Vėlyvą šių metų pavasarį ir vasaros pradžioje Seime virė aršios diskusijos dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos. Laužytos ietys, drabstytasi ir purvais, tačiau nutarimas priimtas.
Štai naujosios koalicinės Vyriausybės programoje pateikiamas šiek tiek kitoks šeimos politikos variantas. Kai kur žiniasklaidoje jis vadintas „švelnesniu“ šeimos politikos variantu. Jame ne tik skatinamas gyvenimas šeimoje, tačiau atsiranda ir nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti ir ne santuokoje vaikus auginančiųjų interesus.
Kyla klausimas, ar tarp konservatyviųjų ir liberaliųjų jėgų šiuo klausimu vykusios derybos pasisuko liberalaus flango naudai? O gal tai normalus koalicinis sprendimas? Pasirodo, kad šįkart nenorėta bristi į gilius vandenis ir nesileista į smulkmenas – visgi ekonominis sunkmetis, anot politikų, verčia koncentruotis į paramą kitoms sferoms.
Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje teigiama, jog šeima yra vyro ir moters santuoka grįsta sąjunga. Koncepcijoje šeima laikoma ir nepilna šeima (kurioje vaikas neturi vieno iš tėvų), ir išplėstinė šeima (kurioje gyvena ir kiti artimi giminaičiai).
Pačiame birželio 3 dieną priimtame nutarime dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos teigiama, kad „valstybinės šeimos politikos koncepcijos paskirtis – pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kad šeimoje ugdomos esminės etinės ir kultūrinės vertybės, užtikrinančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą“.
Valstybė savo ruožtu įsipareigoja remti įvairias programas (švietimo, socialines), padedančias akcentuoti pozityvią gyvenimo šeimoje patirtį. Tuo siekiama skatinti šeimos institucijos patirties neturinčius asmenis nebijoti kurti šeimos ir įsipareigoti santuokai.
Nutarime pabrėžiama santuokos vertė – „santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui(si). Todėl šeima yra visuomenės pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas“.
Anot Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Manto Adomėno, neteisinga būtų teigti, kad Vyriausybės programoje įrašytas šeimos politikos variantas yra „švelnesnis“ ar „liberalesnis“.
„Esmė ne tai, kad koncepcija yra švelnesnė ar liberalesnė, bet tai, jog ji nedetalizuojama konceptualiu lygiu. Šįkart mes nesvarstėme, kas yra šeima. Svarbiausia buvo nuspręsti, ką galima būtų padaryti, kad vaikams būtų geriau“, – kalbėjo M. Adomėnas.
Pašnekovas pripažino, kad iš dalies sprendimą padiktavo ir koalicinės Vyriausybės, konservatyvių ir liberalių jėgų sąjungos, pobūdis, tačiau jis buvo neesminis.
„Mes tiesiog nusprendėme šiuo metu nediskutuoti „iki nukritimo“, ką laikome šeima, o sutardami dėl to, kad norime remti vaikus, ieškojome būdų, kaip tai padaryti. Ir padaryti tai labai sudėtingomis biudžeto sąlygomis“, – tikino konservatorius.
Anot jo, Vyriausybės programoje atsiradusios naujos nuostatos apie paramą ir ne santuokoje gyvenantiems vaikams yra jau tam tikras išvestinis konceptas, bet tam tikra prasme panašus į šeimos koncepciją.
„Esminis skirtumas yra tas, kad buvo labai aiškiai suformuluota, jog pirmiausia paramos gavėjai turi būti vaikai.“
Pašnekovo įsitikinimu, „ir į pačią Vyriausybės programą nereikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą šeimos koncepcijos korekciją, tęsimą ar kritiką – greičiau kaip į dokumentą, kuris svarsto, kaip šiomis esamomis problemiškomis sąlygomis, kai trūksta biudžeto lėtų, remti šeimą ir ją skatinti“.
Pasak M. Adomėno, paramos klausimas visada yra jautrus ir sudėtingas, kadangi paramos skirstymas gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, šeimos, kurioms vaikai ir dėl jų gaunama parama tampa vienu iš pragyvenimo šaltinių.
„Tie pinigai turi pasiekti pačius vaikus. Tai labai aiškiai suvokiama. Na, patys žinote, kaip ten, kur ryškiau figūruoja socialinė atskirtis, vaikai tampa pajamų šaltiniu. Esminė problema – kaip paskirstyti paramos gavimą“, – kalbėjo M. Adomėnas.
Mažas santuokų skaičius, santuoka vyresniame amžiuje, dažnos ištuokos, gyvenimas nesusituokus, mažas gimstamumas, nesantuokinių vaikų gausėjimas, visuomenės senėjimas – tik keletas problemų, susijusių su šeimos politikos veikimu Lietuvoje.
Atomizuotoje visuomenėje šeimos kūrimas jau tampa iššūkiu. Šeima šeimai nelygi, o tuo labiau koncepcijoje akcentuojama darni šeima. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtų konservatyviųjų ir liberaliųjų jėgų įsivaizdavimai, argumentai už arba prieš santuoką, visi sutinka, jog gyvenimas šeimoje yra labai svarbus joje augančio vaiko pasaulėžiūrai, visapusiškam vystymuisi bei tobulėjimui.
