Į diskusiją “Kokios norime Europos?” gausiai susirinko politikai, politologai ir visuomenės atstovai. Pradžioje moderatorius V. Pugačiauskas ne tik trumpai aptarė būsimas Lietuvos pareigas pirmininkaujant ES tarybai, bet ir iškėlė identiteto Europoje ir Europos identiteto klausimus.
Pirmasis diskusijoje pasisakęs G. Kirkilas pabrėžė, koks svarbus Lietuvai ir lietuviams yra ES stiprinimas ir integracijos gilinimas. “Pagrindinis klausimas, į kurį turime atsakyti, yra ar tęsime integracijos procesą ar stengsimės išlaikyti dabartinę padėtį. ES primena ryklio situaciją, kuria galiu apibūdinti kaip žvejys: jei jis nustoja plaukti jis paskęsta. Taigi, ES integracija negali sustoti. O križė, kaip rodo istorija, taip pat kartais veda prie didesnės integracijos.”
Politikas taip pat minėjo Europoje vykstančius procesus ir akcentavo, kad pirmininkavimo laikotarpiu Lietuva tokiems planams turės palaikymą.
Toliau mikrofoną priėmęs Andrius Kubilius taip pat palaikė G. Kirkilo poziciją. Pasak jo, tolimesnė ES integracija yra natūraliai susiklosčiusi istorinė tendencija, su krizėmis yra kovojama nuolat.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslu instituto direktorius R. Vilpišauskas tiek į pasisakiusiųjų nuomonę, jog tolimesnė ES integracija yra būtina ir galima, žiūrėjo kur kas kritiškiau. “Vis dar nesu įsitikinęs, kad valstybės sugebės įgyvendinti reformas, kurios reikalingos, kad Europa galėtų ir toliau taip pat egzistuoti. Per paskutinį pusmetį matėm daug drąsių pasiūlymų apie integracijos gilinimą įvairiose srityse. Prezidentė irgi apie tai kalbėjo pernai gruodį. Tačiau tai atrodo atsieta nuo politines realybes ir neatspindi visuomenės nuomonės.”
V. Pugačiauskas paaštrino diskusiją klausdamas, kaip H. Van Rompėjus reaguoja į pasisakymus, kad krizės akimirką nebuvo padaryta pakankamai ir pritrūko vadovavimo.
Europos vadovų tarybos pirmininkas pastebėjo, kad ne visada yra tinkamai įvertinama situacija. “Taip, ši krizė yra kitokia. Anksčiau ES buvo sėkmes istorija ir beveik niekam nereikėjo stengtis, kad ji gyvuotų. Bendroji rinka buvo akivaizdi sėkmė, garantuojanti pasaulio dėmesį. Po finansų krizės, pirmiausiai kilusios už Atlanto, supratome, kad vis tik reikia stengtis, jog ES ir euras egzistuotų. Visi turi atlikti savo namų darbus ir būti solidarūs ne tik mokėdami išmokas, bet ir duodami paskolas. O suvaldyti susidariusią situaciją teko mokytis. Sumaišties viduryje reikėjo sukurti naujus mechanizmus krizei suvaldyti, stebėti valstybių narių veiklą. Ir mums tai pavyko.
Visuomenės nuomonę taip pat reikia vertinti blaiviai, nes lengviausia dėl visko kaltinti Europos biurokratus. Reikia įtikinti žmones pasiektais rezultatais – sukurtomis naujomis darbo vietomis, ekonominiu pakilimu. Tai nėra trumpo laikotarpio projektas, bet reikia nuolat stengtis.”
Saulius Spurga pirmininkui uždavė klausimą apie piliečių situaciją Europos Sąjungoje ir kad būtent naudos pasiskirstymas skaldo darinį. Pasak jo, jei žmonės nepasirinks tolimesnės integracijos ji ir nebus galima.
Aiškindamas savo poziciją H. Van Rompėjus parodė tikįs įvairove, solidarumu ir kompromisu bei jų reikšmę identiteto formavime. „Visi skiriamės įvairiais būdais. Tapatybė yra labai sudėtingas klausimas. Yra įvairūs tapatybės lygmenys ir Belgija (mano gimtoji šalis) nėra vienintelis atvejis kur susikerta interesai šiuo klausimu. Tačiau nors esu Flamandas, aš esu ir europietis. Stengiuosi suderinti šias tapatybes. Juk esame šeimos, bendruomenės, nariai. Artimiausias lygmuo yra susijęs su kalba, kultūra, vertybėmis. O ES mechanizmas yra labai sudėtingas. Tačiau turime įprasti prie kompromiso. ES tik 60 metų. Turime keistis informacija, sugyventi, aiškintis trūkumus ir juos taisyti. Turim įprasti vieni prie kitų.“
Diskusijos pabaigoje pirmininkui jungtinį klausima uždavė buvęs ir dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministrai A. Ažubalis ir L. Linkevičius. Jie domėjosi, kaip bus vertinama Ukrainos pažanga pagal Rytų partnerystės iniciatyvos programą ir ar neatsiranda šiai kaimynei naujos traukos centras – Eurazijos projektas.
Atsakydamas H. Van Rompėjus išliko santūrus: „Rytų Partnerystės iniciatyva, skirta gilinti integraciją su rytinėmis kaimynėmis – Ukraina, Azerbaidžanu, Moldova, Armėnija, Baltarusija ir Gruzija. Kai kurios šalys yra aiškios lyderės kaip Ukraina, su kitomis turime problemų (Baltarusija). Mes norime pasiekti politinę asociaciją, tačiau svarbu, kad kaimynės padarytų savo darbo dalį ir tam pasiruoštų.
Kalbant apie Eurazijos projektą, man neaiški jo esmė esmė. ES yra kažkas visai kito – ji remiasi sutartimis, demokratiškai išrinkta valdžia, bendrai sprendžiamais ekonominiais klausimais, politinėmis idėjomis, istorija. Tačiau skatiname regionines iniciatyvas ir jų veiklą.“
Jurgita Čepulytė
