Ekonomistas Eugenijus Maldeikis interviu „Šiaulių kraštui“ akcentavo, jog Lietuvoje liko tik du valdymo lygiai: savivaldybės ir nacionalinis. Neliko regioninės politikos. „Be regionų šalis silpsta“, – sako ekonomistas. Europoje krizės sąlygomis stiprėja būtent regionai: Bavarijos – Vokietijoje, Katalonijos – Ispanijoje. Lietuvoje jie žlunga.
Prarasta regioninė politika
Šiauliuose vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Žingsniai spartesnio regiono link“ minėjote, kad panaikinus apskritis Lietuvoje atsirado vakuumas. Bet apskričių administracijų naikinimas buvo pateikiamas kaip teigiamas reiškinys, mažinantis biurokratų?
Lietuva yra pasirašiusi Europos savivaldos chartiją, kurioje pripažįstama trijų lygių savivalda: savivaldybė, regionas ir nacionalinis lygmuo. Tai – svarbu, nes Europos Sąjungoje regionai apibrėžiami etnokultūriniu principu.
Neva dėl taupymo ir mažesnės biurokratizacijos praradus apskritis, iš esmės buvo prarasti regioninės politikos instrumentai.
Regionas yra tam tikras socialinis ekonominis darinys, nes yra problemų, kurios išsprendžiamos tik regiono lygiu.
Kokie klausimai galėtų būti sprendžiami regionuose?
Kai nereikia nacionalinio lygmens, o savivaldybių lygio nepakanka. Pavyzdžiui, darbo rinkos reguliavimo instrumentai yra regioninio pobūdžio. Šiaulių miestas pritraukia darbuotojus – matome, kaip į miestą iš rajonų važiuoja žmonės.
Tas pats su transporto infrastruktūra. Lietuvoje yra daug pavyzdžių, kai tarp miestelių ar rajonų, buvusių skirtingose apskrityse, nėra kelio – jis baigiasi arba neišasfaltuotas, nes priklauso jau kitam administraciniam vienetui.
Daugybė problemų gali ir turi būti sprendžiamos regionuose – per regioninius biudžetus ir regionines poveikio priemones.
Investicijos aplenkia regionus
Ką reiškia sąvoka „regioninė savivalda“?
Panaikinus apskritis, surasta nauja formulė – Regiono taryba, kuri neva įvardyta regionu, nes to reikalauja Europa. O iš esmės vietoj regiono turime tuštumą – Lietuvoje liko ne trys, o tik du valdymo lygiai: savivalda ir nacionalinis lygmuo.
Pagal Europos supratimą regionas yra antras savivaldos lygis. Regioną turėtų valdyti išrinkti žmonės, kurie formuotų regiono valdžią ir kontroliuotų regioninį biudžetą.
Pas mus to niekada nebuvo. Apskrities administracija buvo Vyriausybės tęsinys ir negalėjo kontroliuoti biudžeto. Be to, šis darinys nebuvo atskaitingas regiono gyventojams: jis nebuvo renkamas, nebuvo tvirtinamas tų žmonių, kurie atstovautų regionui.
Manote, kad apskrities administracijas reikėjo ne naikinti, o tobulinti?
Galima buvo deleguoti po kelis žmones iš apskrities savivaldybių tarybų.
Bet dabar ir yra deleguojami atstovai į Regiono tarybą...
Regiono taryba neatlieka regiono administravimo funkcijų. Ji tik svarsto įvairius projektus, bet nėra institucijos, kuri įgyvendintų regiono savivaldos funkciją.
Galimas toks kelias: deleguojami gyventojų išrinkti asmenys iš apskrities savivaldybių tarybų, arba brangesnis būdas – organizuojami atskiri Regiono tarybos rinkimai.
Be regionų šalis silpsta. Matome, kad traukos centrai yra didieji šalies miestai. Tipinė situacija yra tokia: ieškant investuotojų pristatomas nacionalinis lygmuo ir dar kalbama apie miestus, kur tos investicijos galėtų ateiti.
Kodėl investuotojams negalima parodyti Lietuvos, lyginant regioninius privalumus? Regionas yra ne tik miestas, bet ir visa infrastruktūra aplink jį.
Stiprėja regionai
Kodėl žlugo bandymas kurti regionus etnokultūriniu principu?
Tai etnopolitinė problema. Dar Nepriklausomybės pradžioje buvo sudaryta darbo grupė ir kuriama Lietuvos valdymo sistema. Regioninį – administracinį suskirstymą siūlyta daryti etnokultūriniu principu: sostinės regionas ir Žemaitija, Aukštaitija, Suvalkija ir Dzūkija.
10 apskričių atsirado pasirinkus grynai administracinį suskirstymą ir tai atvedė į aklavietę, nes neleido realizuoti regiono savivaldos. Buitiniu lygmeniu buvo bijoma žemaičių. Neva žemaičiai gali atsiskirti. Tokie primityvūs spėliojimai...
Minėjote, kad greitai bus ne valstybių, o regionų Europa. Kodėl?
Vokietijoje – Bavarija, Saksonija, Ispanijoje – Kastilija, Katalonija. Regionai stiprėja, ir ypač krizės sąlygomis. Visi bando gelbėtis įvairiais būdais. Krizė nepakerta regionų principo – regionai kyla, auga.
Katalonija ir Bavarija pirmauja pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP).
Lėšos liko nepanaudotos
Lietuvoje regionai per krizę tik nusilpo?
Krizė parodė, kad šalies valdžia nesugebėjo daryti įtakos procesui, jį valdyti ir greičiau išeiti iš krizės.
Krizės metais valdžia viešai aiškino: turime susispausti, gyvename ne pagal išgales. Yra visiškai kitaip, priešingai. Lietuva krizės sąlygomis iš Europos Sąjungos gavo visus įmanomus išteklius, visas galimybes įveikti krizę. Gavo didžiules pinigines lėšas realizuoti programas ir suvaldyti krizę.
Europos Sąjunga parengė antikrizinių priemonių Europai, ir kiekviena šalis taikė, kokias norėjo ir kaip galėjo. Bet vietoj būsto renovavimo, galėjusio duoti darbo nedidelėms firmoms, valdžia perka sraigtasparnius, o pinigai lieka nepanaudoti. Valdžia sako: „krizė, mes – biedni“, bet nenaudoja didžiulių pinigų renovacijai. 25 procentai Lietuvos biudžeto sudaro Europos Sąjungos pinigai. Jie ne šiaip sau skirti padalyti, o – aktyvinti ekonomiką, neleisti jai kristi.
Prieš metus staiga atsibudo: Prezidentė kvietė socialinių reikalų ir darbo ministrą, klausė, kodėl mes neturime jaunimo užimtumo programos? Bet krizė jau siautėjo – jaunimas išvažiavo iš Lietuvos.
Kalbėkime tiesiai: valdžia krizei įveikti turėjo visus instrumentus, kuriuos davė Europa ir būtų davusi dar, bet nieko nedarė. Jeigu būtume renovavę būstą ir pritrūkę pinigų, būtų pridėjęs Europos Investicijų bankas ar kiti – buvo programa.
Irena BUDRIENĖ
