Naujienų portalas Balsas.lt tęsia reportažų ciklą iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų skyriaus.
Skyriaus viršininkas Sergej Boldyrev supažindino su savo darbo virtuve Balsas.lt žurnalistę, kuri praėjusią savaitę spėjo pabuvoti CSI kriminalistų kailyje, o šią savaitę pasinėrė į ieškomo asmens fotoroboto sudarymo procedūrą.
Atmintyje žmogus saugo vaizdą
Kasdien net nesusimąstydami mintyse įsivaizduojame, kaip atrodo koks nors konkretus žmogus, kasdien mintimis tapatiname vieno ar kito žmogaus asmenybę su jo išore.
Susitikimo metu atpažindami savo artimus žmones, įsimylėdami, besisveikindami su viršininku, mes mintyse sprendžiame identifikavimo užduotį, t.y. lyginame realią vizualinę išvaizdą su tuo, kas saugoma atmintyje.
Tyrėjams tokio „buitinio“ įsivaizdavimo nepakanka: kai kyla būtinybė atkurti ieškomo žmogaus išvaizdą jo tapatybės nustatymui, specialistai turi pavaizduoti vizualiai tai, ką saugo žmogaus atmintis.
Fotorobotai – tapatybės nustatymui
Fotorobotai, kitaip dar vadinami subjektyviais portretais, yra sudaromi tada, kai vienas ar keli asmenys matė kitą asmenį, bet nežino jo tapatybės. Kad padėtų policijos pareigūnams surasti ieškomą asmenį, liudininkai sudaro fotorobotus, panaudodami tam tikras technines priemones.
S. Boldyrev pasakojo, kad būna atvejų, kai žmonės patys nupiešia subjektyvius portretus ir atneša juos į policiją, tačiau dažniausiai visgi juos sudaryti padeda specialios programos.
Kriminalistinių tyrimų skyriaus darbuotojai turi mokėti dirbti su fotorobotų sudarymui skirtomis programomis. „Specialių kursų fotorobotų sudarymui, taktikai, metodikai, deja, mūsų šalyje nėra“, – nusivylimo neslėpė viršininkas.
Dėlionė iš atskirų detalių
Policijos pareigūnas yra viso labo techninis darbuotojas, kuris tik padeda sudaryti subjektyvų portretą, tačiau pagrindinis vaidmuo ir krūvis tenka žmogui, mačiusiam ieškomą asmenį – remiantis jo parodymais ir sudaromas fotorobotas.
Prie programų, skirtų fotorobotų sudarymui, pridedami specialūs elementų katalogai, kuriuose pateikiama daugybė atskirų žmogaus veido dalių variantų. Liudininko užduotis – išsirinkti tuos elementus, kurie labiausiai atitinka jo atmintyje išlikusio žmogaus veido bruožus.
Sunkiausia yra tarsi dėlionę surinkti fotorobotą iš atskirų detalių. Pradedama nuo veido formos, vėliau parenkami visi kiti veido elementai. Kai jau matomas bendras vaizdas, žmogus lengviau susiorientuoja ir gali pasitaisyti, pakeisdamas vienus elementus kitais.
Žmogaus akys – svarbiausia
Fotorobotas sudaromas dviems etapais: iš pradžių parenkami preliminarūs elementai, o vėliau, matydamas visą vaizdą, žmogus matomą vaizdą koreguoja. Policijos pareigūnai su liudininkais dirba tol, kol gaunasi maksimaliai panašus subjektyvus portretas.
„Dauguma praktinių darbuotojų mano, kad jei žmogus tiksliai prisimena akis (jų formą, žvilgsnį) – tai garantuoja 60% gero fotoroboto, bet įsivaizduokite, kad asmuo buvo užpultas naktį ir nusikaltėlis turėjo šaunamąjį ginklą. Žmogus tiksliai nežiūrės, koks buvo veidas, jo dėmesys bus nukreiptas į ginklą“, – kalbėjo specialistas.
Darbas su liudininkais
Prasidėjus fotoroboto sudarymo procedūrai, specialistai su kiekvienu liudininku sudaro atskirą fotorobotą. Vėliau tie patys asmenys surenkami vienoje vietoje ir jiems rodomi visi sudaryti subjetyvūs portretai. Diskutuodami, žmonės turi nuspręsti, kieno fotorobotas panašiausias. Kartais bendromis jėgomis jie pataiso jau padarytus portretus.
Tuo atveju, jei kiekvienas liudininkas mano, kad būtent jo fotorobotas panašiausias, tyrėjai palieka visus variantus, tačiau tai tyrimo tikrai nepalengvina.
Dažnai panašumo nėra
Kriminalistų teigimu, praktikoje labai dažnai sudarytas fotorobotas nė kiek nepanašus į žmogų, kurio portretas buvo sudaromas. Buvo net atvejų, kai poros kartu gyveno penkiolika metų ir atmintis nesugebėjo atkurti, kaip atrodo jų antros pusės.
Su panašia situacija susidūrė ir Balsas.lt. Pabandžius sudaryti redaktorės fotorobotą, išaiškėjo, kad žurnalistės atmintyje nepakanka saugomos informacijos apie kasdien darbe matomą žmogų, idant būtų sudarytas geras subjektyvus portretas.
Pareigūno manymu, aplinkybės, kuriomis buvo sudaromas fotorobotas, nebuvo kritinės, todėl žmogaus pasąmonė „nesivargino“ atgaminti konkrečių elementų.
Nori padėti, bet negali
„Neretai pasitaiko atvejų, kai žmogus mano, kad gali sudaryti subjektyvų portretą, tačiau atėjęs pas tyrėjus sužino, kad reikia sudarinėti portretą iš atskirų elementų. Tuomet sutrinka ir pasako: „Ne, man nuotrauką parodykite, aš pasakysiu jis ar ne, o iš atskirų elementų – neišeis“, – pasakojo S. Boldyrev.
Fotoroboto kokybė priklauso ir nuo to, kokiomis sąlygomis vienas asmuo matė kitą. Pareigūnas prisiminė atvejį, kai vienas nukentėjusysis sutiko padėti sudaryti fotorobotą.
„Po pokalbio išaiškėjo, kad jis stovėjo devinto aukšto balkone ir matė, kaip įtariamasis ėjo šaligatviu. Atstumas tikrai didelis, vaizdas per tokį atstumą iškreipiamas, todėl teko atsisakyti šios idėjos“, – dėstė jis.
Asmens aprašymas – priedas prie fotoroboto
Policijos pareigūnai pažymi, kad fotorobotas – tik viena iš priemonių surasti nusikaltėlį ar nustatyti ieškomo asmens tapatybę. Atliekant tyrimus dar yra sudaromi ir asmens aprašymai, kuriuose yra surašomi visi kiti žmogaus išvaizdos požymiai: čia galima parašyti, kokio ūgio, sudėjimo yra asmuo, paminėti, kad turi, pavyzdžiui, tatuiruotę ant kairės rankos paties ir t.t.
Fotorobotas ir asmens aprašymas gerai vienas kitą papildo, nors aprašymas ir nėra toks vaizdingas, bet suteikia daug papildomos informacijos.
Taip pat S. Boldyrev atskleidė, kad fotorobotas dažniau padeda sužinoti ne ko reikia ieškoti, o ko ieškoti nereikia. Pavyzdžiui, turėdami fotorobotą ir žinodami, kad ieškomo asmens smakras siauras, kriminalistai įtariamuosius su plačiais smakrais atmetinės.
Taip pat skaitykite: