– Pone Sinkevičiau, ar apskritai tai yra svarstytina Baudžiamojo kodekso nuostatomis, kai kalbama apie politikus, viešus asmenis? Jiems turbūt keliami visai kiti reikalavimai? Dar vienas klausimas, ar ši komisija neviršija Seimo kompetencijos?
Manau, kad akivaizdžiai viršija. Pasižiūrėkime, ką siekiama ištirti. Pirma, kas paskleidė informaciją, iš kokių šaltinių gavo, kokiomis aplinkybėmis, kokių tikslų siekia. Jei informacija yra saugoma įstatymo, jei tai sudaro valstybės, tarnybos ar kitokią paslaptį, vadinasi, tos informacijos paskleidimas yra nusikalstama veika. Tą turi daryti ikiteisminio tyrimo institucijos arba prokurorai.
Bet atkreipkime dėmesį į Konstitucinio teismo poziciją, kur jis jau prieš 12 metų sakė: „Seimo laikinosios tyrimų komisijos negali pakeisti ikiteisminio tyrimo institutų, institucijų, negali pakeisti prokuroro atliekamos veiklos.“ Tačiau šiuo atveju, laikinoji tyrimo komisija pagal tai, kaip suformuluoti tikslai, tirs, ar atlikta nusikalstama veika. Kita vertus, štai vienas iš tikslų – kodėl buvo nutraukti arba nepradėti ikiteisminiai tyrimai. Vėl pasižiūrėkime, ką sako Konstitucinis teismas – komisija neturi teisės kviesti prokuroro į posėdį, reikalauti, kad jis pasiaiškintų dėl atlikto, atliekamo ar nutraukto tyrimo.
– Ar tai yra parlamentinė kontrolė?
Parlamentinės kontrolės instrumentų yra labai daug. Vienas iš jų yra Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija. Pasižiūrėkime į jos įgaliojimus: tirti, ar kriminalinės žvalgybos subjektai tinkamai vykdo savo pareigas, ar nepažeidžia žmogaus teisių ir laisvių, tirti, ar tinkamas teisinis reguliavimas, teikti pasiūlymus, išvadas ir t.t. Pasižiūrėkime Nacionalinio saugumo komiteto įgaliojimus ir kitus. Tų instrumentų parlamentas turi labai daug.
Bet šiuo atveju aš matau kitą dalyką, kuris yra paslėptas šitame tekste, nors kai kurie sakiniai atvirai sako, ko yra siekiama. Siekiama į šitą diskusiją, į aiškinimosi procesą įtraukti prezidento instituciją, prezidentūrą, priversti aiškintis dėl būtų ar nebūtų dalykų. Kitaip tariant, atsiras tam tikra politinė sumaištis, į komisijos posėdį bus kviečiami prezidentūros darbuotojai, teisėsaugos institutų darbuotojai. Iniciatoriai arba komisijos nariai nuolat šmėžuoja ekranuose, prieš rinkimus rūpinasi savo įvaizdžiu ir jie parodo, kad jie gina žmonių teises ir laisves. Mes turime akivaizdų pavyzdį, čia šalia. Akivaizdu, kad tokios komisijos remiantis Konstitucinio teismo doktrina negali būti kuriamos. Parlamentas peržengia Konstitucijoje nustatytas įgaliojimų ribas.
Štai skaitau klausimą: „Nustatyti, kas iš Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstovų kada ir kokia apimtimi darė įtaką Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui E. Pašiliui dėl Generalinės prokuratūros kontroliuojamų bylų, o taip pat dėl Generalinės prokuratūros kadrų politikos.“ Norint taip formuluoti, reikia turėti pagrindą taip daryti.
Tyrimai prasideda nuo to, kad yra informacija, ji yra daugmaž patikima, tada jūs kuriate komisijas ir tikrinate informaciją. Dabar jūs kuriate informaciją, sudarote įvaizdį ir bandysite ją patvirtinti arba paneigti. Šitaip neatsakingai negalima elgtis.
– Profesoriau, ar teisingai suprantu jūsų nuomonę, kad tai iš esmės yra valdančiosios daugumos karo su prezidente rezultatas?
Aš manau, kad tai yra smulkus bandymas, arba bandymas sukurti politinį įrankį ir atkeršyti už principingą prezidentės poziciją atmetant visiškai netinkamus kandidatus į vidaus reikalų ministro ir kitus postus. Ką tik Teisės ir teisėtvarkos komitetas baigė tyrimą analogiška tema, kaip naudojama informacija, ar teisėtai. Lyg ir parlamentui turėtų pakakti informacijos, bet štai jūs rašote, kad šios komisijos uždavinys pateikti įstatymo pataisas, nes dabar reglamentuojama netinkamai.
Tai sukurkite darbo grupę ir pateikite įstatymo pataisas. Kam kurti laikinąją tyrimo komisiją?
