Kažkada bandžiau surašyti sritis ar sektorius, kurias Ūkio ministerija rėmė ar siūlė remti vis aiškindama, kad tos sritys padės mums suklestėti. Lietuva turėtų tapti šalimi, kur plėtojama
1. IT, finansinės ir kitos paslaugos,
2. biotechnologijos,
3. medicininis turizmas,
4. ekologiškas kaimo turizmas,
5. tranzitas,
6. švari energetika,
7. žinių ekonomika,
8. verslo turizmo ir t.t. šalimi.
Kai tiek krypčių, iš karto aišku, kad ūkio vairuotojai neturi ilgalaikių nuoseklių orientyrų.
Be to, visos šios kryptys išgalvotos, nesusijusios su mūsų turimais resursais ir nenukreiptos į ekonomikos siauras vietas arba tas, kurias parėmus jos kaip multiplikatorius suteiktų impulsą toliau augti visam ūkiui – ne tik kelioms įmonėms.
Nejučiomis į galvą ateina palyginimas su Nikita Chruščiovu, dideliu proveržių entuziastu buvusioje TSRS, ir jo inovatyviu, didelės pridėtinės vertės produktu – kukurūzais.
Tiesa, Chruščiovui galima atleisti. Jo išsimokslinimas – nebaigtas pradinis. Mūsiškiai dažniausiai turi aukštųjų mokyklų baigimo diplomus.
Ar reikia nustatinėti prioritetus?
Daugelis ekonomistų aiškina, kad taikliausia ir efektyviausia parama yra tada, kai pagalba suteikiama ne konkrečioms įmonėms, bet bendrai visiems, kurios nors ūkio srities ar regiono subjektams ar tam tikrai subjektų kategorijai. Teigiama, kad geriau rūpintis infrastruktūra, vienodai dotuoti elektros energiją ar atsilikusiuose regionuose tvarkyti sklypus ir juose siūlyti įsikurti įmonėms, nustatyti mokesčių lengvatas ir kt.
Pritariu šiai nuomonei.
Bet, kol egzistuoja ES parama ir dabartinė jos skirstymo tvarka prioritetai būtini.
Pabandykime išsiaiškinti, kokius ūkio sektorius reikėtų remti.
Kur dabar yra mūsų valstybės ekonomika, palyginti su kitų, išsivysčiusių šalių ūkiu?
Jei BVP skaičiuoti tikromis kainomis, ne pagal perkamosios galios paritetą, tai Lietuvoje vienam gyventojui jis 4-5 kartus mažesnis negu Vakarų Europos valstybėse. Pas mus dabar jis toks, koks tose valstybėse buvo XX a. pradžioje ar viduryje.
Vidutinis mūsų namų ūkis (šeima) daugiau kaip du trečdalius savo pajamų išleidžia maistui bei būstui, drabužiams ir kitoms kasdieninėms reikmėms. Šveicarijoje taip buvo 1912 metais. Dauguma Vakarų Europos valstybių iš populiariai vadinamos „pilvo“ ekonomikos perėjo į „kelionių“ ekonomiką šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. To perėjimo metu žmonės pradėjo uždirbti tiek, kad maistui ir pragyvenimui užteko 10-30 procentu atlyginimo, o likusias pajamas galėjo leisti kitiems reikalams. Tada išaugo pramogų sektorius, ypač daug pradėta keliauti.
Mes dar gyvename kitoje epochoje.
Galime pasilyginti su netolima kaimyne Suomija. Mūsų likimai tarpukaryje buvo panašūs. Beveik kartu išsprukome iš Rusijos imperijos.
Suomiams dėl nepriklausomybės teko daugiau pakariauti, bet mes stipriau nukentėjome nuo I -ojo pasaulinio karo. Tada Lietuva buvo neturtingiausia Baltijos regiono valstybė, kurios beveik visi gyventojai vertėsi žemės ūkiu. Tarpukariu, nepaisant didžiosios krizės, tiek mūsų, tiek jų raida buvo sėkminga ir 1939 metais abiejų valstybių pragyvenimo lygis jau gerokai prašoko buvusios metropolijos – tuometinės TSRS.
