Nors Lietuvos gyventojų atlyginimai nuo Vakarų europiečių algų skiriasi net kelis kartus, „Vakarų ekspreso“ atliktas eksperimentas parodė, kad už maistą mokame beveik tiek pat, o kartais net daugiau nei turtingųjų šalių gyventojai.
Ekonomistai sako, kad tokia nenormali situacija susiklostė dėl to, kad Lietuva dėl įvairių objektyvių ir neobjektyvių priežasčių po nepriklausomybės atgavimo pasirinko tokį raidos kelią, kad įvairiuose šalies ūkio sektoriuose susiformavo po keletą stambių žaidėjų, diktuojančių sąlygas rinkai.
Lietuvos gamybininkai dėl aukštų kainų kaltina šalies mokestinę sistemą, prekybos centrus, anot jų, taikančius itin didelius antkainius. Prekybininkai savo ruožtu dėl nuolat kylančių kainų kaltina gamybininkus.
Rezultatai
„Vakarų ekspresas“ atliko mini eksperimentą. Atsitiktinėse Čekijos, Nyderlandų, Belgijos ir Vokietijos maisto prekių parduotuvėse užfiksavome pigiausio sūrio, pieno, atšaldytų vištienos šlaunelių, saliami dešros, duonos ir kiaušinių kainas. Vėliau jas palyginome su produktų kainomis vienoje iš Lietuvos prekybos centrų parduotuvių.
Rezultatas - už sūrį Klaipėdoje tektų mokėti brangiau nei Amsterdame, už pieną lietuviams tenka atseikėti tiek pat, kiek vokiečiams ir čekams, už vištienos šlauneles brangiau nei tautiečiai moka tik belgai, pigesnę saliami dešrą nei lietuviai valgo olandai ir vokiečiai. Kiaušiniai šalia Prahos senamiesčio įsikūrusiame prekybos centre yra maždaug pusę lito pigesni nei Klaipėdoje.
Apsiperka Vokietijoje
Anksčiau galimybe gauti deficitinių prekių vilioję Vakarai pastaruoju metu tampa nuolat ten darbo reikalais keliaujančių lietuvaičių apsipirkimo vieta vien dėl mažesnių kainų.
Jau 15 metų į Vokietiją nuolat važinėjantis klaipėdietis Arvydas sako, kad šioje šalyje, ypač išpardavimų metu, įvairių prekių galima įsigyti kur kas pigiau nei Lietuvoje.
„Žymiai pigiau galima įsigyti buitinės chemijos - skalbimo miltelių, įvairių šveitiklių, skysto muilo, šampūno. Beje, ir šių prekių kokybė ten kur kas geresnė nei Lietuvoje“, - pasakojo Arvydas.
Kartu su juo į Vokietiją vykstantys pažįstami perka ne tik maisto, bet ir statybines prekes. Pastarųjų išpardavimų metu galima įsigyti net 50-60 proc. pigiau. Pastaruoju metu lietuviai iš Vokietijos veždavosi cementą, gipskartonį.
Kodėl tokia neteisybė?
Banko „DnB NORD“ prezidento patarėjas Vadimas Titarenka sako, kad kainų skirtumams daug įtakos daro mokesčių sistemos, tačiau bene esminis faktorius yra konkurencijos lygis.
„Atskiri žaidėjai atskiruose Lietuvos ūkio sektoriuose turi didžiulę galią. Mūsų šalyje faktiškai yra susiformavusi oligopolija (rinkos santykių atvejis, kai pardavėjų ar paslaugų siūlytojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. - Aut. past.). Mažmeninėje prekyboje yra keli dideli žaidėjai, statybinių medžiagų prekybos rinkoje - taip pat. Tas pats yra pieno, alaus gamyboje“, - sako ekspertas.
Anot jo, Lietuva dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių pasirinko tokį ūkio plėtros modelį, nes ir anksčiau, ir dabar neretai viena ar kita verslo grupė turi atitinkamą politinį užnugarį. V. Titarenka pabrėžia, kad pasaulyje netrūksta mažų šalių, kurios eina kitu keliu - ūkyje dominuoja smulkūs ir vidutiniai gamintojai, žymiai lankstesni už didžiuosius.
„Importuojamos prekės dažniausiai panašiai kainuoja tiek Vakarų Europoje, tiek ir Lietuvoje, nes nežymius jų kainų skirtumus iš esmės lemia tik šalių mokesčių skirtumai, o vietoje gaminamų greitai gendančių prekių kainas nulemia jau konkrečios rinkos situacija“, - aiškino analitikas.
Kaip akivaizdų didelę galią rinkai turinčio žaidėjo pavyzdį V. Titarenka mini naftos perdirbimo koncerną „Mažeikių nafta“. Latviai ir estai iš „Mažeikių naftos“ produkciją perka pigiau nei Lietuvos įmonės, nes dėl savo geografinės padėties turi pasirinkimą dar pirkti produkciją ir iš kitų šaltinių.
