Opozicijoje šiuo metu esanti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) surengė diskusiją „Mėgėjai? Kodėl „vertybinė užsienio politika“ primena chaosą“ ir kėlė klausimus apie dabartinių valdančiųjų pasirinkimus užsienio politikos fronte.
„Pastarieji mėnesiai Lietuvos užsienio politikos fronte yra itin neramūs. <...> Be abejonės, naujausias epizodas yra Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbis su Aliaksandru Lukašenka.
Po jų sekę aukštų pareigūnų komentarai pademonstravo Lietuvos institucijų, atsakingų už užsienio politiką, bendravimo trūkumą. Viešojoje erdvėje nuskambėjo baugūs vertinimai, kad kadenciją baigianti Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kalbėdamasi tiesiogiai [su Lukašenka], išdavė Lenkiją ir Lietuvą.
Taip pat svarbi ir žinia, kad Lietuvos verslininkai, eksportuojantys į Kiniją, turėjo patys aiškintis priežastis, kodėl jų prekės negalėjo patekti į Kinijos uostus.
<...> Eksperimentai užsienio politikoje, kai Lietuva, iškrisdama iš Baltijos ir Šiaurės šalių konteksto, nederindama savo veiksmų su partneriais, baigiasi tuo, kad mes pasekėjų nesulaukiame“, – kalbėjo diskusiją moderavęs socialdemokratas, istorikas Laurynas Šedvydis.
Vokietija gali prisiminti Landsbergio priekaištus
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Kęstutis Girnius kritikavo Lietuvos vykdomą užsienio politiką, o ją vairuojančius politikus išvadino mėgėjais.
„Mėgėjiškumas nėra nauja savybė Lietuvos užsienio politikoje. Ji, mano nuomone, egzistuoja Lietuvoje jau beveik 15 metų. Bet pastaruoju metu taip labai ryškiai padidėjo“, – teigė K. Girnius.
Politologui itin įsiminė užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio užuominos, kad Vokietija ruošiasi sušvelninti ruošiamas Europos Sąjungos sankcijas Baltarusijai ir iš jų išbraukti „Belavia“ avialinijas.
„Tai čia yra metamas priekaištas vienam svarbiausių mūsų partnerių. Užuot paskambinus į mūsų ambasadą Berlyne, arba Vokietijos ambasadą Lietuvoje arba tiesiog mėginęs su Heiko Maas (Vokietijos užsienio reikalų ministras – aut. past.) ir kitais susitikti, jis meta priekaištus ir kaltinimus, kurie yra visiškai nepagrįsti. Manau, kad Vokietija po kurio laiko tai prisimins“, – kalbėjo K. Girnius.
Prakalbo apie Lietuvos impotentiškumą
„Kitas dalykas yra Lietuvos impotentiškumas. Mes daug ką kritikuojame, daug ką sakome, bet esame tokioje padėtyje, kad neprisiimame atsakomybė už bet kokį veiksmą. Nes mes nesame veikėjai. Yra absoliuti atsakomybės stoka, nes mes neatsakingi, tada smerkiame ir kritikuojame tokius kaip Merkel arba kiti, kurie bando užmegzti pokalbį su Lukašenka.
Lukašenka yra visiškai bjaurus, bet reikia prisiminti Šaltąjį karą. Visą laiką buvo kalbama ir buvo kai kurie atvejai, kai buvo galima išvengti krizės vien dėl to kalbėjimo su blogiečiais“, – dėstė VU TSPMI docentas.
Pasak jo, jei A. Merkel siekė išsiaiškinti, ko A. Lukašenka siekia, tai yra labai naudinga. K. Girnius gyrė prezidentą Gitaną Nausėdą, kad jis neprisidėjo prie kritikos Vokietijos kanclerei choro.
„Bent jau Nausėda susiprato, kad galima kalbėti, kad čia nėra nuodėmė“, – sakė politologas.