Tačiau Suomija, kaip teigia įvairūs šaltiniai, buvo maždaug 1,5-2 karto turtingesnė už Lietuvą.
Suomija ypač smarkiai nukentėjo nuo karų su TSRS. Nuo jos buvo atplėšta didelė teritorijos dalis, kurioje buvo sutelktos didžiausios to meto įmonės, elektrinės, kanalai.
Apie 12 procentų Suomijos gyventojų – keli šimtai tūkstančių žmonių – per savaitę ar dvi, turėjo išsikelti iš okupuotų teritorijų, palikdami visą užgyventą turtą.
Po 1945 metų TSRS privertė Suomiją mokėti didžiules reparacijas. Siekta palaužti ekonomiškai, priversti pasiprašyti į „brolišką“ sąjungą. Keliolika metų suomiai reparacijas mokėjo. Gyveno vargingai, bet į „sąjungą“ taip ir nepasiprašė.
Suomių BVP vienam gyventojui 1960 metais siekė 50-60 procentų danų ar švedų. Keliasdešimt metų suomiai vijosi turtingesnius kaimynus. Vijosi daugiausia stiprindami savo pramonę, nusižiūrėdami ir perkeldami iš kitų kraštų pažangesnes technologijas pas save. Taip pat ir bendraudami su buvusiu skriaudiku.
Tik pačioje XX a pabaigoje suomiai iš technologijų pirkėjų pasidarė jų kūrėjais, pasivijo ir net pralenkė savo turtinguosius kaimynus. Dabar jie jau tarp pirmaujančių pasaulyje. Tačiau technologijų pirkimo ar kopijavimo etapas užtruko bemaž 80 metų.
Tokį kopijavimo ar kaip kiti vadina imitacijos etapą perėjo visos dabar turtingos ir pirmaujančios valstybės. Trumpiausiai jis užtruko Japonijoje – apie 20-30 metų. Ir tai, ko gero, todėl, kad japonai jau iki II pasaulinio karo buvo pakankamai stiprūs. Jų vijimosi pradžia paprastai skaičiuojama nuo pokario.
Mūsų ir suomių keliai nuo 1940 metų išsiskyrė. Po karo pergyvenome sparčią industrializaciją bei urbanizaciją. Miestuose buvo pristatyta daug gamyklų ir kitų įmonių. Atrodė, kad turime stiprią pramonę, nes žemės ūkis, nusmukdytas kolektyvizacijos, 1940 metų gamybos lygį pasiekė tik septintojo dešimtmečio viduryje. Tiesa, vėliau ūgtelėjo. Maždaug apie 1968 - 1970 metus pralenkėme buvusią regiono ekonominę lyderę Latviją, o dar po dešimtmečio ir Estiją. Tapome ekonomiškai stipriausia TSRS respublika. Tokie to laikotarpio mūsų pasiekimai. Bet tai menka paguoda, nes 1990 pagal BVP tenkantį vienam gyventojui nuo Suomijos jau buvome atsilikę keturis kartus. 1940-aisiais buvusį atotrūkį nuo mūsų jie padidino daugiau nei du kartus. Iš tikrųjų, gal net daugiau, nes skirtingų ūkio sistemų statistiniai indeksai yra sunkiai palyginami. Skiriasi produktų kokybė, sanaudų struktūra ir dar daug kas. Viso to statistika negali įvertinti. Nekorektiška net lyginti Lietuvos 1990 m. ir, sakysim, 2007m. BVP.
Paaiškinsiu pavyzdžiu. Tarybiniais laikais Lietuva 1000 gyventojų gamino daugiausia plytų pasaulyje. Atrodo, puiku. Bet kai kurių gamintojų plytos buvo tokios, kad statybininkai jų purtėsi kaip velnias kryžiaus. Jei broką statistikai pridės prie kokybiško produkto, tai atrodys, kad pagaminta daug. O, iš tikrųjų brokas – tai tik iššvaistyti ištekliai.
