Kas yra krepšinis? Gan paprastas žaidimas, kai vienas vaikas turi kamuolį ir nori jį įmesti į krepšį, o kitas vaikas bando tą kamuolį atimti. Tačiau lietuviškos žiniasklaidos, politikų ir aludarių dėka nekaltas žaidimėlis virto tikra beprotybe, tautos narkotiku, kurį, kaip ir visus kitus narkotikus, pats laikas uždrausti.
Kai rašau šias eilutes, yra ketvirtadienis, rugsėjo 11 diena, ir visa „globali Lietuva“ net dreba laukdama lietuvių bei amerikiečių rungtynių, kad galėtų sulėkti į keletą pabų Londone, kur rodomas krepšinis, į aludes Vokietijoje, į barus Ispanijoje ar visu būriu susėsti namuose prie televizoriaus. Aišku – buteliukas ir (arba) alus prieš rungtynes, kitas buteliukas ir (arba) alus rungtynių metu, dar buteliukas ir (arba) alus pergalei atšvęsti ar pralaimėjimo kartėliui nuplauti.
Anglai apskaičiavo, kad po futbolo rungtynių, pralaimėjus populiariai komandai, padaugėja buitinio smurto aukų, – dažniausiai tai nuo vyro ar sugyventinio nukentėjusios žmonos ar gyvenimo draugės, – o policija rungtynes traktuoja kaip padidėjusios rizikos faktorių.
Kai lietuviai susirenka žiūrėti krepšinio – tai ne tik padidėjusios rizikos, tai pavojaus gyvybei faktorius. Turbūt dauguma Anglija.lt skaitytojų prisimena prieš šešetą ar septynetą metų vykusį krepšinio čempionatą, kai po rungtynių kraupioje avarijoje Rytų Londone žuvo net keturi svaigiųjų gėrimų padauginę ir į automobilį namo važiuoti sėdę lietuvaičiai.
Šiemetis krepšinio čempionatas jau irgi spėjo įgauti mirties prieskonį, kai Panevėžio kriminalinės policijos darbuotojas po Lietuvos ir Turkijos rungtynių neblaivus važiuodamas namo parbloškė tris ramiai per perėją ėjusius pensininkus, kurių du žuvo vietoje, o trečias atsidūrė reanimacijos skyriuje.
Jūs sakysit – krepšinis čia niekuo dėtas, kalta degtinė ir (arba) alus. Taip, besaikis girtavimas yra didžiulė lietuvių problema, nesvarbu, kur jie gyvena. Tačiau kai degtinė ar alus yra sumaišomi su krepšiniu, tas mišinys tampa mirtinai toksiškas.
Krepšinis jau savaime yra emocionalus ir įtaigus žaidimas. Pamenu, būdama vaikas mėgau žiūrėti rungtynes ir lemiamomis akimirkomis, kai to meto legenda Modestas Paulauskas nepataikydavo į krepšį, iš jaudulio imdavau dusti; tas gerklę gniaužiantis jaudulys ir atbaidė mane nuo krepšinio – tokios įtampos ištverti beveik neįmanoma.
Taip buvo tais ramiais sovietiniais laikais, kai nei patriotizmo dvasia, nei tautinis pasididžiavimas su krepšiniu nebuvo siejamas taip atvirai ir tiesiogiai, kaip tai daroma šiandien. Žinoma, dauguma tylomis pasidžiaugdavo, jei mūsiškiai laimėdavo prieš Maskvos CSK ar kokią kitą rusų komandą, bet niekas neklykė, kad lietuviai sudaužė, sutriuškino, parklupdė, sumušė, sutrypė ar sunaikino rusus.
Kalbant apie krepšinį buvo vartojami tik du santūrūs žaidimo rezultatą apibūdinantys žodžiai – „nugalėjo“ arba „pralaimėjo“. Ir jų užteko. Nes niekam nerūpėjo kurstyti emocijų, kurios ir taip kunkuliavo, niekam nereikėjo plakti krepšinio ir degtinės ar alaus kokteilio, kad tas emocijas gesintų ar dar labiau kurstytų.
Šiandien, kai girdžiu, ką sako, ar skaitau, ką rašo krepšinio komentatoriai, apima įspūdis, kad rungtynes žiūrėjo nesusivaldantis beprotis, kuris savo beprotybę skleidžia kitiems. Kad sužinotum, kuo toji beprotybė baigėsi, užtenka luktelti kitos dienos tragiškų mirčių ir smurto statistikos.
Krepšinis jau seniai ne antroji lietuvių religija, kaip ilgus metus buvo įprasta sakyti. Išvis ne religija. Jeigu ja ir buvo, tai tik sovietmečiu. Dabar krepšinis virto kvaitulį keliančiu legaliu narkotiku.
Zita Čepaitė