Nors Lietuvos politikai kritikavo A. Merkel, kad ši nesitarusi su partneriais paskambino A. Lukašenkai, K. Girnius priminė, kad Lietuva pati kartais elgiasi savarankiškai, nederindama savo pozicijų su partneriais.
„Mes nederinome su Europos Sąjunga, kai pradėjome tiekti ginklus Ukrainai, <...> net pasitraukdami iš to „17+1“ [formato], pasitarėme su viena kita šalimi, ne su visomis“, – teigė K. Girnius.
Lietuva nori būti truputį gudresnė ir ryškesnė
Politologas negailėjo kritikos ir Lietuvos vykdomai politikai su Kinija ir Taivanu.
„Nutarimas steigti Taivano atstovybę, aš sakyčiau, buvo idiotizmas. Turėjo žinoti, kokia bus reakcija ir tada staiga, kai ji buvo, jie dievagojosi, kad mes nežinojome. <...> Tą turėjome žinoti. Koks yra tikslas? Aš manau, kad <...> mes norime būti truputi gudresni, truputį ryškesni. Kai kiti įkuria Taipėjaus atstovybę, mes įkuriame Taivano“, – pastebėjo K. Girnius.
Mato chaosą, bet kitur
Rytų Europos studijų centro (RESC) vyr. politikos analitikas, apžvalgininkas Vladimiras Laučius nenorėjo sutikti, kad Lietuvos užsienio politiką vykdė mėgėjai.
„Aš tokiai nuostatai nepritariu. Manau, kad dabartinė užsienio politika yra pakankamai nuosekli, išskyrus tuos atvejus, kai pratrūksta akivaizdūs tarpinstituciniai nesutarimai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės“, – teigė V. Laučius.
Jo nuomone, jei kalbėdami apie užsienio politiką ir matome chaosą, tai dėl to kalta ne vertybinė užsienio politika, o vidaus nesutarimai ir kai kurių politikų nuomonių kaitaliojimas.
„Kad ir dėl kalbėjimosi su Lukašenka. Taip, galima sakyti, kad čia yra chaoso elementas. Jeigu vakar sakote, kad su diktatoriumi kalbėtis nereikia, o šiandien sakote, kad kalbėtis reikia, na tai galbūt šiek tiek ir primena chaosą“, – samprotavo V. Laučius.
Nemato, kas geriau vykdytų užsienio politiką
V. Laučius nesutinka, kad Lietuvos užsienio politiką vykdo mėgėjai, o ne profesionalai.
„Tai, kad kas nors nepritaria kuriai nors užsienio politikos krypčiai, tikrai nereiškia ar neturėtų reikšti, kad nepatinkančią kryptį taip galima automatiškai laikyti mėgėjiška.
Jeigu užsienio politikos mėgėjų sąvoką mes traktuosime ta prasme, kad tai yra žmonės, kurie mėgsta užsiimti užsienio politika, tada taip, be abejo, sutinku, nes dabar valdžioje yra ta partija, kuri tradiciškai, galima sakyti nuo 1990 metų kovo 11-osios užsienio politiką labai mėgsta ir, sakyčiau, visai gerai ją išmano
<....> Galima griežtai prieštarauti savo politiniams oponentams ar savo ideologiniams priešams, bet tikrai nereikėtų jų intelektualiai nuvertinti. Jei Tėvynės sąjungos politikus, ministrus ar jų patarėjus imsime vadinti užsienio politikos mėgėjais, parodykite man, kas už juos Lietuvoje yra geresni užsienio politikos profesionalai“, – tvirtino V. Laučius.
Priminė prieštaringą sprendimą dėl Kinijos
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Kinija, V. Laučius išskyrė blaškymąsi, kurio pradžią siejo su paskutine kadencija, kai Vyriausybei vadovavo socialdemokratai.
