Aušrinė Šėmienė
Mintis gali galvoje tūnoti dešimtis metų. Ten ji auga, keroja, o kai išauga pakankamai didelė, ateina laikas jai gimti. Bet tam, kad ji gimtų, kažkas turi labai stipriai įspirti. O kai idėja gimsta, laukia dar didesnis iššūkis – ją puoselėti ir išlaikyti.
Požiūrį pakeitė Italija
Vaida Skorupskienė nevengia pasišaipyti iš savęs ir pokalbį pradeda sakydama, kad turi daug metų, bet neturi pakankamai patirties. Mano galva, jai ir metų nedaug – lygiai tiek, kiek reikia, kad išdrįstų apversti savo gyvenimą aukštyn kojom.
Vaida Vilniaus universitete baigė biologijos mokslus. Ilgą laiką dirbo gamtos apsaugos srityje. Vėliau ją pakvietė Europos Komisija. Dvejus metus Italijoje ji buvo upių ekologijos ekspertė. Paklausta, kaip atrodo Lietuvos upės, palyginti su Vakarų šalių, Vaida atgijo: „Mūsų upės gyvos. Problemų yra tik kai kuriose vietose, bet mažų upelių vandenį, europiečių supratimu, galima gerti. O jų upėse nebėra jokios gyvybės, tik miręs vanduo ir chemikalai.“
Dirbdama Italijoje Vaida pagimdė savo pirmagimį. Kai jam sukako vos trys mėnesiai, moteris išėjo į darbą. Kol mama dirbdavo, mažylį prižiūrėdavo auklės – tai sesuo, tai mama, tai vyro senelis, o Vaida jį pamaitinti dviračiu parlėkdavo per penkias minutes. „Kolegoms tai atrodė kaip stebuklas – kokie moters gebėjimai! O aš maniau, kad atostogauju“, – prisiminė moteris.
Nors per dvejus metus ji taip ir neišmoko gyventi itališku ritmu, grįžusi namo suprato, kad ten „sugedo“ – nebegali dirbti taip, kaip dirbo anksčiau. „Jau dirbdama naujame darbe Lietuvoje sūnų iš darželio visuomet pasiimdavau paskutinė, rasdavau jį pas budinčiąją. Tada paknopstom – namo“,– pasakojo Vaida. Tad naujame darbe ji išdirbo vos metus.
Vaida sakė, kad grįžo į Lietuvą dėl sutuoktinio Ričardo. Jis geografas, kraštotvarkininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir lietuvis Nr. 1. „Aš gal ir būčiau ten pasilikusi – žiemos nėra, visuomet šilta. Kita vertus, Italijoje niekada nebūsi sava ir niekada neturėsi tikrų draugų, kad ir kaip gerai kalbėtum itališkai“, – sakė pašnekovė. Vaida iki šiol lygina italų ir lietuvių gyvenimo būdus. Deja, mūsų nenaudai: lietuviai ne dirba, o aria nepakeldami akių. Italams ir kitiems vakariečiams svarbiausia – šeima, po to – draugai, o darbas – priedas gyvenimo pilnatvei. Lietuviai širdyse nešioja sunkumą, susikaustę ir be galo sureikšmina save ir tai, ką daro. Ir dar lietuviai nebendradarbiauja. Kolegos Vakaruose paprastai visiems praneša, ką daro, ir visi aplinkiniai jiems padeda. Užtat net ir sunkiausią darbą padaro lengvai, be streso.
Pirko medį
Vaidai dar būnant Italijoje, Ričardas pranešė, kad rado puikų sklypą jų namams. „Važiavau naktiniu traukiniu į Romą jam įgaliojimo pirkti žemę, – pasakojo Vaida. – Ričardas atsiuntė sklypo nuotrauką – sniego iki nosies ir medis. Daugiau – nieko. Nei namo, nei kelio, nei elektros, nei vandens. Bet ant kalno viršūnės yra kaštonas.“ Pirmą kartą ji ten nuvažiavo anksti pavasarį. Ričardas nupirko du grėblius: sau – didesnį, Vaidai – mažesnį. Tais grėbliais jie, kaip Amerikos užkariautojai konkistadorai, brovėsi per sausus baltynojus pirmyn prie kaštono.