„O Lietuvoje naudodamasi savo padėtimi rinkoje „Mažeikių nafta“ produkciją pardavinėja brangiau. Tad atsiranda įmonių, kurios degalus perka Latvijoje ir tiekia juos į Šiaurės Lietuvą“, - sakė pokalbininkas.
„Konkuruojame ne tik Lietuvoje“
Dalius TRUMPA, „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas:
Senokai nestebėjau mažmeninių produkcijos kainų užsienyje, tačiau bent jau anksčiau lietuviškosios kainos būdavo gerokai mažesnės. Tačiau negaliu ginčyti, kad situacija yra šiek tiek pasikeitusi. Mūsų įmonės kainodara remiasi principu, kad panašus pelningumas yra ir iš produkcijos, parduodamos užsienyje, ir Lietuvoje. Pernai eksportas buvo pelningas, o šiemet situacija kardinaliai pasikeitė, tad naudingiau parduoti šalies viduje.
Užsienyje pieno produktų kainos gali būti mažesnės visų pirma dėl mažesnio pridėtinės vertės mokesčio. Nemažai įtakos turi ir didesnė konkurencija mažmeninės prekybos rinkoje.
Iš dalies sutinku, kad produkcijos kainų lygiui įtakos turi ir tai, kad šalyje iš esmės yra tik keletas didžiųjų pieno produkcijos gamintojų. Tačiau taip yra tik tam tikruose produkcijos segmentuose - pavyzdžiui, pasterizuoto pieno, varškės. Tačiau sūrio, jogurtų, aukštoje temperatūroje pasterizuoto pieno segmentuose konkurencija peržengia Lietuvos ribas. Atvežti tokius produktus iš Varšuvos į Vilnių yra praktiškai tas pat, kaip iš Mažeikių į Vilnių. Konkurencija egzistuoja ir žaliavos supirkimo rinkoje. Ne tik mes perkame pieną Latvijoje, bet ir latviai bei lenkai tai gali daryti Lietuvoje, taip įtakodami kainų lygį.
„Didžiuliai antkainiai“
Rimas Frizinskas, mėsos perdirbimo įmonės „Samsonas“ komercijos direktorius:
Lyginti mėsos produkcijos kainas reikia atsargiai, nes visų pirma gali skirtis produkcijos kokybė. Pavyzdžiui, Lietuvoje saliami dešrai yra taikomi itin aukšti standartai, o Vakaruose gali skirtis ir drėgnumas, ir sudedamosios dalys.
Vienas esminių dalykų yra tai, kad Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonės lyginant su veikiančiomis Vakaruose yra labai mažos. Vakarų Europoje didelės įmonės dažniausiai specializuojasi vieno produkto gamyboje, o tai leidžia turėti kur kas mažesnius kaštus.
Kitas daug įtakos galutinėms kainoms turintis veiksnys - mažmeninės prekybos tinklai taiko, gamybininkų akimis žiūrint, labai didelius antkainius. Kartais jie siekia net 45-50 procentų. Vakaruose dėl didesnės konkurencijos šie antkainiai yra kur kas mažesni.
„Kainas didina tiekėjai“
Viktorija Jakubauskytė, „Maxima LT“ atstovė ryšiams su visuomene:
Pagrindinė priežastis kainų augimui yra padėtis pasaulio rinkose. Jei visame pasaulyje trūksta vieno ar kito produkto, jų derlius mažesnis ar panašiai, tokiu atveju rinkoje kaina auga, mūsų tiekėjai kelia kainas, todėl ir mūsų prekybos centrų lentynose kainos didėja. Kita vertus, stengiamės ieškoti geriausių sprendimų ir tiekėjų, kurie siūlytų kokybiškas prekes už priimtiną kainą.
Be to, kad pirkėjai visada rastų būtiniausių produktų prieinamomis kainomis, kiekvieną savaitę sudarome pasiūlymus, kuriuose galima rasti kokybiškas prekes su žymia nuolaida. Tai pirkėjams itin aktualu ir sulaukia vis didesnio jų susidomėjimo.
„Lemia įvairios priežastys“
Tomas Vaišvila, prekybos centrų „Iki“ komunikacijos direktorius:
Kainų skirtumus gali lemti įvairios priežastys. Visų pirma - PVM skirtumai. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje maisto produktams taikomas nulinis PVM. Taip pat lemia tokie dalykai kaip kvotos, importo muitai, netgi pasaulinių kompanijų politika tam tikrų šalių atžvilgiu. „Iki“ taikomų antkainių dydžių atskleisti negaliu, nes tai - komercinė paslaptis, tačiau galiu konstatuoti, kad pieno produktams mūsų prekybos tinkle taikomas bene mažiausias antkainis.
Martynas Vainorius