„Prisiminkime, kad staiga sprendimas užmegzti glaudesnius ryšius su Kinija irgi galėjo būti vertinamas prieštaringai, kai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nusprendė, kad mums tie ryšiai mums labai svarbūs ir kuo glaudesni. Gal problema yra tai, kad mes blaškėmės. Iš pradžių verslą pakreipėme ta linkme, kad mums reikia tų ryšių, dabar persigalvojome.
Tai čia yra problema verslui, bet pats sprendimas eiti į Kinijos rinkas arba įsileisti kinų kapitalą čia, mano supratimu, jokiu būdu nėra toks jau geras ir akivaizdžiai siektinas“, – sakė apžvalgininkas.
Merkel skambučiuose įžvelgė ir pozityvo, ir abejotinų aspektų
V. Laučius, analizuodamas A. Merkel skambučius A. Lukašenkai, teigė, kad jie yra prieštaringai vertinami, nes juose galima įžvelgti ir pozityvių ženklų, bet ir abejotinos vertės dalykų.
„Trumpai kalbant apie pozityvą, tai, žinoma, yra deeskalacijos pastangos. Jos yra reikalingos, jos yra sveikintinos.
<...> Bet negalime nematyti ir neigiamų aspektų. <...> Tariasi Maskva, Berlynas ir Minskas. Visiškai apeinant Varšuvą ir normaliai nesitariant su Lietuva.
Tai tikrai galima laikyti akibrokštu, kuris truputį primena ne pačius kilniausius, švelniai tariant, Vokietijos ir Sovietų Rusijos bendradarbiavimo pavyzdžius. Maža to, mums akivaizdžiai trūko viešai prieinamos ir patikimos informacijos apie Merkel ir Lukašenkos pokalbių turinį“, – kalbėjo RESC vyr. analitikas.
Sako, kad taip elgiasi ir kiti
V. Laučius atkreipė dėmesį, kad valdantieji nebuvo vieninteliai, kurie kritikavo Vokietijos kanclerės skambutį Minsko režimo lyderiui.
Jis teigė, kad tą darė ir Lenkijos premjeras, ir Estijos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, ir kiti regiono politikai. Pasak apžvalgininko, jų Merkel skirta kritika buvo gerokai aštresnė nei G. Landsbergio.
„Kritikuoti už nesolidžią arba mėgėjišką užsienio politiką, pagal šią mąstymo logiką, reikėtų ne tiek Landsbergį ar Lietuvos konservatorius, kiek su Rusijos ir Baltarusijos agresija dabar tiesiogiai susiduriančių Vidurio-Rytų Europos šalių vyriausybes.
Bet nemanau, kad visas šias vyriausybes pavyktų, neperlenkiant lazdos ar nenuplaukiant grynai į ideologinius vandenis, apkaltinti mėgėjiška ar chaotiška užsienio politika“, – įsitikinęs V. Laučius.
Konservatoriai eksperimentuoja su užsienio politika
VU TSPMI docentas, politologas ir socialdemokratas Liutauras Gudžinskas Lietuvos užsienio politikos mėgėjiškumą aiškino per tai, kad šiuo metu Užsienio reikalų ministerijai vadovauja žmonės, kurie neturi labai didelės ir profesionalios diplomato patirties.
„Tas modelis pasirinktas, kad tai yra politikai, kurie formuoja tam tikromis vertybėmis ir principais pagrįstą politiką. Kartais daro drąsius sprendimus. Kai kuriais atvejais jie pasiteisina, kitai atvejais tai yra eksperimentai. Kai kurie iš tų eksperimentų nėra prieš tai pristatomi visuomenei“, – kalbėjo L. Gudžinskas.
Pasak jo, TS-LKD rinkimų programoje nėra nė žodžio apie tai, kad bus keičiamas kursas dėl Taivano.
„Matome politikos pokytį, bet aš nematau kažkokios strategijos, kuri būtų pagrindusį šitą pokytį ir pasekmių įvertinimo. Mes tik dabar sugebame reaguoti, kasdien ateina naujienos apie naujus Kinijos žingsnius, kurie toli gražu nėra patys geriausi, jeigu kalbėtume apie šalies ekonomiką, šalies prekybinius santykius“, – pažymėjo politologas.
