Rusijos fanų klube, be įprastų nevykėlių, – ir Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas, tikinantis, kad Amerika pradėjo karą Ukrainoje, nes nori valdyti pasaulį ir Ukrainos gamtinius išteklius. Vyras pamiršo, kad JAV įmonės dar prieš Rusijai įsiveržiant į Ukrainą buvo sutarusios su Ukraina dėl gamtinių išteklių eksploatacijos. Sutarė ne su Petro Porošenka, o su prorusišku Viktoru Janukovyčium. Akto signataras, kliedintis apie pasaulinį sąmokslą, visur matantis „tolerastų“ invaziją, nuolatos kvailina žmones savo melu apie „blogus“ Vakarus. Sumala ekonomiką ir emocijas, prikuria nebūtų sąmokslų ir lyg niekur nieko toliau pelnosi iš savo kapitalistinio šiukšlių tvarkymo versliuko. Jis pats trokšta pinigų, bet kažkodėl yra įsitikinęs, kad tautai pinigai nebūtini.
Tokių išminčių Lietuvoje apstu: tai ir buvęs liberalizmo šalininkas, filosofas Algirdas Degutis, jau neslepiantis simpatijų Aleksandrui Duginui – Kremliaus ideologui, raginančiam okupuoti Lietuvą ir skersti ukrainiečius. Buvusi liberalė, sekspertė Milda Bartašiūnaitė, užsukusi lietuviškąjį Holivudą – filmų apie sąmokslo teorijas kūrimo versliuką. Tai ir išmintingasis Petras Šliužas, bijantis, kad vokiečiai iškrapštys jį iš paties Dievo pamiršto kaimuko. Tai ir amžinas ubagas Vytautas Šustauskas, niekaip nerandantis darbo, todėl norintis, kad grįžtų sovietmetis ir darbą kas nors surastų už jį. Tai ir amžinas skrajoklis Rolandas Paksas, kalbantis visos tautos vardu apie nenorą įsivesti eurą, nors dauguma tautos tam pritaria.
Publika – rinktinė. Košmarų komanda. Pats baisiausias serialas. Bet dėl to ne mažiau svarbu analizuoti – kas vienija šiuos žmones? Kas bendra tarp M. Bartašiūnaitės, V. Šustausko, R. Pakso, P. Šliužo ir kai kurių mažiau garsių, bet ne mažiau Rusiją mylinčių lietuvaičių?
Anot šių veikėjų legendų ir padavimų, visi, skaitantys naujienų portalus, žiūrintys TV, – tiesiog apgaudinėjami Vakarų. Visus, kurie tiki, kad Rusija puola Ukrainą, – mausto JAV. Taip teigia šie išminčiai.
Paprastai mes nekreipiame dėmesio į žmones, kurie garina actą, rūko bintą, kurie bijo, kad vokiečiai juos iškrapštys iš kokio nors užkampio. Dėl to vėliau ir turime Vyriausybę iš keturių partijų, kurių reitingai vienaip ar kitaip yra „meilės Rusijai“ vaisius. Tad ir problema daug rimtesnė nei pavieniai marginalai. Problema su meilės Rusijai fenomenu yra psichologinė ir verta dėmesio.
Prisiminkime, kas buvo M. Bartašiūnaitė prieš tai, kai tapo didžiausia kovotoja su iškrypusiais Vakarais? Prieš tai, kai prisiekė amžiną meilę nuostabiai Rusijai. Ir pradėjo garinti actą. Sunku patikėti, bet kokia likimo ironija: Lietuva apie ją sužinojo tada, kai mergina įžengė į realybės šou „Holivudas“. Tuo metu Milda gaudė amerikietišką svajonę ir gyrėsi, jog kada nors gaus „Oskarą“ pačioje Amerikoje.
Bet nieko neišėjo – nei dainininke, nei aktore ji netapo. Vienintelis jos pasiekimas – su visais realybės šou dalyviais susipyko. Po realybės šou sekė trumpa karjera TV laidose ir legendinis darbas pačiame amerikietiškiausiame vyrų žurnale „FHM“, kur M. Bartašiūnaitė ir pagarsėjo kaip sekso patarimus dalijanti intymių reikalų žiniuonė. Tačiau ir ten karjera baigėsi, naujos nieks nepasiūlė. Tiesa, buvo ir bandymas žengti į politinę sceną – kaip ir visi, vėl nesėkmingas. Ir ką? Visi amerikietiškos svajonės vaikymosi variantai buvo išmėginti, visi keliai buvo sugriauti, visi tiltai sudeginti. Kas beliko Mildai?
