Kautis reikėjo ir tuomet...
Bet pradėkime nuo visiems žinomų istorinių faktų, susijusių su Nepriklausomybės paskelbimu 1990-aisiais. Kaip laikraščio „XXI amžius“ puslapiuose prisiminė vienas aktyviausių to meto politikų ir Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo vadovų Česlovas Stankevičius, ruošiantis skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą, reikėjo laviruoti diplomatiniais vingiais. Nors sprendimas jau tapo aiškus iš vasario 24 d. vykusių rinkimų rezultatų, situacija vertė skubėti. Mat Kremliuje jau buvo baigiamas rengti „neišstojimo iš SSRS mechanizmas“. Maskvoje kaupėsi nerimas, kad „nepaklusnūs lietuviai“ tuoj tuoj atsiskirs, o tai sukels domino efektą – kitos „sovietiniame bendrabutyje“ pusšimtį metų gyvenusios respublikos taip pat išsibėgios „po nacionalinius butus“. Tokio netikėto virsmo nepajėgė sustabdyti nė pats M. Gorbačiovas, sausį apsilankęs Vilniuje ir mainais už pasilikimą „bendrabutyje“ siūlęs kalnus gėrybių, o paskui net pagrasinęs baisiais sunkumais.
Tad Maskvai reikėjo skubėti, nes kovo 13-ąją buvo šaukiamas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo patvirtinti tą „neišstojimo mechanizmą“. Štai kodėl, kad nekiltų naujų kliūčių, reikėjo paskubėti ir Vilniui. Naujai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdis buvo šaukiamas kovo 10 d., o vėlų kovo 11-osios vakarą atgimė nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Tiek sovietinių deputatų suvažiavimas, tiek pats M. Gorbačiovas su savo komanda apipylė Lietuvą grasinimais ir ultimatumais. Nesutikdami pradėti su ja derybų dėl visų klausimų, susijusių su nepriklausomybės paskelbimu, M. Gorbačiovas ir tuometinis SSRS ministras pirmininkas N. Ryžkovas balandžio 14 d. paskelbė ultimatumą per dvi savaites Lietuvoje „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.“, bet supratę, kad tai bergždžios pastangos, nuo balandžio 18 d. pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.
Kiti du mėnesiai taip pat nebuvo lengvi. Vos tik Lietuvos vadovai kreipdavosi su pasiūlymu derėtis dėl blokados nutraukimo, iš Kremliaus atskriedavo tas pats reikalavimas – sustabdyti Nepriklausomybės akto galiojimą, panaikinti Aukščiausiosios Tarybos sprendimus. Šis „rankų išsukinėjimas“ liovėsi tik birželio 12-ąją Rusijos prezidentu patvirtinus B. Jelciną ir priėmus Rusijos Federacijos deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.
Beliko tik atranka
Kodėl primename šias Č. Stankevičiaus pasakojimo detales? Prieš dvejus metus duotame interviu politikas sakė, kad Rusijos žiniasklaidoje nesiliauja spėlionės, gandai, 1990-ųjų įvykių iškraipymai. Antai Rusijos žurnalistai, remdamiesi JAV politologais, savo straipsniuose abejojo net Lietuvos nepriklausomybe, citavo anuometinius Rusijos pareigūnus, kurie teigė, neva Lietuvos vadovai jau buvo sustabdę Kovo 11-osios aktą mainais už ekonominės blokados panaikinimą. Gal Rusijai ir įprasta iš SSRS paveldėta tvarka, kai svarbiausius valstybinius sprendimus priima diktatoriškų savybių turintys lyderiai, bet Lietuvoje joks vadovas negali pakeisti demokratiškai priimtų sprendimų.
Beje, Rusijos atžvilgiu taip galima teigti ir apie šiandieną. Juk dabartiniai prezidento rinkimų rezultatai buvo nulemti dar pernai rugsėjį, kai vienos, tegul ir galingiausios, partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime V. Putinas ir D. Medvedevas pasiskirstė būsimus valstybės postus. Kaip naujienų agentūrai BNS sakė buvęs šalies vadovas, europarlamentaras prof. V. Landsbergis, dabartiniai rinkimai tebuvo „atrankos procedūra“, ne pasirinkimas, o atranka, nulemta dviejų politikų, beje, teisininkų, išankstinio pasidalijimo postais.
V. Putinas rinksis karingą retoriką
Pernai spalį, jau žinodami apie šią gėdingą rokiruotę, „Geopolitikoje“ rašėme apie trečiąkart būsimą Rusijos prezidentą, jo „naują seną veidą“, citavome laikraštį „The New York Times“, kuris tuomet spėjo: „Jei V. Putinas išliks valdžioje iki 2024 m., jis „persėdės“ ne tik keturis JAV prezidentus, trijų Kinijos lyderių kartas, bet ir priartės prie J. Stalino diktatūros – gal ne tik pagal jos trukmę, bet ir pagal padarytus nusikaltimus.“
Tą rudenį savaitraštis „Veidas“ taip pat svarstė, „kas Lietuvai blogiau – D. Medvedevas ar V. Putinas?“ Nors prognozės yra sunkus užsiėmimas, ypač kai jos susijusios su asmenybėmis, dauguma apžvalgininkų ir politikų neabejoja, kad iš Kremliaus aidės daugiau karingų šūkių, sklis daugiau militaristinės retorikos, V. Putino politika bus persmelkta cinizmo ir beatodairiško Rusijos interesų gynimo visame pasaulyje.
