rusai geri žmonės“. Taip ir norisi nubraukti krištolinę ašarą bei pacituoti Jeseniną. Tik štai kur nelaimė – dauguma mūsų dabartinių abiturientų (net rusų kalbos dešimtukininkų), kuriuos rusistai nuo germanistų ar frankofonų pervilioja pažadu „NIEKO DAUG NEREIKALAUTI“, jums ne tik nepacituos Jesenino. Padeklamuokit jiems stulpelį iš Onegino ir stebėkit, kaip beviltiškai nuleipsta jų ausys. Nebent tie abiturientai rusų tautybės, bet tai išimtis. Beje, lieka dar neaišku, kodėl skaityti Heinę arba Baudelaire‘ą originalo kalba yra mažiau gražu ar vertinga? Netekęs kantrybės rusų kalbos diegimo apologetas jums atsakys: „o kaip aš susikalbėsiu Kalvarijų turguje“? Tyčia pabandžiau – gudų tautybės moterėlė puikiausiai atsvėrė agurkų net ir paprašius lietuviškai.
Tad gal estai ir „pralaimėjo Estijos rusus Rusijai“, kaip dramatiškai pranešė „Panorama“. Užtat Lietuva pati, su dideliu užsidegimu, ponios Žakaitienės (ir ne tik jos) ugdymo planais bei televizijos kanalų politika, ugdosi sau naują – europeizuotą ir teisėtą – penktąją koloną. Kartą, kuri ne mėgausis Puškino eilėmis, o čiaumos Putino propagandą, „Russskoje Radio“ repertuarą bei minėtos propagandos būdu diegiamus nuodus.
Į NATO ir ES integruota kultūrinė ir ideologinė Rusijos provincija – Lietuva – virsta faktu. Tuo ji ir skiriasi nuo Rusijos ir nuo Estijos. Pastaroji bando surasti deramą vietą okupacinės kariuomenės paminklams, o mūsuose ugdoma jau nauja Liaudies Seimo deputatų – Petriuko ir Saliamutės – iškamšas sostinės centre toleruojanti, draugiškos propagandos vartotojų karta.