Kai niekur netinki, kai su visais susipyksti, kai iš visur išmeta, belieka tik viena, paskutinė, stotelė ir stovykla – Rusija. Taigi, pamačiusi, kad karjeros vakarietiškoje terpėje nepadarys, Milda tapo kovotoja su išsigimusiais ją atstūmusiais Vakarais.
Pramaišiusi su visokiais nacionalistiniais kliedesiais, acto garinimu ir „kova prieš sistemą“, M. Bartašiūnaitė tapo tikrųjų vertybių gynėja. Anekdotas. Nors prieš tai ši mergužėlė dirbo amerikietiškam kapitalui, atvirai demonstruodama visą įmanomą gašlumą, išmesta iš visur ji atsigręžė į „amžinąsias vertybes“. Ir dabar siūlo pervesti jai pinigėlių už patarimus apie saugų gyvenimą garinant actą.
V. Šustauskas – nors tuo sunku patikėti – yra identiškas, tik ne šou biznio, o politinio lavonizmo atvejis. Pradėjęs primityviais ir kvailais balių vaikymais, viešais girtuokliškais kliedesiais ir populistiniais svaičiojimais, vėliau jis pritilo ir smagiai įsitaisė toje pačioje supuvusioje sistemoje, kuri engia varguolius ir dar bendrauja su supuvusiais Vakarais. Kol buvo Kauno meru, kol buvo Seimo nariu, jam buvo miela ši sistema. Tuomet, kai galėjo ką nors daryti, kad pakeistų šitą sistemą, jis nieko nedarė, bet vos tik pasidarė niekur netinkamas, ir vėl pradėjo traukti seną giesmelę. Vėl jis prabudo, išsiblaivė ir ėmė kovoti už Lietuvą.
Ar kitoks atvejis yra R. Paksas? Ne. Dar vienas iš visur išmestas, niekam tikęs, niekam netinkamas kovotojas. Pradžioj išspjovė vieni, po to kiti, po to jau visa šalis išspjovė. Tik laiko gaišimas pasakoti, kiek ir kaip R. Paksas buvo iš visur išmestas. Kaip graudžiu balseliu ir veideliu virkavo apie „Williams“.
O P. Šliužas? Lietuvos vienkiemių gynėjas, užkampių karalius. Užstrigęs laike ir erdvėje, susipainiojęs paralelinėse realybėse, pasiklydęs laiko juostose, jis irgi nemato Rusijos grėsmės. Jis irgi norėtų draugiškų santykių su Rusija, bet nenorėtų jokių santykių su Vakarais. Nes prisimena dar iš vaikystės, kad karas buvo su vokiečiais, ne su rusais. O bendriausia prasme jis tiesiog nelaimingas ir vienišas žmogelis, skaudžiai pakeliantis nepritapimą prie visuomenės.
Sakysite, na ir kas čia tokio? Visada buvo ir bus pažemintų ir atstumtųjų? Visada nemaža visuomenės dalis – švelniai tariant, nevykėliai? Ne visai. Problema ta, kad žmonių, kuriems gyvenime nepasisekė, visuomet yra labai daug. Tačiau ne visi jie būtinai taps Rusijos rėmėjais. Keršytojais dažniausiai tampa žmonės, kuriems visi keliai grįžti į visuomenę užveriami, kurių nelaimių niekas nenori suprasti.
Tokie žmonės retai pamąsto, – kaip Milda, Vytautas, Rolandas ar Petras, – kad jie turėjo progą parodyti, ką gali, bet susimovė ir kad nieks kits čia nekalts, tik jie patys. Tokie žmonės sieks keršto labiau nei savo gerovės. Dabar vienintelė jų gerovė – kerštas. Jų tikslas – parodyti, kad tie, kam šioje supuvusioje sistemoje pasisekė, yra morališkai žlugę, iškrypę, degradavę, parsidavę ir t. t. Kai niekaip nepavyksta įrodyti, kad tie, kam pasisekė, turi kokį nors racionalų Blogį, tuomet mergužėlės, neseniai vaidinusios kekšes, ar bernužėliai, girti miegoję pagrioviuose, imasi aiškinti apie vertybes. Imasi aiškinti apie gėrį ir blogį. Tampa moraliniais autoritetais. Nuo oralinio iki moralinio lyderio – tik vienas žingsnis.