Diplomatinį darbą dirbęs Seimo narys P. Auštrevičius pernai po „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimo prisiminė seną anekdotą. „Kuo skiriasi rinkimų sistema JAV ir Rusijoje? JAV žinomos taisyklės, bet nežinomas rezultatas. Rusijoje – atvirkščiai: taisyklės neaiškios, o nugalėtojai žinomi“, – iš prezidento posto dalybų šaipėsi parlamentaras. Jis sakė, kad daugelis laukė, jog D. Medvedevas, kalbėjęs apie Rusijos modernizavimo strategiją, pats bus modernesnis ir demokratiškesnis už V. Putiną, tačiau tai buvo tik duoklė įvaizdžiui. V. Putinas iš pirmojo valstybės posto net nebuvo pasitraukęs. Pernai rugsėjį vykusių apklausų duomenimis, tik 12 proc. rusų manė, kad D. Medvedevas turi realią aukščiausiąją valdžią.
Mes esame per maži?
Dauguma Lietuvos ekspertų prognozuoja, kad V. Putinui sugrįžus į Kremlių Lietuvos ir Rusijos santykiai dar labiau atšals, nors D. Medvedevas neseniai tarstelėjo, kad yra realių galimybių juos pagerinti. Stagnaciją rodo tai, kad jau ilgą laiką nėra dvišalių aukščiausiojo lygio vizitų. Paskutinį kartą realios viltys, kad premjeras V. Putinas atvyks į Vilnių, buvo puoselėtos 2010-ųjų birželio pradžioje, kai Lietuva rengė Baltijos jūros valstybių vadovų susitikimą, tačiau šio galimo svečio nepatraukė net galimybė susitikti su mūsų sostinėn užsukusia Vokietijos kanclere A. Merkel.
Gali būti, kad Rusijai Baltijos šalys per mažai reikšmingos jos plėšrūniškuose geopolitiniuose interesuose. Tačiau kai šiose šalyse paliečiami rusakalbių interesai, Kremliaus ideologai bemat atgyja. Taip atsitiko Latvijoje balsuojant dėl rusų kalbos kaip antros valstybinės pripažinimo.
Šio vasario pabaigoje taip pat sulaukėme išrinktojo prezidento V. Putino dėmesio. Kaip pranešė naujienų agentūra „Interfax“, jis pagyrė Baltijos šalis ir Lenkiją, kad jos palankiau negu kitos Europos valstybės vertina bevizio režimo su Rusija galimybę. Jis esą girdėjęs „iš savo draugų šiose šalyse“, kad „jos iš principo neprieštarauja“. Beje, toks reveransas buvo atliktas pačioje rinkimų kampanijos pabaigoje...
Kaip atsiranda erozija
Tačiau apžvalgininkai perspėja, kad labiausiai Lietuvai reiktų suklusti dėl V. Putino planų sukurti Eurazijos sąjungą. Šią idėją V. Putinas paskelbė likus iki rinkimų dar penkiems mėnesiams ir ji buvo skirta pirmiausia dabartinėms NVS šalims, bet V. Putinas siūlė žvelgti plačiau, ją pavadindamas „istorinio persilaužimo galimybe posovietinėms šalims“. Akivaizdu, kad ši sąjunga yra bandymas pamėtėti jauką ir Lietuvai: o gal ir pavyks, augant vidinei krizei ES, kada nors pavilioti mūsų šalį į „naują seną“ imperiją...
Vadinasi, su V. Putino sugrįžimu Rusijoje sustiprės šovinistinės, „vyresniojo brolio“, „stipraus centro“ nuotaikos. Jos buvo gajos daugiau kaip prieš 22 metus, bet, atvirai sakant, ar kiekvienas esame tikras, kad jos neras palankios dirvos šiandienos Lietuvoje? Štai ką tik paskelbti bendrovės „Prime Consulting“ savaitraščio „Veidas“ užsakymu atliktų visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai. Lygiai pusė apklaustųjų atsakė, kad tik „kartais“ jie didžiuojasi esantys lietuviai, ir tik 22 proc. respondentų įsitikinę, kad daugiau pasiekta per šiuos 22 nepriklausomybės metus, o ne prieškariu...
Iškalbingas ir tas faktas, kad Lietuvoje už V. Putiną balsavusių Rusijos piliečių yra 12 proc. daugiau negu vidutiniškai Rusijoje. Matyt, nebetoli tas laikas, kai ketvirtajai kadencijai jį rinksis kaip Čečėnijoje – kone visi 100 proc. balsavusiųjų. Argi reikia stebėtis, kad atsiranda Nepriklausomybės erozija?