Be to, gaminome daug plytų, bet mažai kitų sieninių medžiagų, neturėjome pastatų fasadams skirto stiklo ir negalėjome statyti tokių pastatų, kokius tuo metu jau statė tie patys suomiai.
Didžiosios dalies tų tarybinių gamyklų, kurios buvo uždarytos jau nepriklausomybės laikais, produkcija buvo žmonėms nereikalinga. Tai reiškia, kad ištekliai panaudoti jų kūrimui ir veiklai taip pat buvo švaistomi.
Kitas pavyzdys. Panevėžio stiklo fabrikas vienintelis Lietuvoje gamino stiklą langams ir buvo vienas pažangesnių buvusioje TSRS. Jame dirbo apie 1500 darbuotojų ir per metus pagamindavo maždaug 4 milijonus kvadratinių metrų stiklo.
Prieš keliolika metų, dar nepriklausomybės pradžioje, man teko aplankyti daug stiklo fabrikų Europoje. Buvau įmonėje kurioje dirbo apie 700 žmonių ir kuri gamino maždaug 80 milijonų kvadratinių metrų stiklo. Dvidešimt kartų daugiau negu Panevėžyje. Be to, geresnės kokybės. Visą stiklą pati gamykla pristatydavo pirkėjams. Tokių išmatavimų kokių pirkėjui reikia. Nesudaužytą. Neįsivaizduojamas dalykas tarybiniams vartotojams. Ir tai buvo ne kažkokia išskirtinė, o eilinė, tokia kaip kitos, gamykla.
Daugumos mūsų tų laikų įmonių net lyginti nebuvo galima su vakarietiškomis. Daugiausiai todėl pereinamuoju laikotarpiu 10-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tiek daug jų ir sugriuvo. Pergyvenome deindustrializaciją.
Palyginimas su suomiais parodo, kur mes galėjome būti. Kokią kainą teko sumokėti už tai, kad buvome atplėšti nuo likusio pasaulio, kai mums buvo primesta socialistinė ūkininkavimo sistema.
Esame ten, kur suomiai buvo prieš keliasdešimt metų. Tik pradedame vytis pirmaujančius. Taip greitai – per keliolika metų – kaip mano kai kurie mūsų politikai pasivyti turtingiausių nepavyks. Daug darbų dar teks nudirbti.
Visos turtingos šalys modernizacijos proceso metu perėjo panašius etapus.
Pradžioje turtus kaupė iš prekybos ir gamtos: žemės ūkio, miško, kalnakasybos. Vėliau bandė apdirbti tuos gamtos produktus. Kūrė agrarinę, tekstilės, medžio apdirbimo, iškasenų perdirbimo pramonę. Po to plėtėsi sektoriai, kurie gamino įrangą tai perdirbimo pramonei. Taip ir kilo aukštyn, pereidami prie vis sudėtingesnių gaminių. Kažkada prireikė sukurti gamybinių ir kitokių paslaugų sektorių, nes patiems įrangos vartotojams pasidarė keblu, o ir neapsimokėjo tą įrangą aptarnauti. Dabar turtingų valstybių žemės ūkyje paprastai dirba keli procentai dirbančiųjų. Juos aptarnaujančiose įmonėse – 10-15 procentų.
Panašios tendencijos pasireiškė ir pramonėje. Išsiplėtė gamybinių bei finansinių paslaugų įmonės, aptarnaujančios gamintojus. Turtingiausiose valstybėse, jau perėjusiose šiuos etapus, suklestėjo mokslo bei tiriamasis sektorius, sustiprėjo verslo šakos, kurios tenkina žmonių psichologinius bei laisvalaikio poreikius – tokios kaip profesionalus sportas, poilsio industrija ar šou biznis.
Aišku, tai tik bendra schema. Gyvenimas visada įvairesnis ir pasitaiko visokių nukrypimų nuo taisyklių. Bet schemos reikalingos.
Ūkio raida ir jo struktūra panaši į namo statybą. Pirminis sektorius: žemės ūkis, kalnakasyba, gamtos gėrybių panaudojimas – pamatai. Antrinį-pirminio sektoriaus produkcijos perdirbimą galima sutapatinti su sienomis ir t.t.
