Kaip nurodo KT, kreipimusi skųstas 1991 metų sausio 31 dienos Aukščiausios Tarybos nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nereguliavo to klausimo, dėl kurio asmuo kreipėsi į teismus.
KT akcentuoja, kad jau nebegaliojančiame minėtame nutarime nustatyta, jog Lietuvos piliečio pase įrašyti asmens vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau, anot KT, jame nebuvo įtvirtintos kitos taisyklės dėl pavardės keitimo, įskaitant galimybę pasirinkti sutuoktinio pavardės formą, kuri neatspindėtų skirtumo pagal lytį.
Dėl šių argumentų KT nutarė nenagrinėti LVAT kreipimosi.
Teisminis ginčai pradėti po to, kai Vilniaus savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius atmetė moters prašymą po santuokos įgytą pavardę su galūne -ienė pakeisti į pavardę su galūne -a, kitaip tariant, į sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę.
Moteris po šio sprendimo kreipėsi į teismus. Ji akcentavo, kad jos pavardė nėra lietuviška, todėl turi būti pakeista, remiantis teisingumo ministro įsakymu, numatančiu galimybę pakeisti pavardę, jeigu norima vietoj „savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės)“. Teismams konstatavus, kad moters pavardė lietuviška, moteris tvirtino, jog galiojančios nuostatos ją diskriminuoja dėl pavardės kilmės.
Kai ši byla pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), jame iškelta abejonė, ar šalyje galiojantys ribojimai moterims pasirinkti sutuoktinio pavardę su galūne -a nėra diskriminaciniai. LAT bylą perdavė LVAT, o šis jos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į KT.
LVAT prašė KT įvertinti, ar Aukščiausios Tarybos 1991 m. įteisintas asmenvardžių rašymo teisinis reguliavimas tiek, kiek juo lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams neįtvirtinta teisė pasirinkti jų vardą ir pavardę pase rašyti tiek sugramatinta, tiek nesugramatinta forma, atitinka Konstituciją.
Kaip jau anksčiau minėta, KT atkreipė dėmesį, kad šis teisinis reguliavimas nebegalioja.