„Šiuo atveju, tokie eksperimentavimai primena tam tikrą mėgėjiškumą“, – pridūrė jis.
Užsienio politiką pakeitė pyktis
Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius teigė, kad Lietuvos užsienio politikos problemos prasidėjo „ne šiandien, ne vakar ir ne prieš metus“.
„Tai yra ilgus metus, keliolika metų besikaupiantis kamuolys, kuris tik pastaraisiais metais įgavo kritinį svorį, kada bet kokie realūs užsienio politikos ir diplomatijos žingsniai buvo pakeisti tam tikra retorika, tam tikromis politinėmis pozomis ir tokiu netgi pykčiu“, – kalbėjo A. Kasparavičius.
Istoriko teigimu, situacija prie Lenkijos-Baltarusijos pasienio prieš A. Merkel skambutį A. Lukašenkai ir po jo pasikeitė kardinaliai.
„Ir sakyti, kad Merkel blogai padarė, kad paskambino, kad ji kažką sulaužė ir panašiai, kad jos skambutis netelpa į tariamai moralios politikos rėmus, kurią mūsų Užsienio reikalų ministerijos ir buvę, ir ypač dabartiniai vadovai praktiškai linksniuoja vos ne kas savaitę.
Bet prisiminkime paprastą krikščionišką koncepciją. Kas yra moralė? Iš kur kyla moralė? <...> Moralė kyla iš sveiko proto. Jei nėra sveiko proto, tai apie kokią moralę galime kalbėti. <...> Moralus žmogus apie savo moralę pats nekalba. Iškelkime klausimą, mūsų Užsienio reikalų ministerijai, ministrui, pavaduotojams, ar daug Vakarų Europos sostinių Lietuvos užsienio politiką vadina moralia?“ – klausė A. Kasparavičius.
Istorikas nemano, kad Lietuvos užsienio politikoje nėra moralės. Visgi, anot jo, tai yra gerai, nes pasakius, kad Lietuvos užsienio politika yra morali, reikėtų pripažinti, kad ji per pastaruosius penkiolika metų davė praktiškai tik neigiamus padarinius.
Kaip pavyzdžius A. Kasparavičius pateikė „Nord Stream 2“ dujotiekį, Astravo atominę elektrinę ir Kaliningrado militarizavimą – visiems šiems dalykams Lietuva priešinosi, tačiau jie vis tiek atsirado.
Lietuva panašėja į Lotynų Ameriką?
Kaip kitą užsienio politikos problemą A. Kasparavičius įvardijo dvivaldystę. Jos anksčiau, anot istoriko, nebuvo, o laikotarpį valdant prezidentei Daliai Grybauskaitei istorikas įvardijo kaip „diktatūrą užsienio politikoje“.
„Kita vertus, buvo tam tikras aiškumas. Lietuvos gyventojai ir tarptautinė bendrija galėjo adekvačiau priimti Lietuvos užsienio politiką. Šiandien, man atrodo, žiūrint į tą dvivaldystę tarp Daukanto aikštės ir Vienuolio gatvės (URM iš tiesų yra ne A. Vienuolio, bet J. Tumo-Vaižganto g. – red. past.) yra labai akivaizdi.
Yra tekę kalbėti su užsienio kolegomis, tai visi mato tą tampymąsi tai į kairę, tai į dešinę. <...> Rezultatas, man atrodo, labai liūdnas – užsienio politikos <...> lotynųamerikanizacija. Lotynų Amerikoje yra visokių režimų, kurie bando visomis įmanomomis priemonėmis <...> įkąsti JAV. Panašią situaciją, panašia retorika naudojasi ir mūsų aukšti pareigūnai, URM vadovai“, – kalbėjo A. Kasparavičius.
Istoriko nuomone, nors URM dirba daug profesionalų, ministerijos vadovybė yra „nušokusi nuo bėgių“.