Tik tas namas tinkamas gyventi, kurio visi elementai geri. Jei tvarkysime stogą pačiomis moderniausiomis medžiagomis , bet namo pamatai silpnoki, tai namas tikrai bus nekoks.
NBA lygą (kaip verslą) turėti mes dar nesubrendę, nors gal ir labai norėtumėm. Kai kurios mūsų „Eurolygos“ komandos ne pačios uždirba, bet vis prašo paramos iš savivaldybių, valstybės ar verslo.
Be jokių didelių tyrimų galima pasakyti, kad didžiausia siaura ir remtina vieta be energetikos dabar yra mūsų ekonomikos pamatas – žemės ūkis. Tiesa, ten daug ne tik ekonominių, bet ir socialinių, vertybinių problemų, jei taip galima vadinti paplitusią kaime girtuoklystę ir su tuo susijusią degradaciją. Kodėl taip atsitiko – jau ne šio rašinio tema. Kad reikia kuo greičiau baigti vadinamąją žemės reformą – taip pat aišku.
Trumpai apie gamybą
Kai kurių produktų gaminame mažiau negu 1940 metais. Tarybiniais laikais užaugindavome kelis milijonus kiaulių per metus. Dabar net vieno neištempiam. Net savo poreikiams kiaulieną importuojam - apie milijoną paršų per metus.
Spaudoje būta informacijos, kad Lietuvoje yra tik 150 ūkininkų, turinčių daugiau nei 15 karvių. Negaliu šio fakto patikrinti, nenoriu juo patikėti, bet įtariu, kad jis arti tiesos. Dauguma ūkinininkų turi tik po kelias karves. Ūkiai smulkūs, todėl brangu pieną vežioti, sunku kontroliuoti kokybę. Tarpukario laikais mūsų ūkio tvarkytojai mokėsi iš Danijos bei Olandijos. Pirmaujančių kraštų pavyzdžiu perorientavo agrarinį sektorių iš augalininkystės į mėsos ir pieno. Mes, atrodo, žingsniuojame priešinga kryptimi. Dabar mus jau lenkia lenkai daugiausiai dėl išplėtotos kooperacijos. Jei taip ūkininkausime toliau, po kelių metų teks mokytis iš rusų. Rusijos vyriausybė planuoja per dešimt metų apsirūpinti savais maisto produktais ir atsisakyti jų importo. Štai didžiausias Rusijos pieno perdirbėjas koncernas „Wim Bill Dan“ nusprendė sustiprinti savo tiekėjus. Apskaičiavo, kad optimalus ūkininko fermos dydis yra 80-100 karvių, ir padeda ūkininkams tokias fermas sukurti. Konsultuoja, teikia paskolas, sudaro ilgalaikes pieno pirkimo sutartis, mokėdamas už litrą kokybiško pieno po 10-15 rublių (0,86-1,30 litų). Beje, koncernas praktiškai nebeperka pieno iš smulkių gamintojų, aiškindamas tai jų pieno prasta kokybe. Kiti pieno perdirbėjai smulkiems gamintojams moka nedaug – po 5-6 rublius už litrą. Ūkininkams belieka piktintis arba kurti didesnes fermas. Modernių fermų Rusijoje daugėja.
Mes dar daug kam mokame, kad negamintų. O vietinio kokybiško pieno, mėsos trūksta.
Perdirbėjų pajėgumai neišnaudojami nors realizacijos vietų dar yra.
Bemaž 200 000 Lietuvos žemdirbių gauna paramą. Jei skaičiuoti milijonui gyventojų, tai paramos gavėjų skaičiumi ženkliai pirmaujame ES. Aišku, išmokos dydžiai, tenkantys vienam gavėjui, pas mus mažiausi.
Štai Vokietijoje, kurioje gyvena 80 mln. gyventojų paramos gavėjų yra 350 000. Ne ką daugiau negu mūsų mažoje valstybėlėje.
Bet kurios strategijos esmė – resursų koncentracija. Sutelkimas svarbiausioms sritims. Resursų išskaidymas reiškia, kad vadovai silpni.
