Pastaruoju metu dauguma naujienų, susijusių su Lietuvos politika, svyruoja tarp akivaizdaus absurdo ir sunkiai paaiškinamo partijų ir atskirų politikų noro vienas kitą pažeminti. Ir to nereikėtų sieti tik su prezidento rinkimais. Problemos kur kas gilesnės: kiekviena partija, kiekvienas politikas pirmiausia rūpinasi savo ir tik savo interesais. Lietuva čia yra tik lokacinis vienetas, kuriame kiekvienas susireikšminęs kvailys nori parodyti savo galią ir „protą“.
Krikščionių partija, išniekinusi žodį „krikščionybė“, visai kaip Judas Iskarijotas parsidavė Darbo partijai – dar neaišku, kas čia niekingiau, - G. Vagnoriaus savigarbos praradimas ar faktas, kad partijos yra visai kaip prostitutės – jas galima pirkti, jomis naudotis, o kai jos praranda išorinį patrauklumą – išmesti į šiukšlyną. Kas dabar atsimena Naująją Sąjungą, kurios buvęs lyderis, A. Palauskas, dabar atlieka antraplanį klouno vaidmenį, vaidindamas kandidatą į prezidentus ir kritikuodamas prezidentę D. Grybauskaitę? Tarsi jis iš viso būtų ką nors nuveikęs. Na, tiesa, bandė pasodinti V. Uspaskichą. Bet nepavyko. Nuo neapykantos iki meilės – tik šiek tiek dėmesio. Turbūt net prostitutės taip pigiai neparsidavinėja.
Politinis graužtukas – L. Graužinienė, tapusi Seimo pirmininke ir pasiskaičiusi Konfucijų, kaip tikra konfucionistė nusprendė siekti Dangaus (aukščiausio tikslo šioje religijoje): dabar ji pradėjo kalbėti už prezidentę, prieš prezidentę, nežinia kokių tikslų vedina kalba praktiškai bet ką, kas šauna į galvą.
R. Paksas, įkvėptas fenikso pavyzdžio, nusprendė kilti iš purvo, kuriame ilgai murkdėsi ir nori įrodyti, kad jis ir toliau pajėgus šalyje daryti betvarkę. Visiškas politinis lavonas planuoja kandidatuoti į prezidentus (jei tokia proga bus suteikta) visą savo gyvenimą. Palieku psichiatrams spręsti, kokios čia ligos simptomas. Nepilotuojamas R. Pakso protas yra pavojingas – gali rėžtis į bet ką, bet kur, bet kada. Jei tik kas nors jam leis pakilti. Dar blogiau už terorizmą – net neįmanoma nustatyti priešo. Nes visada „kalta aplinka“. Vadinasi, visi mes esame šio lakūno taikiniai. Balsuokite už tvarkdarį!
Apie socialdemokratus kalbėti neverta – tai ne partija, tai „komunjagų“ gauja, kuriai daryti betvarkę, diskredituoti Lietuvą, tyčiotis iš Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir apskritai – teršti Lietuvą – tarsi pagrindiniai tikslai. Neadekvatus premjeras apskritai panašus į NSO, kaip ir R. Paksas, jis skraido įvairiose realybėse, kur žurnalistai niekada nesupranta, kokioje realybėje jis dabar kalba liaudžiai.
Klaustina: ar verta aptarinėti tokius reiškinius, kurie akivaizdžiai yra ne politikos, o politinės savižudybės įrankiai? Ar verta apskritai juos analizuoti, daryti jiems šiokią tokią reklamą, nes juos mylintieji aklai patikės, kad čia „užsakyta“ šmeižto kampanija? Ir drąsiai atsakau: verta. Kaip toje V. Uspaskicho ir visuomet nekaltos, bet kažkodėl svetimus daiktus laikančios I. Jurgelevičiūtės ir visada politinio kalinio V. Uspaskicho dainoje: „Verta dar tūkstantį kartų...“.
Šitie žmonės, kaip K. Marxo ideologijos apibrėžime: „Nežino, ką daro, bet tai daro“. Ir jie nėra tie, kurie supranta, ką daro.
Kokia nauda Lietuvai iš to, kad čia nevyksta reformos ir neauga BVP? Kokia nauda iš tokios politikos, kuri nesiskiria nuo turgaus lygio moterišių isteriškų rietenų? Kokia nauda iš to, kad nusišnekama, pilamas purvas, ieškoma kaltų, kaltinama aplinka, kaltinami visi, kurie nėra „savi“? Ir apskritai, kur Neringa, kur Tiesa?
Čia nėra naudos Lietuvai. Kažkam reikia pagaliau pasakyti: tai išties panašu į užsakytą užsienio šalių norą mus sunaikinti. Tik greičiausiai net užsakyti nereikia. Užtenka leisti pasireikšti Danutei, Birutei, Petrukui.
Bet kuriam Vakarų politikui būtų gėda, kad jo šalis pirmauja savižudžių skaičiumi, depresija sergančių žmonių skaičiumi, nedarbo rodikliai siaubingi, problemų mes turime kone visose srityse. Mus aplenkė net latviai. Ir čia kalta ne buvusi valdžia, ne prezidentė, čia kalti rinkėjai, kurie patikėjo valstybę valdyti buvusiems komunistams arba tiems, kas neturi nei žalio, nei oranžinio, nei vaivorykštinio supratimo, kaip reikia kurti gerovę, kaip reikia kurti BENDRĄ gerovę. Kaip krikščioniškose mišiose, kur žadama gerovė visiems, taip ir Lietuvos politikoje nesuprantama, kad gerovė visiems yra didžiausia iš visų įmanomų utopijų. Gerovę reikia kurti tiems, kas nori dėl jos stengtis, o ne tiems, kurie ją prageria.
