Kampanijos intensyvumas, kartais įgaunantis agresyvios isterijos požymių, jau pradeda kelti nerimą, kad „teisingos“ ir „švarios“ politinės jėgos puoselėja planus pakartoti 1926-ųjų perversmą. Pamenate, tais metais negeri lietuviai išrinko kairiųjų pažiūrų prezidentą ir Seimo daugumą, kuri, o siaube, panaikino karinę padėtį, cenzūrą ir pabandė sureguliuoti diplomatinius santykius su valstybėmis kaimynėmis. Netrukus pasigirdo tas pats karo klyksmas: „Tėvynė pavojuje! Bolševikai/cicilikai/lenkai puola!“ ir kitų daugpartinių rinkimų lietuviams teko laukti 63 metus...
Tad itin rėksmingi nacionalinio saugumo sergėtojai mūsų kraštuose nuo seno turi labai abejotiną reputaciją. Kalbant konkrečiai apie konservatorius ir jiems prijaučiančiuosius, jų rūpinimasis nacionaliniu saugumu dažniausiai yra tušti lozungai, neparemti jokia realia veikla. Prisiminkime Valdo Adamkaus administracijos ir socialdemokratų vyriausybių valdymą praėjusiame dešimtmetyje.
Tuo metu nuolat vyko parodomieji užsienio politikos „performansai“ – prezidentas nuolat grūmojo Maskvos kryptimi iš Vilniaus, Varšuvos, Kijevo ir Tbilisio, o tuo pat metu nuo jo patikėtinių korpuso sklido itin stiprus „Gazprom“ tarpininkų ir KGB rezervo tvaikas. Tuo pat metu praktiškai iki pamatų sunaikinta Lietuvos teritorinė gynyba – KASP, o kadencijos pabaigoje Gedimino Kirkilo Vyriausybė atsisakė visuotinės karinės prievolės ir paliko tik nedidelę biurokratinę samdinių kariuomenę.
Šiame kontekste konservatorių pasisakymai nacionalinio saugumo klausimais ir veikiančių Vyriausybių kritika atrodė gana solidžiai, o 2008-ųjų rinkimų rezultatai atrodė teikiantys vilčių, kad bus imtasi įsisenėjusių problemų. Deja, per pastaruosius ketverius metus jokių lūžių ir apskritai teigiamų permainų nepastebėta. Žymiosios dvylika saugumo pažymų, kurias paviešinti konservatoriai principingai reikalavo iš G. Kirkilo Vyriausybės, buvo paskelbtos nesvarbiomis ir neįdomiomis, bet tautai vis tiek neparodytos. Jokių KASP atkūrimo žingsnių nematyti, kaip, beje ir reguliariosios kariuomenės. Nuo NATO reikalaujamų 2 proc. BVP gynybai nutolta beviltiškai.
Kai kuriais klausimais per konservatorių kadenciją pradėjo vykti sunkiai suvokiami dalykai – Rusijos saugumo tarnybos pareigūnai mūsų (NATO valstybės) teritorijoje ir su mūsų institucijų žinia kvočia mūsų piliečius (kertu lažybų, kad tai nebuvo mainai už kokio Sausio 13-osios įtariamojo apklausą), čečėnų pabėgėliai turi bėgti ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Lietuvos represijų į Suomiją ir ten gauna politinį prieglobstį. Taigi nuolankiai šunuodegaujame potencialiam priešui ir kartu niekšingai išduodame sąjungininkus – nežinau, kaip dar galima pavadinti demonstratyvias JAV žvalgybos kalėjimų paieškas. O energetikos srityje parodomąją kovą su „Gazprom“ kažkaip pavyksta suderinti su atstovavimu Rusijos elektrikų „Inter RAO“ interesams – dar pavyko suspėti išvesti šią įmonę į Varšuvos vertybinių popierių biržą. Ach, tiesa, juk „Gazprom“ – tai Vladimiro Putino parankiniai, o „Inter RAO“ su Kremliumi nė trupinėlio nesusijusi.
