Škotai netroško mažiau kišenpinigių ar daugiau laisvės savo tautiškumui. Jie norėjo nesidalyti savo gerove su visokiais, atsiprašant, lietuviais, kurie – jų manymu – neteisingai gauna dalį prigimtinės škotų gerovės. O kad lietuviai nudirba visu jų nemėgstamus darbus, tai jiems neatrodo svarbu.
Šiais laikais tautiškumo, solidarumo ir panašios idėjos neatlieka savo pirminės reikšmės. Tautiškumo niekas šiame pasaulyje nevaržo. Jis pasitelkiamas vien kaip Diktuojantis signifikantas, kuris žymi skirtumą ir keičia esamą diskursą. Kalbant paprasta kalba, tautiškumas atsiranda tik prašant daugiau privilegijų sau. Prigimtinių privilegijų. Taip pat, kaip jų prašo socialdemokratiją iš naujo išradinėjantys tinginiai, kurie nori mažiau dirbti ir daugiau uždirbti. Nes, matai, didėja atotrūkis tarp vargšų ir turtingųjų. Taip, jis tikrai didėja, bet ne dėl to, kad rastųsi daugiau privilegijų turtingiesiems. Tai yra viso labo dėsningas kapitalo akumuliavimo procesas.
Kadangi Vakarus užplūdo dar neseniai lūšnelėse gyvenę primityvai, tai negali jie vien dėl savo „prigimties“ iš karto tapti turtuoliais. Jie net ir to, ką turi, neužsidirba. Racionaliai žvelgiant skurdas turėtų būti gerokai didesnis.
Nūdienos pasaulyje (Vakarų pasaulyje) valstybės neišvengiamai turi gintis nuo parazitavimo. Iš visokių Trečiojo pasaulio šalių sugužėję piliečiai, deja, priešingai nei buvo tikėtasi, netrokšta nei dirbti, nei, tarkim, ko nors mokytis. Jie puikiai įsijautė į klasikinių kairiųjų gintų skurstančiųjų vaidmenį ir dabar ėmė diktuoti savo sąlygas. Matai, juos išnaudota. Tai grįžkit į savo lūšneles ir ilgai bei laimingai gyvenkit.
Didžiausias Vakarų pasaulio paradoksas tas, kad kilnios ir tikrai galėtume sakyti – amžinosios vertybės – dabar pasitelkiamos patiems niekingiausiems poelgiams pateisinti. Trečiojo pasaulio piliečiai tikrai neskaitė M. Foucaulto raštų ir jų tariama kova su sistema – juokinga. Jie nenori lygių teisių (nes tokias turi), jie nori privilegijų. Čia kaip tame anekdote: vienintelis jokių privilegijų Amerikoje neturintis žmogus yra baltasis, išsilavinęs, vidutinio amžiaus heteroseksualas vyras, sutuoktinis. Juokinga? Juokinga tik tada, jei nepatenkate į šią kategoriją, o jei patenkate – tai labai pikta.
Neteisybė yra ne ta, kad neginamos kurios nors mažumos teisės, o ta, kad reikalaujama privilegijų, kurios tariamoms aukoms suteikia pranašumą prieš kitas žmonių grupes. Ach, sako imigrantai, mus reikia toleruoti, reikia padėti mums integruotis į visuomenę...ir būtinai paprašo išskirtinių socialinių garantijų. Arba prisidaro vaikų ir gyvena. Ilgai ir laimingai. Kitų sąskaita. Arba tautininkai: jie visada nori, kad valstybės pagrindas būtų tauta. Argumentai: istoriška, bla bla bla, tvaru (įdomu, kodėl jei tautiškumas visais laikais tik sukelia pjautynes?), teisėta (visiška nesąmonė, nes valstybės pagrindas – ne tauta, nereik maišyt sąvokų, dar įsižeis rusai ir užpuls), tradiciška (bent kartą pataikyta, bet tradicijas reikia griauti su šaknim, jei norim išlikti).
Ko siekia tautininkai? Privilegijų. Kokių? Labai paprasta: nors tautiškumo, kaip sakyta, niekas niekur nevaržo, bet štai tautininkai norėtų tautiniu pagrindu ką nors suvaržyti: žemės pardavimą, demokratinius procesus, laisvos rinkos dėsnius, teisinius mechanizmus (daugiau privilegijų susituokusiems, o susimetusieji – velniop, ne tikri patriotai).
