Turbūt braučiausi pro atvirus vartus puldamas įrodinėti skaitytojams, kad nūdienos pasaulyje politiką vis labiau veikia ir nulemia ne tiek galios kiekis, kiek skirtingų visuomenių kultūros kodai ir jų žinojimas. Mūsų laikmečiu vargiai įmanoma įsivaizduoti rimtą politikos analitiką, tarptautinio rango politiką ar juolab diplomatą, kuris sykiu nebūtų svetimų kultūrų interpretatorius.
Kad ir kaip būtų, mums neretai atrodo, kad ekonominė ir politinė galia yra pirminė kultūros atžvilgiu, todėl esą kultūros ir kolektyvinio elgesio kodai reikalingi veikiau kaip graži tarptautinių santykių, užsienio politikos ir moderniosios pasaulio sistemos inkrustacija. Tai – klaida, apie kurios pavojingumą netrukus kalbėsime.
Puikiai žinome, kad kažkada gilus svetimų kalbų ir kultūrų žinojimas atvėrė sėkmę olandų pirkliams. Pamenate Jonathano Swifto „Guliverio keliones“, kur rašoma apie XVII amžiaus olandų tarpininkavimą tarp Europos pirklių ir Japonijos? Tad ne veltui knygos herojus, laivo gydytojas anglas Lemuelis Guliveris puikiai kalba olandiškai.
Kaip olandai pelno išskirtinį Japonijos imperatoriaus pasitikėjimą? Tik ritualo, simbolinių reikšmių ir kultūros kodų įsisąmoninimu. Atrodytų, nieko ypatingo čia nėra – juk akivaizdu, kad imperijų ir apskritai užkariavimų istorija buvo ne tik kitų kultūrų asimiliavimo ir naikinimo, bet ir jų tyrinėjimo bei interpretavimo istorija.
Pakanka prisiminti vertėjo (arba tarpininko tarp dviejų kultūrų) situaciją, kurią savo knygoje „Nuostabios nuosavybės“ analizavo literatūrologas Stephenas Greenblattas. Kitos kultūros žinojimas yra ne tik svetimo elgesio paslapties įminimas, bet ir savosios galios aspektas. Paslapties įminimas sykiu yra ir jos atėmimas (pavyzdžiui, iš priešo).
Interpretacijos nesėkmės
Daugeliu atveju politinės nesėkmės buvo visų pirma interpretacijos nesėkmės – arba kultūrinio vertimo netikslumai. Pakanka prisiminti visišką fiasko, kurį patyrė tokia socialinės ir politikos analizės sfera kaip sovietologija – ištisa akademinė ir analitinė imperija, sukurta bei išplėtota šaltojo karo metais.
Vieną kartą atvirai įvardykime tai, kas akivaizdu kiekvienam mąstančiam žmogui. Juk po 1991 metų paaiškėjo, kad Vakarų šalių politinės analizės ir smegenų centrai bei institutai ilgą laiką paprasčiausiai mistifikavo ir kvailino politikus, lyginant su tuo, ką apie Sovietų Sąjungą parašė įžvalgūs humanitarai – ypač rusų disidentai ir Rytų Vidurio Europos rašytojai.
Palyginkime ištisus politologinius centrus su Czesławo Miłoszo „Pavergtu protu“. Arba pompastišku ir pranašišku tonu parašytas sociologų ir politologų knygas apie komunizmą – su George’o Orwello eseistika ar jo politinėmis satyromis „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Paaiškėjo, kad už naujausių tyrimų metodų ir sudėtingų analitinių procedūrų neretai slypėjo trivialūs dalykai, o gal net intelektualinis ir moralinis vakuumas.
Ar ne todėl patys įdomiausi visuomenės ir politikos analitikai buvo ir tebėra humanitarai ar bent jau humanistikos stipriai paveikti socialinių mokslų atstovai? Juk tai ne tik išsilavinimo ir idėjų, bet ir moralinės bei politinės vaizduotės klausimas.
Ar neapykanta slypi tik politikoje, ar ir kultūroje?
Beje, šiandien Vakarai patiria panašų fiasko savo fatališku nesupratimu, ką reiškia antimodernistinės reakcijos nevakarietiškose – visų pirma musulmoniškose – visuomenėse, patyrusiose ne tik kolonializmą ir Vakarų dominavimą, bet ir tas modernizacijos dilemas, kurios pačius Vakarus atvedė prie bolševizmo, nacizmo ir fašizmo.
Šitų dalykų fatališkas nesupratimas ir mėginimas viską suvesti į politinės retorikos ištobulinimą rodo tik viena – mes taip ir likome nesupratę, kad mėginimas pakeisti visą pasaulį ir žmoniją visuotinėmis programomis ir ideologijomis seniai žlugo būtent kultūros labirintuose. Juose ir netrunka paaiškėti, kad neretai modernios technologijos ir mokslas gali būti naudojami iš esmės archajiškiems, t.y. ikimoderniems tikslams pasiekti.