Po karo Vokietijos vyriausybė taip pat rėmė žemės ūkį, bet parama atitekdavo tik rentabiliems, perspektyviems ūkiams. Ne visiems. Rezultatas – žalioji revoliucija, žemės ūkio suklestėjimas. Tuos, kuriems nesisekė ūkininkauti, skatino užsiimti kita veikla.
Mėgstame pakalbėti apie žinių ekonomiką, didelį mokslo vaidmenį ir t.t. Prieš pora metų užsimota sukurti net penkis vadinamuosius „slėnius“, kurie skatintų mokslo ir gamybos bendradarbiavimą, konkurencingumą, „mokslo imlumą“ ir t.t. Labai modernus mastymas. Bet štai detalės:
To San Francisko universiteto, kuris pirmasis sugalvojo pasikviesti įvairias įmones ir įkūrė vadinamąjį Silicio slėnį, biudžetas yra didesnis už visą Lietuvos valstybės biudžetą. Mokslui reikia daug pinigų. Ir ne tik pinigų. Išskyrus keletą smulkių, Lietuvoje nėra nė vienos tikrai rimtos įmonės, kuri turėtų tyrimo ar konstravimo (Research and Development) padalinius ir kurtų naujas technologijas. Tai reiškia, kad dar nėra klientų mokslininkų produkcijai. Mes perkame technologijas ar jas kopijuojame ir tai dar darysime ilgokai. Kiek teko susipažinti su mūsų aukštosiomis mokyklomis (kalbu apie inžinerines sritis) tai jų turima įranga ir žinios yra senstelėjusios ir atsilikusios. Gamintojai padarė šuolį, perka modernią įrangą bei technologijas, važinėja į pasaulines parodas, stengiasi susipažinti su naujovėmis, o mokymo įstaigų bagažas vakarykštis. Jos tik moko, kokį užsienietišką vadovėlį išverčia, bet ką nors kurti dar silpnokos. Tikrai negaliu taip teigti apie visus, nes kitur nežinau realios padėties.
Didžioji “Slėnio“ įkūrimui skiriamų investicijų dalis numatoma pastatams statyti. Mano nuomone, geriau būtų steigti ne penkis, bet mažiau „slėnių“, o lėšas skirti jaunimui ugdyti ir tyrimams finansuoti.
Perspektyviose srityse atrinkti gabius žmones, juos išsiųsti pasistažuoti geriausiuose pasaulio mokslo centruose, o vėliau mokėti jiems daug ir sudaryti salygas jiems dirbti čia, Lietuvoje. „Pasėti“ juos ateičiai – kaip sėklytes.
Gal klystu, bet man atrodo, kad ta sritis, kurios dėka turėtų augti mūsų ekonomika, artimiausiais metais yra apdirbamoji pramonė. Jos plėtros pagrindas – užsienietiški įrengimai bei technologijos, o ne lietuviški išradimai. Todėl ir reikėtų remti jų įsigijimą. Viena kita nauja IT paslaugų įmonė tikrai geras dalykas, bet esminių permainų jos neatneš.
Mūsų litas surištas su euru. Iš vienos pusės tai gerai. Stabilus kitų valiutų atžvilgiu pinigas yra esminė normalaus ūkininkavimo sąlyga. Atsimenu, vieną įmonę praėjusio amžiaus 10-me dešimtmetyje. Jos buhalteriai kiekvieną vakarą perskaičiuodavo prekių kainas, kurios galiodavo iki kito vakaro. Gautus pinigus iš karto reikėdavo pakeisti į tvirtą valiutą arba išleisti. Tokia didelė buvo infliacija. Tokiomis salygomis rimtos ilgalaikės investicijos neįmanomos. Pabandykite apskaičiuoti grąžą? Galima tik spekuliuoti. Litą surišus su patikima valiuta hiperinfliacija buvo suvaldyta. Apie ją mes jau pamiršome. Tačiau esama tvarka turi ir trūkumų. Valiutos vertė nebereaguoja į eksporto ir importo santykio pasikeitimus, svyruodama kitų valiutų atžvilgiu, to santykio nereguliuoja. Galimi įvairūs iškraipymai.
