Jau čia pat kovo vidurys, nulalėjo, deginamų morių laužais nudūmavo Užgavėnės ir buvo išvyta žiema, tačiau pavasario žingsniai atsargūs. Tikriau sakant - kol kas dar labiau matomi net ir ne pavasario, o žiemos pasalūniški, vilties išlikti kuo ilgiau kupini žingsniai.
Ši žiema kuo gražiausiai išsilaikė tris mėnesius - nuo pat gruodžio pradžios, o dabar renka ketvirtojo dienas. Kaip ji išeis, kaip ją pakeis pavasaris?
Visą žiemą kalbėję apie pačius storiausius sniego patalus, šiandien vis labiau matome, kad jie menksta, nyksta net ir vandens lašo nepalikdami. Ir vėl kalvelių viršūnės plinka, dirvų grumstai iš po sniegelio išsišovė. Gali būti, kad per porą savaičių (atrodo, kad tiek dar teks laukti tikrų pavasariškų orų) sniego visai nebeliks - na, gal tik miškuose, raistams ir pelkutėms, ežerėliams pamaitinti.
Žiemos delsimas trumpina pavasarį. Ko gero, jis visada nukenčia labiausiai, nors jo vaidmuo yra labai svarbus gamtai, jam turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Pavasaris - visos gyvybės pradžia, jos gimimas ir atgimimas. Jeigu žiema iš pavasario pasiims savaitę kitą, gimimui ir atgimimui liks mažiau laiko, viskas turės vykti dar greičiau, nei vyksta paprastai.
Kad neištiktų nelaukti gimimo ir atgimimo išbandymai, gamta jau dabar ruošiasi būsimam sujudimui. Mes galime kai ko nematyti, tačiau turime žinoti, kad po sniegu gulinčios pavasario augalų sėklos tirpsmo drėgmėje brinksta, daugiamečių augalų daigai pradeda augti, o žibuoklių lapų pažastyse glaudžiasi pūkuoti žiedų pumpurai. Beje, ar matėte, kaip spūra lazdynų žirginiai? Prieš saulutę esančioje pakrantėje jie greitai visai nuspurs, papūtus vėjeliui ant sniego pabirs geltonos žiedadulkių smiltys. Tiesa, jos skirtos ne sniegui puošti - dalis jų pateks ant rožinių pumpurų su moteriškais žiedeliais, o vietoj apvaisintų žiedų pavasarį formuosis riešutai. Taigi jau dabar gamta rūpinasi tolimo rudens derliumi. Galbūt ne derliumi, nes tai mūsų poreikių tenkinimo pagimdytas terminas; geriau sakyti - rūpinasi visų savo vaikų išlikimu...
Kol kas dar nepabiro, neišsklido žiemavietėse susirinkę ančių pulkai. Miestuose, gyvenvietėse jos laikosi atviruose vandenyse, taip siekdamos ir savotiškos garantijos - žmonių atnešamo maisto. Tačiau daug ančių (didžiųjų, didžiųjų dančiasnapių) laikosi ir toli nuo žmonių - jas dabar galima matyti Merkyje, Neryje, kitose didesnėse ar didelėse upėse. Daugelis šių paukščių niekur neišskridę taip gyveno visą žiemą. Nežinia, kaip reikėtų vadinti tokį jų apsisprendimą: ištikimybe gimtinei, atsparumu, prisirišimu? Tokių paukščių kasmet būna panašūs pulkai, vadinasi, jau radosi tokia sėsliai gyvenanti populiacija. Žinoma, tuoj antys pasklis po užlietas pievas, po raistus - jau dabar jų pulkuose be perstojo vyksta peštynės, porų kūrimasis.
Baigėsi lapių tuoktuvės, šiemet laukuose jų šmėžavo kaip niekada daug. Tiesa, lapės dar ir dabar neskuba į miškus - laukuose daugiau pelių, pelėnų, čia smagiau šildo saulutė. Greitai mes manysime, kad lapių sumažėjo, tačiau taip tik atrodys mūsų akims: nutirpus sniegui jos taps nepastebimos, susilies su gelsva ir rusva pernykšte žole.
Nereikia skubinti pavasario, jis pats ateis. Iš tikro - jis jau čia. Tik mokėkime jį pamatyti kiekvienam debesy, ant kiekvieno medžio kamieno, žemės grumsto.
