Kiek žmonių reikia nužudyti žmogaus gyvybės ir orumo negerbiančiai šaliai, kad šiuos dalykus tarsi gerbiančios šalys atsikvošėtų ir nustotų ją laikyti savo drauge? Rusija tapo lakmuso popierėliu, leidusiu atverti visą Vakarų žiniasklaidos naivumo ir infantilumo mastą, o sykiu ir Vakarų Europos politikos atotrūkį nuo tų idealų, su kuriais bent jau iki šiol buvo galima tapatinti Vakarų pasaulį.
Kada buvo naikinama Čečėnija su visais savo kaimais ir civiliais gyventojais, Vakaruose buvo sugebėta šitą įteisinti kaip neatsiejamą karo prieš terorizmą dalį. Kada Rusija į jai nepatinkančią Gruzijos užsienio politiką sureagavo dešimtmečiais Europoje neregėta šovinistine ir rasistine isterija, deportuodama dalį Rusijos gruzinų ir žlugdydama Gruzijos ekonomiką, šito taip pat nepakako Vakarų Europos politikams ir žiniasklaidos atstovams atsikvošėti.
Atrodo, kad tik žurnalistų ir Kremliaus kritikų žudymas pagaliau tampa ta riba, kurios peržengimas Rusijai pradeda kainuoti ne jos naudai kintančią tarptautinę opiniją. Tad mes esame ant istorinės reikšmės moralinės ir politinės ribos: arba Europa atpažins joje vėl kylančią fašizmo grėsmę ir pasakys aiškų „ne“ (net jei dėl to teks pažaboti savo dujų ir naftos apetitus), arba paaiškės, kad po dviejų pasaulinių karų atėjusi taikos ir demokratijos įtvirtinimo epocha tebuvo miražas ir graži saviapgaulė.
O istorija kartojasi. Iš pataikavimo Rusijai ir jos prezidentui Vladimirui Putinui galima suprasti, kokia buvo Vakarų Europos reakciją į praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kylantį nacių režimą. Tik iš knygų žinojęs protu sunkiai suvokiamą faktą, kad Europa ne kartą taikstėsi su dalykais, kurie paneigia visą jos buvimo prasmę bei vertybių sistemą, pagaliau gali šitą išvysti savo akimis.
Tad reikia pasakyti visą nemalonią tiesą. Logika, teigianti, kad brutali jėga turi gauti šansą tapti pozityviu politikos ir ekonomikos faktoriumi tarptautinio jėgų balanso ir stabilumo labui, yra tokia pati blogio dalis kaip ir tiesioginė destrukcija. Licencija žudyti yra toks pat blogis kaip ir pats žudymas.
O šiuo metu Rusija sparčiai ritasi į fašizmą. Ironiška, kad tuo ji kartas nuo karto mėgina kaltinti mažytes ir jai vis neįtinkančias Latviją ir Estiją. Bet tai nekeičia reikalo esmės – šiuo metu Rusija yra net pavojingesnė sau ir pasauliui, nei buvusi Sovietų Sąjunga kai kuriais savo laikotarpiais (ypač po Leonido Brežnevo mirties, kada ji įžengė į dezintegracijos fazę).
Antitotalitarinei minčiai daug nusipelnęs prancūzų istorikas ir politologas Alainas Besançonas (Alenas Bezansonas) rašė, kad komunizmo sistemos stiprybė slypi Vakarų nesugebėjime jos suprasti. Kažką panašaus būtų galima pasakyti apie putinizmo esmę – jo stiprybė glūdi nūdienos Vakarų politinės minties silpnume ir negebėjime atpažinti kas yra kas. O blogio neidentifikavimas yra blogio tąsa.
Kokia gi yra žmogaus gyvybės vertė dabartinėje Rusijoje? Regis, kad menkesnė nei Sovietų Sąjungoje. Po Stalino mirties XX Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos (SSKP) suvažiavime 1956 metais Nikita Chruščiovas sugebėjo stalinizmą paskelbti nusikaltimu bent jau partijai ir sovietinei valstybei (nors ir ne visai žmonijai), o tai tapo disidentų sąjūdžio Sovietų Sąjungoje gimimo data.
