„Neišžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo, ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota...“
„Lietuvos girų senovėje“, Simonas Daukantas
Kažkodėl dauguma gerų idėjų praktikoje virsta savo priešybėmis. Savo laiku taip atsitiko su komunizmu (komunos – kolektyvizmo ideologija), dabar panašus išsigimimo procesas vyksta priešinga – privatizavimo (individualizmo) kryptimi.
Visi iki šiol privatizuoti stambesni objektai nesunkiai gali būti pavadinti visuomenės netektimis. Pradedant nacionalinės bankininkystės praradimu visų pirma skandinaviškų bankų naudai (dėl to ne vienas iš mūsų šiandien vos ne kraujais spaudo), tęsiant Telekomo ir „Mažeikių naftos“ kryptimi, nejučia apsižiūrime, kad ne kažin kas ir beliko.
Ar sekantis kąsnis – Lietuvos miškai? Ženklų vis daugėja. Visuomeninėmis pasivadinusios organizacijos, atstovaujančios privatiems – dažniausiai verslo – interesams, vis garsiau reiškia nuomonę, esą privatininkai negali laisvai disponuoti savo turtu, į jų chorą įsijungia sustambintos verslo grupės, paskui, žiūrėk, atsiranda ir vienas kitas politikas. Procesas akivaizdžiai pajudėjo. Gal Seime, gal tik Vyriausybės koridoriuose bus priimti atitinkami dokumentai ir mūsų girios prasmegs į tą pačia bedugnę, kurioje jau pradingo ne viena nacionalinė vertybė.
Tačiau gal šįkart bus kitaip? Užsienio koncernai neužvaldys mūsų miškų, jų vietose neatsiras dykvietės, panašios į tas, kurios nūnai plyti Kuršių nerijoje, kai praeituose amžiuose vietiniai gyventojai pardavė mišką Hanzos pirkliams (paskui jau veltui pridėjo ir savo namus, netgi ištisus kaimus – nebelaikomas medžių šaknų juos pasiglemžė smėlis). Panaikinus urėdijas – šios, beje, yra valstybinės įmonės, kurių nereikia subsidijuoti iš biudžeto ir jos pačios moka mokesčius – garsiau ims ošti suprivatizuoti medžiai, nebaidomi pjūklų burzgimo užgiedos paukščiai, gausiomis bandomis ganysis stumbrai ir elniai, o mes nekliudomi galėsime uogauti ir grybauti, nestabdomi užrašų „privati valda“. Ar tikite tuo? Tarsi neturėtume ežerų pavyzdžio...
Šie lyriniai rypavimai turi ir pakankamai kietą materialų pagrindą. Apibendrintais duomenimis, apie 700 000 ha miško priklauso 240 000 savininkų, vidutiniškai po tris hektarus kiekvienam. Kadangi turimi plotai be abejo nėra lygūs, tai tarp jų yra ir tokių, kurie teturi visai nedidelių miško plotų. Kokią įtaką ar galią turi toks smulkus savininkas stambiems supirkėjams? Greičiausiai maždaug tokią pat, kaip smulkus pieno produktų gamintojas, bandantis parduoti savo gaminį „Maximos“ tinkle. Užtat urėdijos, pakankamai stambios įmonės, veikiančios galiojančių įstatymų pagrindu, ne tik ūkiškiau tvarkosi joms patikėtuose miškuose, bet ir turi ganėtinai galios nepasiduoti stambiųjų perdirbėjų kainų diktatui. Verta pastebėti ir tą faktą, kad paprastai netaisoma tai, kas nesulūžę, o urėdijos savo didžiuma net krizės sąlygomis – tegu ir su išlygomis – išlieka rentabilios, moka mokesčius ir algas ir pagal išgales stengiasi neprarasti geriausių darbuotojų. Ar daug įmonių šiandieninėje Lietuvoje tai įstengia? Tokiomis aplinkybėmis nejučia kyla mintis, kad privatizacija šiuo atveju yra ne ūkinės veiklos aktyvinimas – o juk privatizavimo esmė ir yra ekonomiškai neefektyvaus valstybinio – kolektyvistinio darinio perdavimas savininkui, kuris siekdamas naudos pakelia jo našumą – bet kaip tik priešingai. Kas paneigs, kad iš esmės visa ligšiolinė privatizacija Lietuvoje pasižymėjo pelningiausių ūkio objektų „nutekinimu“ į privačias rankas? Juo labiau, kad ir pardavimo sumos dažniausiai gerokai skirdavosi nuo galimų rinkos kainų. „Mažeikių naftos“ sandoris su „Williams“ (net nesinori jo vadinti pardavimu) čia, aišku, neturi lygių, tačiau ir kitos privatizavimo bylos (manau, tai tinkamas žodis) vienaip ar kitaip sukomponuotos ta pačia tonacija. Skiriantis valdžioje esančioms partijoms skyrėsi ir privatizuojami objektai, bet ne privatizavimo principai. Gal reikėtų sakyti, kad iš esmės nelabai skyrėsi ir pačios partijos, jei nekreipsime dėmesio į jų elektoratams skirtą retoriką?
Žinoma, visuomenei, kuri totaliai nusivylusi valdžia, lengviausia numoti ranka į visa tai, kam ji akivaizdžiai nebeturi įtakos. Deja, dažniausiai taip ir atsitinka. Tačiau visada išlieka galimybė paklausti, kokia logika vadovaujantis norima naikinti urėdijas? Kodėl ir kam nuo to bus geriau? Kaip tai vyks? Kuo remiantis priimami sprendimai? Kas juos įgyvendins? Gal yra ir daugiau klausimų, kuriuos turime užduoti?