A.Palauskas žeria kritiką prezidentei. Bet kur jo pasiūlymai, ką daryti? Ar jis tikrai galėtų pasakyti, kaip pagerinti ekonomiką, ar kalbėtų B. Vėsaitės stiliumi ir siūlytų kurti darbo vietas pačias savaime? Tiesiog tokias vietas, kur sėdi ir gauni atlyginimą. Tik ar tokių vietų nereikėtų mažinti? Socialdemokratai taip nemano – valdininkams jie dar padidino atlyginimus. Klausti už ką? – beviltiška. Ir taip aišku: už šunišką lojalumą. Nes socialdemokratai yra kaip vėžio metastazės: jie neišgydomi, mirtini, ir kai jie užkrečia kokią nors šalį, reikia chemoterapijos.
O dabar rimtai: šitas nesusipratusių politikos savižudžių sindromas plaukia iš pačių gerų žmonių sielos gelmių. Jie visi tiki ir pasitiki savimi. Jie nesidomi statistika, nes jos paprasčiausiai nesupranta, jie nesidomi, kaip jų politikavimas skurdina šalį, jie nesupranta ir to, kad geriau būtų atiduoti savo vietas tiems, kas gali kažką nuveikti. Tuomet mes visi, kurie dirbame, gyventume geriau. Ne, jų savimeilė neleidžia to pripažinti. Nepagydoma.
Įsivaizduojama galia, kurios iš tiesų dažniausiai politikai net neturi, įgalina visas graužinienes ir visus uspaskichus jaustis galinčiais kažką keisti. Jokių konkrečių planų jie neturi – nebūkite naivūs. Politika yra daug sudėtingesnis menas už visus kitus – nes čia reikia apsvarstyti tiek daug faktorių, kad tikėtis, jog tai padarys riboto intelekto asmenys – juokinga.
Dažniausiai mes girdime abstrakčius svaičiojimus. Tarkim, A. Paulauskas siūlo gerinti santykius su Rusija. Ar tai naudinga Lietuvai? Ar Rusija trokšta, kad Lietuva geriau gyventų? Tik visiškas idiotas gali tuo patikėti.
L. Graužinienės pasiūlymų neteko girdėti. Kalbos: gerinsime ekonomiką ir MMA – absurdas. MMA didėjimas iškreipia rinką, dar labiau mus nuskurdina ir galiausiai turime dar daugiau problemų, todėl Darbo partijos kalbos apie jų „nuopelnus“ – tik populistinis muilo burbulas. Mes gyvename ne SSRS, mes gyvename laisvame pasaulyje ir atlygis už darbą negali būti pučiamas oru. Rinka pati nustato, kas ko vertas. Patinka kam nors tai, ar ne, bet rinktis negalime. Nebent ruošiatės surengti revoliuciją ir Lietuvą paversti komuna, kur patys viską gaminsimės, kaip pirmykščiai žmonės.
Lietuvos rinkėjams nerūpi politikų išsilavinimas, nei gebėjimas pateikti argumentuotą veiksmų planą. Žaidžiama pigių rusiškų televizijų stiliumi: emocijomis, kvailu darkymusi, ir kaltinimais, kaltimais, kaltinimais. Ieškoma „atpirkimo ožio“ – ir galiausiai visi lieka raguoti. Kam dabar kaltinti V. Uspaskichą ir Darbo partiją, jei lietuviai patys išrinko jį ir Darbo partiją? Kam kaltinti socialdemokratus? Kalti čia ne jie – kalti rinkėjai. Reikia visiems tai įsikalti į galvas. Kalta aplinka, teisingai R. Paksas sakė.
Ką išsirinkot – tą ir turėkit. Nepatinka – emigruokit, kur žmonės galvoja prieš balsuodami. Nepatinka – susitaikykit, kaip moko psichologai ir visi kunigai.
Lietuvos politika yra sumauta ne dėl politikų, o dėl rinkėjų kvailumo. Darbo partija teisėtai gali sakyti: mus išrinko, premjeras dar ilgai gali kalbėtis iš visų realybių ir kurti kosmines komisijas.
Artėja prezidento rinkimai – ir vėl paaiškės, kad lietuviai yra runkeliai, nes išsirinks tą žmogų, kuris nieko nepakeis. Kuris tik pasinaudos kvailais jį mylinčiais žmogeliais.
Sunku tai pripažinti. Yra tikrai daug žmonių, kurie balsavo ne už dabartinę valdžią. Bet vis tiek mes turime pripažinti – rinkimai nebuvo suklastoti (čia tik V. Landsbergiui vaidenasi papirkinėjimas). Rinkimai tik parodė, kokia yra Lietuva. Vaizdzelis ne koks. Bet tokia tiesa. Sveikime pripažindami tai. Keisdami save ir politikus versdami mąstyti. Net Darbo partija gali nuveikti ką nors Lietuvos labui, bet reikia ne ją kaltinti, o klausti: ką jūs, mielieji, siūlote? Klauskite apie siūlymus. Gana ieškoti kaltų. Klauskite, ir jei bus atsakyta – tai bus mažas atsakas vienoje diskusijoje, bet didelis žingsnis mūsų šalies istorijoje.
Klauskite: kaip sumažinti nedarbą? Klauskite: kaip sumažinti komunalinius mokesčius? Klauskite visko, kas svarbu. Ir pamirškite kaltinimus. Kaltinti yra kvaila. Išrinktųjų tautos atstovų užduotis – dirbti mums visiems.
Vilis Normanas