Akivaizdu, kad ne visos kultūros pasidavė modernizacijai – ypač vakarietiškoms jos versijoms. Iš kur mes žinome, kad globalizacija yra įvykęs faktas ir kad jam nėra alternatyvų? Juk XIX ir XX amžiai labiau nei mes šiandien tikėjo mokslo ir racionalumo galia keičiant pasaulį. O prie ko privedė šitas tikėjimas pačius Vakarus?
Paradoksalu, bet mes nesunkiai paaiškintume komunizmo ir nacizmo politines ištakas, bet jų kultūrinių ištakų suvokimas taip ir lieka silpnoji mūsų žinijos vieta. Lygiai kaip XX amžiuje Vakarai neįminė didžiosios totalitarizmo mįslės ir tiesiog sutriuškino vieną jo variantą (t.y. nacistinę Vokietiją), taip ir šiandien mes nepajėgiame suprasti naujo neapykantos modernybei bei Vakarams protrūkio kultūrinių kodų.
Koks mažųjų tautų vaidmuo?
Kad ir kaip būtų, kalbų mokėjimas ir kultūrų interpretacijos galia atveria tarpininkavimo galimybes, o tarpininkavimas yra taikos ir stabilumo instrumentas. Pavyzdžiui, diplomatais ir derybininkais garsėjanti Suomija, kaip žinia, pasižymi ambicija būti Vakarais, geriausiai suprantančiais Rusiją.
Iš tikrųjų Suomija Rusiją supranta gal net geriau nei mes – mat jų patirtis anaiptol nėra vienalypė.
Viena vertus, Sovietų Sąjunga pradėjo grobikišką karą prieš Suomiją ir tuo Antrojo pasaulinio karo metais pati pavertė ją Vokietijos sąjungininke. Visa kita yra gerai žinomi istorijos faktai – suomių didvyriška kova už savo laisvę ir nepriklausomybę, sovietinės kariuomenės nenugalimumo mito išsklaidymas, stulbinantis Helsinkio apgynimas nuo masinio bombardavimo, Karelijos netekimas ir t.t.
Kita vertus, suomius Rusijos ekspertais pavertė anaiptol ne tik finliandizacija, pokario nuolaidos Sovietų Sąjungai bei gudri ir pragmatiška suomių politika. Neverta pamiršti, kad Aleksandro II epochoje Didžioji Suomijos Kunigaikštystė Rusijos imperijos sudėtyje reiškė suomiams daug daugiau laisvės ir galimybių suformuoti modernią tautą, nei tai buvo įmanoma Švedijos sudėtyje. Neįtikėtina (o greičiau fortūna, nes Aleksandro II būta paties liberaliausio caro per visą Rusijos istoriją), bet modernioji suomių biurokratija, miesto profesionalai ir kiti visuomenės segmentai susiformavo būtent tada ir leido gimti politinei suomių tautai.
Vadinasi, skirtingai nuo daugelio kitų Europos tautų, suomiai turi net ne vienos, o dviejų imperijų sudėties patirtį ir vien todėl visada bus mažųjų tautų Europos entuziastinga rėmėja. Ne politika pati savaime, o Suomijos modernizacijos pobūdis ir jų istorinė bei kultūrinė patirtis juos pavertė savotiškais Rytais Vakaruose ir sykiu Vakarais Rytuose.
Keista, kad mes iki šiol nepasinaudojame panašia galimybe ir ignoruojame savo šansus būti gerais tarpininkais ir derybininkais. Pripažinkime faktą: mes niekada nebūsime iš tikrųjų didelių politinių žaidimų sūkuryje. Lietuvos stiprybė, jei ji dar neprarasta, slypi gebėjime suprasti Rusiją, Ukrainą, Gruziją ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas ne blogiau, nei mes suprantame mums taip pat artimas Rytų Vidurio Europos šalis.
Tik nepasiduokime iliuzijai, kad mūsų didžioji kompetencija slypi tarptautinio politinio pasjanso dėliojime (nors, žinoma, aš neatmetu ir jo). Geriausia, ką mes galime padaryti – tapti kultūrų interpretatoriais ir tuo tiesti politinius tiltus.
Bet tam reikia dviejų sąlygų, kurių įgyvendinimas Lietuvoje, deja, atrodo vis sunkiau įmanomas – pirma, mechaniško kultūros neatskyrimo nuo politikos (suvokiant, kad būtent prarajos tarp jų veda prie baisiųjų modernizmo ir antimodernizmo dilemų), ir, antra, pagarbos išsilavinimui, idėjoms ir humanistikai.