Tokia padėtis primena laivelį pririštą prie kranto tik vienoje vietoje. Bangos laivelį daužo į krantą ar gali apsukti ir pridaryti jam visokių bėdų. Reikia pririšti jį dar bent viename taške ir tada laiveliui pavojus bus pašalintas. (Apie atrišimą ir laisvą kurso svyravimą dabar diskutuoti, ko gero, jau vėlu). Kokioje vietoje galima ir reikia papildomai pririšinėti ūkį?
Jau minėtas J.M. Keinsas (Keynes) panašioje situacijoje rekomendavo reguliuoti kapitalo srautus – spekuliacinį kapitalą stabdyti, o produktyvų skatinti. Tai buvo bandoma daryti, bet XX a. pabaigoje toks reguliavimas pasidarė nepopuliarus. Labai sunku atskirti, kuris kapitalas „geras“ – t.y. produktyvus, o kuris „blogas“ – t.y. spekuliacinis.
Kiti siūlo stebėti ūkio procesus ir juos reguliuoti kaitaliojant paskolų palūkanas arba pinigų kiekius. Tokiems instrumentams reikia ypač aukštos kvalifikacijos muzikantų. Paimsi ne tą natą ir rezultatas bus priešingas norimam. Taip pat galima reguliuoti kaitaliojant mokesčius ar biudžeto pinigais skatinant ar pristabdant vienas ar kitas ūkio sritis ar procesus.
Paprasčiausia „virvutė“ yra importo ribojimas arba reguliavimas. Aiškiausias pavyzdys yra iš prieškario Vokietijos. Joje buvo draudžiamas prabangos prekių importas, o vartotojams siūlomi jų pakaitalai – „erzacai“. Pavyzdžiui, vietoje pupelių kavos – „erzac“ kava iš miežių ar kaštonų. Aišku, mūsų mažoje jau į ES įstojusioje šalyje, taip grubiai elgtis negalima. Vokietijos patirtį pateikiau tik todėl, kad būtų aiškiau. Tačiau nepageidaujamą importą arba vartojimą galima reguliuoti ir mokesčiais. Kinijoje mokesčiai maži, socialinio draudimo iš viso nėra, tačiau už importines prabangos prekes reikia mokėti ypač brangiai. Nori važinėti „Mersedesu“ ar „Audi A 8“ – važinėk. Bet sumokėk už juos beveik dvigubai daugiau negu Europoje. Prabangos prekių mokesčiai neturtingose valstybėse turi ir socialinę funkciją. Bendruomenė tampa monolitiškesnė.
Jau geriau valdžia nesismulkintų ir nesiaiškintų, kur darbuotojai vakare laiko įmonės automobilį – prie namų ar įmonės teritorijoje? Vietoje to galima nustatyti vienodus pakankamai didelius mokesčius prabangiems ar labai galingiems automobiliams. Juos galima mokėti perkant ar praeinant techninę apžiūrą ar kaip Turkijoje – kartu su PVM. Neįmanoma sugaudyti tuos gudručius, kurie registruoja automobilius užsienyje. Nors kai kurios ES valstybės tai jau sugeba.
Ne tik prabangius automobilius galima apmokestinti. Daugelis valstybių mokesčiais ar kaip kitaip reguliuoja importo arba nepageidaujamo vartojimo srautus. Kodėl mums nepabandžius?
Prakalbau apie mokesčius. Tai todėl, jog kai kas mano, kad valstybėje reikės panaudoti visus rezervus ir paieškoti ką papildomai apmokestinti. Aišku, ne dabar, o šiek tiek vėliau, kai ūkis jau augs. Ir tai ne dėl skubaus euro įvedimo, o dėl skolų (euras pas mus visą laiką buvo per daug fetišizuotas). Nieko gero. Valstybė per daug įsiskolino ir dar skolinasi daugiau. Menka paguoda, kad kol kas valstybės skolos sudaro tik trečdalį BVP, o Mastrichto kriterijus leidžia įsivesti eurą su 60 procentų įsiskolinimu. Esamas skolas teks atidavinėti. Už viską reikės susimokėti. Už ankstesnį ir dabartinį valdžios išlaidavimą ir neveiklumą taip pat. Pabandykime panagrinėti kur valdžia dar turi rezervų.
