„Prieš 30 metų žmonės apgynė laisvę, ant jos aukuro padėjo savo gyvybę ir sveikatą. O dabar pandeminio viruso užgesintos žmonių gyvybės – ant kokio aukuro jos galėtų būti sudėtos? Tos mirtys dabar atrodo tokios beprasmės ir todėl be galo skaudžios. Medikai, padedami savanorių, stengiasi išplėšti iš „kovido“ viruso gniaužtų sergančiuosius. Dirba negailėdami jėgų, o dabar jau dažnai ir savo sveikatos, ir net gyvybių sąskaita.
Sausio 13-oji yra kaip laisvės simbolis, kaip suteikta galimybė toje laisvėje gyventi. Todėl, prisimindami ir pagerbdami Sausio 13-osios aukas, susikaupkime, susitelkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo „kovido“, – ragino gydytoja D. Steiblienė.
Pasak jos, kokią galią turi žmonių susitelkimas, patriotiškumas, pilietiškumas, visi patyrė tą nepamirštamą Sausio 13-ąją.
„Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninėje, reanimacijos skyriuje. Tada ta ligoninė vadinosi 1-ąja tarybine ligonine. Budėjimas prasidėjo neįprastai ramiai, kaip tyla prieš audrą. Tačiau apie vidurnaktį, kai pasigirdo automatų šūvių tratėjimas – tą garsą prisimenu kaip sausą traškesį – ir šūvių salvės, nuo kurių drebėjo reanimacijos skyriaus langų stiklai, supratome, kad atsitiko ir vyksta kažkas baisaus.
Rodos, netrukus, po kelių akimirkų, į ligoninės kiemą įsuko vienas paskui kitą greitosios pagalbos automobiliai, keli dengti sunkvežimiai su žmonėmis. Sužeistųjų ir nukentėjusiųjų srautas plūstelėjo į ligoninės priėmimo skyrių. Kurie buvo stipresni, sodinome ant kėdžių, suolų, kiti buvo guldomi ant kušečių, neštuvų, vežimėlių, o po to, kai jau nebuvo kur gudyti, tiesiog guldėme ant grindų vieną prie kito, palikdami tarpus, kad būtų galima praeiti“, – sakė gydytoja.
Pasak medikės, vaizdas buvo šokiruojantis ir sukrečiantis.
„Mums, prie daug ko pripratusiems medikams, kėlė milžinišką stresą. Tačiau emocijoms nebuvo laiko, reikėjo jas tuoj pat sutramdyti, įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam, kokią ir kokiu eiliškumu teikti pagalbą. Ar tam, kuris dejuoja, ar tam, kuris labai tyliai guli, ar tam, nuo kurio neštuvų per grindis srovena kraujas. Visiems reikėjo skubios pagalbos čia ir dabar.
Mūsų budinti komanda buvo negausi. Paprastai budėdavo anesteziologas, traumatologas, du neurochirurgai, dvi operacinės slaugytojos. Tačiau neilgai mes buvome vieni. Netrukus iš namų kas kaip galėjo pasiekti ligoninę, nes tada buvo blokuotas transportas, visi subėgo į ligoninę padėti – ir gydytojai, ir slaugytojos, ir operacinės personalas. Tarpduryje išdygo ir daktaras Juozas Olekas, šūktelėjo: „Aš čia ne kaip ministras. Gal reikalinga mano kaip chirurgo pagalba?“ Kiek vėliau, po kelių valandų, iš Kauno mikroautobusu atvažiavo Kauno klinikų neurochirurgai, prisidėję operacinės medžiagos, sterilių instrumentų, ir siūlė savo pagalbą, gal trūksta rankų“, – sakė D. Steiblienė.
Anot jos, toks medikų susitelkimas labai padėjo išgyventi emociškai, susikaupti labai įtemptam ir intensyviam tos nakties darbui.
Kunigas Sasnauskas: „Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia“
Kunigas, vienuolis pranciškonas, politinis kalinys Julius Sasnauskas teigė, kad viskas sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio.
„Viskas tą sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio: ir malda, rodos, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, ir išmintis, ir pati tiesa – viskas iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tai įmanoma pasiekti. Vieną kartą gyvenime gali taip nutikti. Iš kur, iš kokio stebuklų mašinos visa tai? Niekas nepasakys.
Bet aišku, kad nebuvome mes vieni tą naktį, vieni prieš tankus, kad ir kiek įkvėpti, pasiryžę, ištroškę laisvės, to nebūtų buvę gana stovėti plikomis rankomis prieš tankus. Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų.
Prisimenu, aikštėje prie šių rūmų jau gerokai po vidurnakčio profesorius Vytautas Landsbergis jau kelintą kartą per garsiakalbius prašo, kad žmonės pasitrauktų, nerizikuotų, bent moterys ir vaikai, jų irgi čia buvo. Jau žinoma, kas dedasi prie televizijos bokšto, jau pranešta apie aukas, sužeistuosius, kiekvieną akimirką gali pasirodyti tankai, bet minia nė krust. Toks gražus gyvenimas, tokia graži laisvė, kad niekas nesitraukia. Kažkokie užsienio korespondentai su kamera lyg ir dairosi, kur čia bėgti. Pasidairo, pasidairo ir nebėga, pasilieka kartu su stovinčiaisiais“, – sakė kunigas.
Jis prisiminė, kaip moteris apkabinusi įneša Marijos skulptūrą, garsus minios aiktelėjimas, tarytum pati Švenčiausioji Mergelė staiga būtų nužengusi ant to sutrypto, pajuodusio sniego.
„Tikrai mes ne vieni. Iš garsiakalbių garsiai sklinda rožinio malda: „Didžiojo penktadienio sutemos tęsėsi ne amžinai.“ Kunigo Algimanto Keinos balsas. Kažkas prie mikrofono nutraukia jį ir praneša paskutinę informaciją, po kurio laiko vėl iš naujo: „Didžiojo penktadienio sutemos tęsėsi ne amžinai.“ Nežinau kelintą kartą. Po daugelio metų klausiau kunigo, kaip jis tą naktį jautėsi? Sako, buvo baisu, drebėjau visas, tikras Didysis penktadienis. Bet nesitraukė.
Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia. Jeigu to nebūtų, manytume, kad viskas ir įvyko tik tam, kad čia, šitoje salėje, susirinktų savi politikai, aukščiausioji valdžia, kviestiniai svečiai. Dabar čia tuščia.
Ir tada supranti, kad ana sausio naktis yra kas kita – absoliutus tiesos ir tikrumo momentas. Gimimo naktis. Momentas, kuris visada bus kartu su mumis, iš kurio gimsime ir gimsime, iš kurio ateis naujos kartos, iš kurio jau atėjo nauja laisvės vaikų karta, kuris visada kalbės apie viską ir visiems, milijonai gerųjų naujienų net dabar šiuo sunkiu metu. Mums jau niekada nebus taip, kaip būtų buvę be anos sausio nakties. Stebuklų mašinos juk neįjungiamos šiaip sau“, – sakė kunigas.
