Per aštuoniolika nepriklausomybės metų Lietuva turėjo pakankamai laiko pamiršti ne tik leninų ar dzeržinskių stabus, pjautuvus su kūjais, bet ir į slogią praeitį nudanginančias šventes. Tačiau šis laikas taip ir neišnaudotas bent vizualiniam apsivalymui.
Deja, naujomis spalvomis nusidažę komunistų religijos išpažinėjai ar nepritapę prie šiuolaikinės valstybės, jos posūkio į Europą jaunajai kartai vis dar bando priminti sovietmečio ikonas.
Gegužės 1-osios parade anais laikais teko dalyvauti vieną kartą. Ėjome kelios vidurinės mokyklos klasės ir tą atrakciją jutome kaip gana smagų nuotykį. Apskritaveidžiai komunistų partijos šulai tribūnoje, tradiciškai sukaltoje prie tuometinės Lietuvos konservatorijos ir, taip pat tuometiniu, Lenino prospektu skardintis diktoriaus raginimas šlovinti viską, ką sukūrė šlovingoji partija. Vis geriau nei piktosios mūsų fizikės kontrolinis darbas.
Lietuvos gyvenimo laikrodžio rodyklės su Atgimimo banga buvo persuktos, tačiau pats mechanizmas, pasirodo, nepakeistas. Todėl vakar ir matėme, kad į Gegužės 1-osios „majovkę“ kai kas vis dar žvelgia su graudžia sovietmečio nostalgija. Ir ne bet kur, o Nepriklausomybės aikštėje, kur prieš septyniolika metų žmonės rentė barikadas nuo sovietų tankų antpuolio ir meldė Dievo apsaugos.
Ačiū Dievui, kad tų, tebekovojančių už „Tarybų Sąjungos komunistų partijos žygį“, gretos nenoriai, bet skirstosi. Net iš komunistinio kiaušinio išsiritę Demokratinės darbo partijos šulai, vėliau reinkarnavęsi į vadinamuosius socialdemokratus, nebepalaikė šių metų "majovkės". Tik vienas ministras, matyt, supainiojo datas ar renginius.
O užuovėjos ekskomunistų valdžioje netekęs "frontininkas" atskubėjo švęsti. Ir ginti anarchistų karnavalo nuo policijos, susidomėjusios šiuo jovalu turbūt tik todėl, kad neprašautų taip, kaip buvo per skustagalvių paradą.
Keista, kad 2008-ųjų Seimo rinkimams į vienos iš Europos Sąjungos valstybių Parlamentą galima rengtis net ir su sovietmečio tvaiko priedanga. Nesiginčysiu, kairieji valdo ar valdė ne vienoje Vakarų valstybėje, tačiau turėtume atskirti pelus nuo grūdų - švedų ar italų niekada nebuvo okupavusios Stalino ordos.
Gegužės 1-oji Lietuvai visuomet bus svetima proga, o dabar dar ir tapusi eiliniu laisvadieniu, kviečiančiu į gamtą. Nuo Čikagos streikininkų, XIX amžiaus pabaigoje reikalavusių aštuonių valandų darbo dienos, kilusi tradicija buvo užgrobta žmonių su raudonomis vėliavomis, puoštomis pjautuvu, kūju ir žvaigžde.
Į Lietuvą ši diena atvežta kartu su Stalino saule - ant durtuvų ir iki 1940-ųjų birželio vidurio dar tuščiuose gyvuliniuose vagonuose. Tiems, kam šis kraupus vaizdelis sukelia žavesį, tegul linksminasi „majovkėse“, garbina „senus gerus laikus“, kai šlapios dešros gabalas ar konservuoti žirneliai buvo apčiuopiamesnė vertybė nei kasdienės laisvės gurkšnis.
Tačiau tos linksmybės, matyt, turėtų vykti ne šalia Sausio 13-osios memorialo, o už Šengeno erdvės ribų.
Julius Girdvainis