Toje vietoje daugybę metų niekas negyveno, sodyba buvo sunykusi, kaimynai ganė karves, kartais ateidavo pasirinkti obuolių. Vaida tvirtino, kad Trakų rajone, ant kalno, kurį iš visų pusių supa miškai, sodybos būta nuo XVII–XVIII amžiaus. Ten įsikūrė vyriausiasis karaimų šventikas. „Visi, kas atvažiuoja, pastebi, kad ši vieta – ypatinga“, – sakė moteris.
Gyvena moliniame name
Pasiraitoję rankoves Vaida su Ričardu ėmė statyti namą: molio aplinkui – kiek nori, šiaudų galima netoliese iš ūkininkų nusipirkti. Tris vasaras – nuo gegužės iki spalio – jie lipdė pirmą bendrą būstą, o pernai pavasarį – įsikraustė. „Buvo nuostabu – į kiemą ateina stirnos obuolių griaužti, šunys žiūri į jas iš tolo ir nė neamteli. Voveraitės atliuoksi. Eidama pasivaikščioti, rankos atstumu sutikau šernų šeimyną. Dabar jie dingo, gal iššaudė“, – atsiduso Vaida.
Dabar šeima turi ir kelią, ir vandentiekį, ir elektrą, ir netgi dirbtinę kūdrą, kurioje vasarą vanduo būna itin skaidrus ir šaltas. Aplinkui auga įvairiausių augalų, plaukioja varlės, o buožgalvius galima rieškučiomis semti. Kai šiemet pirmąkart sušilo, vaikai – dabar jau du – visą dieną praleido stebėdami, kaip skruzdėlyne skruzdėlės pluša. „Nuo mažens jiems aiškinu, kad tai gyvi padarai, kurių negalima skriausti – juos reikia gerbti ir mylėti“, – pasakojo Vaida.
Skorupskai turi ir apžvalgos bokštelį, nuo kurio matosi ne tik aplinkiniai miškai, kaimynų sodybos, bet ir Vilniaus televizijos bokštas. O vasarą užsikorus ant namo stogo galima raškyti ten augančias žemuoges. Tiesa, namo viduje dar ne viskas baigta. Vyresnėlis net juokauja: „Mamyte, mes pabaigsime statyti namą, kai tau bus šešiasdešimt metų.“
O Vaida mato tik tokio gyvenimo privalumus. Smagu, kai nėra skubos, kai pajauti, kur ir ką reikia daryti. Įsigyveni ir brangini laiką, kurį praleidi savo namuose. Iki galo įrengti butai – tarsi plataus vartojimo prekė, su ja nesusitapatinsi. Šiandien – viena, rytoj gali būti kita. Skorupskų namuose viskas daryta pačių rankomis – ir sienos, ir spintos, ir net vonia. Neseniai šeima pirko brangų, bet labai gražų radiatorių. „Anksčiau nė nebūtume pagalvoję, kad tokio mums reikės, bet kai pajauti erdvę, kurioje gyveni, viskas ima atrodyti kitaip“, – tikino Vaida. Dabar Ričardas įrenginėja virtuvę. Joje visos spintelės, stalviršiai bus irgi iš molio. Vyras pats daro net molines sienų plyteles.
„Išmokome nevėluoti į mokyklą. Nuo namų iki sostinės atvažiuojam per 20–40 minučių – greičiau nei iš kokio tolimesnio Vilniaus rajono“, – sakė Vaida. O paklausta, ar nebus per sunku kasdien vežioti vaikus į mokyklas ir būrelius, juoba jau trečiasis pakeliui į šį pasaulį, atsakė: „Jei manysi, kad vargina, tai iš tiesų vargins. Bet mes manome, kad nevargina. Šią žiemą įklimpome patižusiame sniege. Tą dieną vaiko nenuvežiau į mokyklą ir pati nenuvažiavau į darbą. Ir nieko neatsitiko! Jei manote, kad šitaip gyventi vargas, gyvenkite mieste, daugiabučiame name.“ 
Be verslo plano
„Kartą su Ričardu labai susipykome. Kiek galima sėdėti namie prie puodų! Kai su vyru nebegali apie nieką daugiau pakalbėti, tik apie sauskelnes ir vakarienę, pasidarai nebeįdomi ne tik jam, bet ir sau. Aiškinomės iki išnaktų. Pykau ant jo, bet dar labiau supykau ant savęs. Taip supykau, kad net drebėjau. Galiausiai pasakiau: viskas, padarysiu. O pasiutusi boba – pati baisiausia“, – juokėsi Vaida.
Ryte ji atsisėdo prie kompiuterio. Parduotuvei, kurios idėją širdyje nešiojosi daugelį metų, reikėjo pavadinimo. Jis turėjo būti įsimintinas ir nepalikti abejingų, tad gimė akimirksniu: „Bobos daržas“.