Pozicija, kai ginama Rusija, nėra sveika, bet suprantama. Tai pozicija, kai žmogus nemąsto racionaliai ir kliaujasi vien emocijomis. Kerštas saldus, bet niekur neveda.
Nesinorėtų iš šių žmonių juoktis, kaip kad nesinori juoktis iš ligų ar nelaimių, bet taip pat nesinori leisti nusivylimui ir kerštui vešėti.
Dažnai ypač viešoje erdvėje pernelyg akcentuojama sėkmė ir lyderiavimas, turtas, laimės kūdikiai, pinigai ir t. t. Būtent tai gimdo minias Rusijos gerbėjų – žmonės ieško sistemos, kurioje jie nebūtų pajuokiami dėl nesėkmių. Žmonės ieško sistemos, kuri pati įkūnytų nesėkmingą atstumtąjį. Būtent tokia yra Rusija – amžinai pralaiminti, amžinai ta, kuriai nesiseka, amžinai Vakarų sąmokslo auka, amžinai skriaudžiama ir t. t. Nors dėl visų savo nesėkmių kalta pati Rusija – tai nė vienam mažutėliui nesvarbu. Jausmai neturi logikos. Kaip ir Rusijos karą prieš Ukrainą teisinantys kliedesiai. Nes logiškai viskas čia paprasta: Ukraina yra suvereni šalis, prieš kurią Rusija vykdo žiaurią agresiją. Dieve, kaip galima tai pateisinti? Koks gali būti pateisinimas, kai kas nors įsiveržia į suverenią šalį ir žudo jos žmones? – proto balsas. „Bet ir Amerika kariauja“, – sako Milda. „Iškrypus Europa puola rusus“, – stipriai mosuodamas rankomis rėkia kiek neblaivus Vytautas. „Mes nežinome tiesos, neskubėkite teistis, kaip Kristus mokė“, – silpnu balseliu mekena Rolandas. „Nedarykit skubotų išvadų, nes čia visur vokiečiai nori iškrapštyti“, – staugia Petras.
Variantų gali būti daug daugiau: laukite ekspertų išvadų (laukti galima ir amžinybę, kai Rusijos teroristai neleidžia tiems ekspertams patekti į katastrofos vietą), nereikia pirmiausia kaltinti Rusijos (o kodėl ne, jei Rusija užpuolė Ukrainą? Gal reikėtų pradėti kaltinti tuos, kurie nėra kalti, nes kaltinti kaltųjų negalima?). Ir t. t. Nė vienu atveju nesitikėkite logikos. Viskas dažniausiai apverčiama: kaltieji – nekalti, agresorius – auka, melas – tiesa, tiesa – melas, informacija – propaganda, propaganda – informacija.
Jei norim, kad tokių žmonių bent jau Lietuvoje būtų mažiau, turime būti pakantesni silpniesiems, pakantesni tiems, kurie niekada netaps sėkmės lydimais verslininkais, elito atstovais ar ryškiausiomis žvaigždėmis. Taip padėsime ne tik jiems – taip padėsime sau ir savo šaliai atsilaikyti prieš pagundą tapti Rusijos keršto Vakarams įrankiu.
Galiausiai, paklauskite savęs: koks sėkmės sulaukęs žmogus gina Rusiją? Joks. Net Rusijoje gimęs Viktoras Uspaskichas negina Rusijoje galiojančių verslo taisyklių ir visuomet pabrėžia, kad laisva rinka buvo ir yra jo verslo sėkmės priežastis. Taip, jis dažnai geru žodžiu pamini vieną ar kitą rusišką dalyką, tačiau tikrai ne Rusijos valdžią ar ideologiją. Ir suprantama kodėl: juk ES parama jo verslui yra tokia didelė, kad „nereik varyt Dievo į medį“. Visas V. Uspaskicho flirtas su Rusija yra gerai apgalvota verslo dalis: pritraukti varguolių elektoratą balsuoti už Darbo partiją. Įteigti jiems, kad milijonierius oligarchas rūpinsis mažutėliais. Tas pats ir su visokiais karbauskiais, žiemeliais ar gražuliais. Jie pelnosi iš laisvos rinkos, ir bendriausia prasme – vakarietiškų žaidimo taisyklių. Bet varguolių balsus ir meilę prisivilioja pūtimu į Kremliaus dūdą. Nebūkit naivūs – nieks sąmoningai netrokšta būti nevykėliu. Nebent niekuo kitu negali būti.