Visi tautininkų, kairiaisiais save laikančių socialdemokratų ar šiaip durnių su iniciatyva reikalavimai – tai siekis gauti daugiau naudos, prisidengiant kokia nors atseit aukštesne už kitas idėja. Apeliuojant į nelabai mąstančių piliečių jausmus. Klausimą: o kur mergaitė?, pakeičia kitokie opiumu dvelkiantys klausimėliai: kur tautos valia? Kur, kur? Eina visi ir balsuoja per rinkimus. Ir tautininkai net nepatenka į Seimą, priešingai nei mergaitės gynėjai. Tada dar būna klausimas: kaip pragyventi paprastiems žmonėms? Eikit dirbt, emigruokit, eikit mokytis, pradėkit mąstyt ir pragyvensit. Na, bet būna ir tokių „ekskliuzyvinių“: kodėl mus turi kažkas valdyti? Kodėl čia turi būti dislokuotos jankių karinės pajėgos?
Oi, beraščiai mažaraščiai, kada jūs suaugsit ir nebūsit tokie naivūs? Normalių protingų žmonių netrikdo jokios sąjungos, kurios duoda NAUDOS. Jokių galių paprastam lietuviui neatėmė net SSRS. Nes paprastas žmogus stengiasi patogiai ir maloniai gyventi ir kai ateina koks runkelis ir dėl savo gerovės nori atimti kitų gerovę, norisi jam vožti į marmūzę (metaforiškai, nes tuoj minia aukų ims regėti čia smurto kurstymą).
Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje, aukos nori privilegijų dėl to, kad joms nesinori privilegijų užsidirbti. Tai aišku, kam čia įkurti Sveiko proto partiją ir sakyti: mes galime pažadėti, kad jei balsuosite už mus, Lietuvoje tikrai bus „tas ir tas“. Tarkim: tiek ir tiek kils BVP, tiek ir tiek kils socialinės išmokos, pensijos, MMA ir t.t. Jei taip neįvyks – mes savo firmą uždarysim. Neatsiranda tokių kamikadzių, nes pažadai nebūtų įvykdyti. Todėl ir reikia metaforų, reikia kvailų šūkių ir kvailų pažadų. Kad vėliau galėtum išsisukti. Kur gi ta generuojanti ekonomika? Kas čia ją turėjo sukurti? Kur čia vargšų gynimas, jei jie jaučiasi vis labiau nuskriausti?
Iš tiesų senasis partinis modelis yra visiškai atgyvenęs ir visas partijas reikėtų nyčiška prasme „pervertinti“. Pasilikite savo emocinį kapitalą: krikščioniškąsias vertybes (oksimoronas), tautinius idealus (paradoksas), solidarumą (beprasmybė), tvarkdariškumą (beryšybė) ar laisvės siekius (nereikalingybė), bet politiniame gyvenime kalbam ūkiškai: apie reikalus. Kas tada nutiktų, ponios ir ponai? Ot, būtų svieto pabaiga! Ką „skirtingo“ pasiūlytų partijos? Juk visos sakytų, kad bus rojus. Ekonomika dirbs kaip turbo generatorius, pašalpos bus mokamos už bet ką, pensijos augs kaip grybai Dzūkijoje po lietaus ir t.t.
Iš tiesų ideologinės skirtys, kurios visada ir įtakoja didžiuosius mūšius, reikalingos tam, kad vienus durnius skirtume nuo kitų. Nes jei valstybės pagrindas būtų nauda (kaip turėtų būti idealiu atveju), tai politika iš viso neveiktų ir būtų labai nenaudinga.
Todėl ir turime žaidimą „tiesiai per aplinkui vaidinkime patriotus ir tolerastus toliau“. Ir ūkiniai reikalai lieka kažkur anapus kliedesių apie laisvas nuo kažin ko tautas. Žmonėms – daugumai žmonių – visai tas pats, ką myli ar ko nemyli politikai (tautą, naudą, save, tos pačios lyties asmenį, Kremlių, Briuselį, Vašingtoną ar Bezdonis), svarbiausia – ką politikai daro. Bet kai visi sutartinai neturi, ko pasiūlyti, tuomet tenka rinktis tuos, kurie arčiau „dūšios“. Rusiška, pernelyg rusiška.
