Atlikęs bausmę jau nepriklausomoje Lietuvoje Vidmantas taip ir nesugebėjo pradėti gyvenimo nuo švaraus balto lapo. Per išgertuves jis itin žiauriai nužudė pažįstamą žmogų. Mušė, spardė, šokinėjo ant krūtinės...
Jam grėsė mirties bausmė, bet ši galiausiai buvo perkvalifikuota į įkalinimą iki gyvos galvos. Net į tai nepakeitė Vidmanto įsitikinimo, kad jis yra nekaltas. Iškart po griežčiausios bausmės Vidmantas tuometinei spaudai dar 1994-siais yra sakęs:
„Nuo 1992-ųjų čia esu. Kadaise aš priimdavau už juoką, kai žmonės sakydavo, kad TSRS gali nuteisti už „ačiū“. Tie, kurie šnekėjo, matyt, patys buvo susidūrę su tokiais atvejais. Tą aš pats patyriau. Aš nepadaręs nusikaltimo. Esu čia todėl, kad neturėjau pinigų advokatui.“
„Palaidojo“ gyvą
Šis nuteistasis iki pat mirties (2006-siais) kaltino visus, tik ne save patį. Jis nuolat pabrėžė, kad Lietuvos valstybė „statoma“ išsinaikinimo būdu.
„Aš apskelbtas kaip baisus nusikaltėlis. Net mano artimieji tuo patikėjo. Niekas nerašo ir neateina. O šito kombikormo, kuriuo mus šeria, pas gerą šeimininką ir kiaulės neėstų. Žodžiu, palaidojo gyvą – bet aš dar gyvas!
Kartais sėdžiu kameroje ir juokiuosi pats iš savęs. Kodėl jie manęs nesunaikino, paliko pėdsakus? Ar galvoju iš čia išeiti? Be abejo! Pirmyn kojom. Nelaikys gi kameroje, rūsy, kad pradėčiau dvokti“, - piktinosi Vidmantas.
O savo monologą žudikas užbaigė itin vaizdingais žodžiais: „Aš sakau: mano rankos krauju nesuteptos. Aš, būdavo, einu gatve, tai nė musės nenuskriausiu. Jei musė skrenda, tai aš sustoju, kad į mane neatsitrenktų. Aš mąstau daug giliau, toliau ir šviesiau negu visi. Dabar žmonių valdžioje nėra, vieni gyvūnai. Gal kada bus...“
Verta atkreipti dėmesį, kad prieš pat mirtį nepagydoma liga sirgusiam Vidmantui buvo sužibusi viltis išeiti į laisvę. Mat speciali gydytojų komisija teismui jau buvo perdavusi teikimą dėl Vidmanto atleidimo nuo bausmės. Bet šio teismo sprendimo žudikas taip ir nesulaukė.
