Šv. Velykų sekmadienį viso pasaulio krikščionys mini Kristaus prisikėlimą, šios šventės simbolika susijusi su pavasarį įvykstančiu atsinaujinimu, naujo gamtos gyvybės ciklo pradžia. Apie tai, kokiomis nuotaikomis šių metų šventes pasitinka Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė, ar visur skubėdami surandame laiko išgirsti ir įsiklausyti, kuo gyvena mums artimi ir brangūs žmonės, naujienų portalas Balsas.lt kalbėjosi su kunigu Robertu Grigu.
Kaip kasdienybėje, taip ir per šventes
Į klausimą, kokiomis nuotaikomis tikinčiųjų bendruomenė pasitiks Velykas šiemet, pašnekovas sakė: „Šventės išryškina ir sutelkia tam tikras nusistovėjusias emocijas ir būsenas. Jos nepakeičia žmogaus ar bendruomenės nusistatymo iš esmės, o mes, tikintys krikščionys, manome, kad tam tikri įvykiai, valios aktai gali labai smarkiai pakeisti žmogų ir visuomenės gyvenimo kryptį. Natūralu, kad šventinės nuotaikos yra ankstesnio gyvenimo tęsinys ir tai, kuo žmonės gyvena laukdami Velykų ar kitos šventės, jie dažniausiai atsineša ir į tas šventes. Tai savotiškas metinis derlius.“
Pašnekovo teigimu, statistiškai mūsų šalyje katalikybę išpažįsta daugiau nei 80 proc. gyventojų: „Žinoma, ne visi tai daro vienodu lygiu ar kokybe, tačiau tie, kurie rimtai vertina savo tikėjimą ir įsipareigoja ne tik per šventes, bet ir tarpušvenčio laikotarpiu, gyvena sau keldami tam tikrus etinius ir moralinius uždavinius, siekia tam tikrų vertybinių tikslų. Didžiosios metinės šventės, su tikėjimu ar Lietuvos gyvenimu susiję jubiliejai būna bendros gyvenimo nuotaikos viršūnė. Kuo daugiau yra vertybinio, geranoriško nusiteikimo savo šeimos, tautos atžvilgiu eilinę metų dieną, tuo daugiau dvasinių dovanų žmonės atsineša ir į svarbiausias metų šventes.“
Šventinę dvasią kuria požiūris į kasdienybę
Anot dvasininko, šventiniu laikotarpiu galimi stebuklai – kartais žmonės net nesutardami su savo artimaisiais, bendruomene, tarsi „susiima“ ir pasistengia būti geresni, nekelti įsisenėjusių konfliktų. „Bandoma išgyventi šį laikotarpį nesipykstant, kad šventės būtų geresnės ir ramesnės, tai reikėtų vertinti kaip gerąsias pastangas, ypač jei jos natūraliai prasitęsia, ir buvęs pyktis ar nesutarimai neatsinaujina.“
Anot R. Grigo, jei žmogus prieš šventes nejaučia esminio nusiteikimo daryti gera ir atsisakyti savo ydų, šventės bus pasitiktos ne itin džiugiai: „Tokiais atvejais užplūstantis gerumas socialiai bendraujant gali būti priimtas nelabai džiaugsmingai, palaikytas apsimestiniu ar tam tikra fasadine kauke. Tikriausias ruošimasis šventėms ir švenčių šventimas yra tada, kai mūsų požiūrį į svarbiausių švenčių prasmę stengiamasi įgyvendinti ir ne švenčių dienomis.“
Susiburti per šventes – nuoširdus pasirinkimas
Dažnai kalbama apie tai, kad šių dienų visuomenė yra susvetimėjusi: žmonės gyvena uždariau, dažnas renkasi emigraciją ar tiesiog nenori pažinti savo kaimynų. Paklaustas, ar tokios šventės kaip Velykos, kuomet šeima susirenka prie bendro stalo, padeda užmegzti ir sustiprinti šeimos tarpusavio ryšius, kunigas sakė: „Padeda, bet jei tas šventimas nėra labai formalus ir persmelktas mąstymo „ką apie mane pagalvos giminės ir kaimynai“. Jei tai nėra vidinės prievartos išprovokuotas dalykas, o nuoširdus pačių žmonių pasirinkimas būti kartu, tai šventės gali sutelkti gerąsias nuostatas ir net išlaikyti jas ilgesnį laikotarpį.“
Dvasininkas pripažino, kad esama tiesos pamąstymuose apie vis svetimėjančią visuomenę: „Tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių objektyviųjų priežasčių visuomenė darosi labiau individualistinė, bet tam tikri iššūkiai, kaip krizės ar skurdo atskirtis, parodo, kad žmonėms net ir naujųjų technologijų amžiuje reikia vieniems kitų, ypač tada, kai nutinka netikėti ar vienam žmogui neįveikiami sunkumai, iškyla visuomeninio solidarumo būtinybė, kurią bažnyčia visai laikais akcentavo kaip vieną iš socialinių ir ekonominių problemų sprendimo būdų.“
Visuomenėje yra norinčių ir galinčių padėti
„Tas problemas, kurių negali įveikti įstatymų potvarkiai ar valstybės socialinės sistemos skiriama parama, dažnai gali padėti išspręsti visuomenės geranoriškumas ir solidarumas, ir tą rodo pavyzdžiai“, – kalbėjo dvasininkas ir prisiminė istoriją, nutikusią Panevėžio rajone, kai per vasaros darbymetį jaunas vaikinas neteko rankų. Taip baisiai sužalotam jaunuoliui reikėjo padėti. Pagalbos ranką ištiesė ne tik labdaros organizacijos, bet ir Lietuvos žmonės – už suaukotus pinigus buvo užsakyti modernūs protezai ir vaikino gyvenimo kokybė pagerėjo.
Dvasininko teigimu, esama daug panašių istorijų, kuomet rasti išeitį iš labai sudėtingų situacijų padėjo savanoriškos žmonių iniciatyvos ir aukos.
„Mūsų visuomenėje, kokia ji bebūtų individualistinė, vis dar yra kritinė masė žmonių, kurie yra nusiteikę pagelbėti ne už atlygį, bet todėl, kad jiems rūpi padėti vargšams savo lėšomis, jėgomis ar darbu“, – kalbėjo kunigas.
Kunigo R. Grigo šv. Velykų sveikinimą žiūrėkite vaizdo įraše.