Kas būtų buvę, jei didieji rusų, ukrainiečių ir kitų tautų disidentai būtų buvę ne persekiojami, tardomi, tremiami, izoliuojami, kompromituojami, skelbiami psichikos ligoniais, o... paprasčiausiai masiškai nuodijami? Juk sovietinė teroro mašina turėjo pakankamai instrumentų fiziškai likviduoti Andrejų Sacharovą, Jeleną Boner, Vladimirą Bukovskį, Sergejų Kovaliovą, Aleksandrą Solženicyną ir kitus nesutaikomus Kremliaus režimo oponentus.
Kas būtų įvykę, jei KGB būtų ne trėmę ar persekioję, o ėmę ir išžudę įvairių idėjinių orientacijų lietuvių disidentus – Viktorą Petkų, Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę, Juozą Tumelį, Tomą Venclovą, Aleksandrą Štromą? Žinoma, tai būtų buvusi baisi tragedija ir sykiu didelis pasaulio pralaimėjimas kovoje prieš vieną iš dviejų baisiausių totalitarinių režimų per visą žmonijos istoriją.
Bet šioje vietoje kyla klausimas: o kodėl šitie žmonės nebuvo tiesiog žudomi? Atsakymas paprastas – šito padaryti neleido pasaulio opinija, kuri jau nebesitaikstė su sovietų teroru. O pralaimėti viso pasaulio simpatijas ir idėjinį palaikymą (įskaitant ir dalį galų gale praregėjusių Vakarų kairuolių, kuriems kapitalizmas atrodė baisesnis už sovietų totalitarinį režimą) sovietams buvo savižudiška.
Todėl brutalių režimų siautėjime visada esama civilizuoto pasaulio kaltės. Jie nedarytų kas jiems šauna į galvą, jei būtų stabdomi pirmąją akimirką, kai paaiškėja, kad vykdomi nusikaltimai prieš žmoniją. Žmogaus gyvybės vertę sumenkina net ne žudikas, o tas, kurio žudymas nebestebina ir nebesukrečia.
Jei Vakarų viešosios opinijos formuotojai pagaliau atsikvošėtų ir nustotų vakarietišką modernybę bei kapitalizmą laikyti didesniu blogiu už fašizmą ir žudymą tariamos tradicijos bei antimodernizmo vardan, būtų galima išvengti bent dalies chaoso, kurį šiuo metu regime politikoje ir tarptautinių santykių sferoje. Svarbiausia, būtų galima išvengti bent dalies pavojingo chaoso žmonių galvose.
Tad putinizmo – su demokratija sėkmingai flirtuojančio fašizoidinio sindromo – stiprybė didele dalimi slypi Vakarų žiniasklaidos infantilizme, lygiai kaip ir tokių politinių instrumentalistų, kaip Jeacques’as Chiracas ir Gerhardas Schröderis, giliai amoralioje elgsenoje.
Kad ir kaip būtų, net jei su kritikų ir oponentų žudymu, kaip su Rusijos demokratijos ypatybėmis ir nesustabdomo demokratizacijos proceso sunkumais, tyliai susitaikys dalis oportunistinio elemento Vakarų Europos politikoje ir žiniasklaidoje, su tuo niekada nesitaikys sveiko proto, orumo, savigarbos ir sąžinės nepraradę žmonės tiek pačioje Rusijoje, tiek kitose šalyse.
Jei Vakarai užmirš Galiną Starovoitovą, Jurijų Ščekočichiną, Artiomą Boroviką, Aną Politkovskąją ir kitus nutildytuosius, jie anksčiau ar vėliau sumokės už tai baisią kainą – žudymo už kritiką ir tiesos sakymą jų pačių šalyse kainą (tiesą sakant, tai jau ir vyksta).
Todėl laikas atsikvošėti tiems, kuriems dujos ir nafta atrodo svarbesni už žmogaus gyvybę. Nuvertinus gyvybę svetur, anksčiau ar vėliau ateina laikas, kada ji nuvertinama ir pas save.