„Žodis „boba“ kilęs iš rusų kalbos. Taip buvo vadinamos žiniuonės, moterys, kurios rūpinasi kitais. Vadinasi, ir aš – boba“, – sakė Vaida. Bet kokia žmonių reakcija, teigiama ar neigiama, jau yra siektinas rezultatas. Svarbu, kad pavadinimas išsiskirtų, atkreiptų dėmesį.
Štai atėjo viena moteris į parduotuvę ir ėmė piktintis, koks įžeidus pavadinimas. O Vaida jai sakė: „Ko pykstate, kodėl tapatinatės, čia juk ne apie jus. Geriau pasižiūrėkite, ką mes turim.“
Atidarydama parduotuvę Vaida neturėjo jokios vadybinės, buhalterinės, rinkodarinės ir prekybinės patirties. Neturėjo ji ir verslo plano. Neturi jo iki šiol. Užtat labai seniai norėjo turėti parduotuvę, kurioje žmonės galėtų gauti tokio maisto, kokio yra tik kaime. „Mintis gali tūnoti galvoje dešimtis metų: ji auga, keroja, o kai išauga pakankamai didelė, ateina laikas jai gimti. Tačiau tam, kad ji gimtų, kažkas turi labai stipriai įspirti“, – įsitikinusi Vaida.
Parduotuvę ji atidarė gegužę. Iš pradžių Vaida dirbo viena – buvo tiekėja, pardavėja, ekspeditorė. „Po trijų mėnesių iš nuovargio ėmė galva suktis. Grįždavau namo, vos pavilkdama kojas, ir griūdavau ant žemės. Žiūriu, pusvalandis ir aš pailsėjusi! Dar įšoku į tvenkinį ir vėl galiu dirbti iki išnaktų. Miesto žmogui tai paaiškinti sunku“, –apie savo patirtį pasakojo pašnekovė.
Dabar, nepraėjus nė metams, Vaida aprūpina darbu penkis žmones. Pardavėjos čia uždirba gerai, be to, jos parduotuvėje gali pigiau nusipirkti produktų.
Prekės į parduotuvę atkeliauja iš įvairių ūkininkų. Visus juos Vaida pažįsta, pas daugumą yra buvusi. Ji prekiauja ne vien ekologiškais produktais, o pagrindinis kriterijus – kokybė. „Nieko neslepiu, visuomet viską pasakau – iš kur atvežta, kaip pagaminta, kaip auginta, kas augino. Viską žinau, – tikino moteris. – Niekada neperšu žmogui prekės, bet sakau, kaip yra – pas mane taip, o prekybos centre – taip. Leidžiu jam pasirinkti.Jis išeina nieko nepirkęs, o kitą dieną dažniausiai sugrįžta.“
Vasarą, prisirpus braškėms, Vaida pati važiuoja pas ūkininką, suskina jas ir veža į parduotuvę. Jei pirkėjas prašo atvežti dilgėlių, atveža ir jų, jei nori, paskina liepžiedžių, salotų pristato tiesiai iš savo daržo su sraigėmis. Ir serbentų litrą atveža, jei tik kam jų reikia.
Mažulytės parduotuvės darbuotojos pažįsta daugumą pirkėjų. Žino jų, vaikų, šunų vardus, kas serga, o kas atostogų išvažiuoja. Čia ateina neskubantys žmonės, jie nori dėmesio ir bendravimo. Pirkėjams paprašius Vaida įrengė arbatinę, vėliau per pietus išverda ir sriubos.
Arbatinėje yra tik du staliukai. Tad per pietus žmonės laukia, kada atsilaisvins vieta. „Nepažįstami žmonės čia pietaudami kalbasi. Sako, greitai klubą įkurs“, – juokėsi Vaida ir pridūrė, kad sėkmė priklauso nuo to, ar patinka tai, ką darai. Tokie žmonės niekada nebankrutuos, nes jie niekada neskaičiuoja, kiek laiko praleidžia darbe, kiek į jį įdeda.
Vaida norėtų dar turėti vieną parduotuvėlę, tačiau, jos nuomone, plėtra negali būti beribė, kaip teigia šiuolaikinės ekonomikos korifėjai. Taip gamtoje nebūna. Bet jeigu gali padaryti šiek tiek daugiau, turi padaryti, bet tik tiek, kad jaustumeisi patogiai.
