Išmokstama išgyventi
Neseniai buvau savo noru tapusi bedarbe. Priežastis paprasta – nebesijaučiau laiminga ir išėjau iš darbo į niekur. Truputį pailsėjusi pradėjau aktyviai ieškoti darbo. Tačiau paaiškėjo nemaloni tiesa: norimos vietos užimtos, ir tikriausiai ilgam. Ėjau į kelis pokalbius dėl darbo, tačiau viename vietoj manęs pasirinko daugiau patirties turinčią kandidatę, o kituose pati pamačiau, jog būsimų darbų pobūdis nėra man priimtinas.
Rasti kito, juolab bet kokio, darbo neskubėjau, parašydavau vieną kitą straipsnį pagal autorinę sutartį, išmokau kurti papuošalus. Taip bėgo dienos, ir pastebėjau, kad rasti darbą nebėra mano prioritetas. Peržvelgi kartą per savaitę savo srities ir jai artimesnių sričių darbo skelbimus, pamatai, kad tikrai nieko įdomaus ar „normalaus“ nėra, ir tiek.
Eiti į darbą nereikėjo, taigi beveik nepirkau naujų drabužių ar avalynės, retai ėjau pietauti į kavines, todėl apsiėjau su mažesne pinigų suma. Prisitaikiau.
Pajutau, kad kuo daugiau laisvo laiko turi, tuo mažiau jį vertini. Apėmė tingulys, o kartu su juo – ir nepasitikėjimas savo gebėjimais dirbti. Visi nuveikti geri darbai atrodė kaip tolima praeitis.
Atsipeikėjau tik praėjus pusmečiui. Tuomet greitai radau darbą. Vis tik atsipeikėti laiku pavyksta ne visiems.
Kenkia net ir pusmečio pertrauka
Neretam būna sunku įsivažiuoti grįžus į darbą po poros savaičių trukmės atostogų. O, įsivaizduokite, jei nedirbote kelis mėnesius ar visus metus. Nuo nėjimo į darbą iš pradžių užplūdusi energija vėliau kažkur išgaruoja ir stinga motyvacijos tęsti darbo paiešką. Ne veltui didesnėse šalies darbo biržose dirba ir psichologai, kurie stengiasi drąsinti ir motyvuoti nedirbančius žmones. Minėtos bėdos būdingos daugumai nedirbančiųjų. Kuo ilgiau nedirbi, tuo sunkiau grįžti į darbo rinką, galima prarasti kvalifikaciją. Tas pats galioja ir išėjusioms motinystės atostogų – mamos žino, kad turi, kur grįžti, tačiau ilgiau nedirbusios, jos būna smarkiai atitrūkusios nuo savo profesijos, pripratusios prie kito ritmo ir labai jaudinasi, kaip reikės staiga įsilieti į kolektyvą. Kelių mėnesių trukmės nedarbas kai kurios profesijos atstovams gali labai pakenkti – štai buhalterių po pusmečio bedarbystės gali nepriimti į darbą.
2 metai pertraukos motinystės atostogų išėjusioms mamoms yra norma. Tačiau, kalbant apie bedarbį žmogų, nustatyta, kad jau po pusmečio ar metų nedarbo atsiranda neigiamų dalykų: savęs nuvertinimo, netikėjimo, bejėgiškumo arba apatijos.
Sutinka su viskuo
Psichologė psichoterapeutė Rūta Butkutė teigia, jog sunkiau grįžti į darbo rinką tiems žmonėms, kurie buvo atleisti iš darbo, o ne išėjo savo noru: „Lietuvoje dar nėra tokios kultūros atleisti žmogų jam paaiškinant atleidimo priežastis ir kartu jo nenuvertinant. Tai trauminis patyrimas ir, kad tai praeitų, reikia artimųjų palaikymo. Labai dažnai, jei žmonės užsisėdi, pradeda nepasitikėti savimi ir nuėję į darbo pokalbį jaučia būtinybę būti priimtiems. Jie sutinka su įvairiausiomis sąlygomis, ir tada nieko gero iš to nebūna. Tokie žmonės nebūtinai savęs paklausia, ar tikrai nori tokio darbo, santykis tarp jų ir darbdavio būna nelygiavertis. Asmuo tampa prašytoju. Sėdinčiam kitoje barikadų pusėje tai labai lengva pajusti. O tie, kurie patys išėjo iš darbo, lengviau eina į kitus darbo pokalbius. Jie jaučia, kad gali rinktis.“
R.Butkutės teigimu, ilgai nerandant darbo susvyruoja tikėjimas jį rasti ir nusiviliama. Vieni tokiais atvejais sutinka dirbti už nedidelę algą, o kitų ambicijos tampa didesnės už realybę: arba geras darbas, arba joks.
Sekmadienį vakare skaitykite antrą šios istorijos dalį. Sužinosite apie darbdavių požiūrį į nedirbusiuosius ir ką daryti, kad neužkluptų apatija ar depresija.