Socialinio draudimo mokesčių tarifai ir PVM jau priartėjo prie aukštutinės ribos. Yra Europoje valstybių (Danija, Švedija, Norvegija – 25 proc.) kur PVM didesnis, bet ten dažniausiai būna ne vienas tarifas: bendrasis, lengvatiniai ir net nulinis tarifas kai kurioms prekių ar paslaugų grupėms. Iš tikrųjų ir mums atskiroms sritims reikėtų lengvatų. Pridėtinės vertės mokestį įprasta mažinti toms sritims, kuriose ta kuriama pridėtinė vertė yra nedidelė, o darbo vietų sukuriama palyginti daug pvz.: turizmo sektoriuje, apgyvendinimo bei maitinimo paslaugoms ir t. t. Bet, kaip aiškino vienas buvęs mūsų finansų ministras, Lietuvoje geriau vienodai. Duosi lengvatas kam reikia, po to neatsiginsi ir turėsi jų pridalinti ir kam nereikia. Tokie mūsų papročiai. Panaši ir logika. Idealu būtų bent po kelių metų grįžti prie buvusių 18 procentų tarifo.
Yra tokia Laferio kreivė, kurios pagalba bandoma skaičiuoti optimalius mokesčių tarifus. Žinau, kad būta bandymų jos pagalba patikrinti Lietuvos PVM naujuosius tarifus. Skaičiavimai rodė kad jie per dideli. Pavyzdžiui, Šveicarijoje PVM yra 7,6 procento.
Tai viena iš priežasčių, kodėl daug didelių tarptautinių korporacijų savo būstines ir finansų padalinius įkurdina šioje valstybėje ir čia nukreipia pinigų srautus.
Pelno (kapitalo) mokestis Lietuvoje nedidelis, bet pas kaimynus jis irgi mažas. Čia negalime lygintis su turtingais kraštais. Mums būtinos investicijos. Jų ir taip mažai. Padidinus pelno mokestį investicijų galime ir nesulaukti. Šiais laikais valstybės konkuruoja dėl investuotojų, ne atvirkščiai.
Realus rezervas yra progresinis gyventojų pajamų mokestis. Vakariečiams investuotojams jis įprastas. Valdžiai naudingas, nes jį nustačius daug uždirbantiems valstybinių įstaigų darbuotojams atlyginimai sumažėtų automatiškai. Verslui tektų prisitaikyti. Šuo ir kariamas pripranta.
Nors iš kitos pusės, jei sudėsime ypač didelius esamus socialinio draudimo ir padidintą gyventojų pajamų mokestį turėsime brangiai apmokestintą darbo jėgą. Kai darbo našumas žemas, o bedarbystė didelė, tai yra pavojinga. Nebent aukštesni tarifai būtų nustatomi tik pakankamai didelėms pajamoms.
Ruošiamasi įvesti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams. Jei jau jo neįmanoma atsisakyti tai, mano galva, jis turėtų susidėti iš dviejų dalių:
1. Turto registracijos – jo pagalba mažinamas noras spekuliuoti. Kai kuriose valstybėse jis sudaro 10% ar net daugiau turto vertės.
2. Turto mokestis. Geriau jo visai neapmokestinti arba nustatyti simbolinį mokestį. Nebent apmokestinti turinčius po du ir daugiau būstus. Gyvenamojo ploto pas mus mažai ir reikėtų nesumažinti žmonių noro jį statytis.
Vis aktyviau tokie specialistai kaip J. Stiglitzas (viešojo pasirinkimo teorijos - „Public choice economics“ kūrėjas, vienas žinomiausių nūdienos ekonomistų) ir kiti kalba apie anglies dvideginio mokesčio (taršos mokesčio) įvedimą. Jo logika – geriau apmokestinti „blogus“ dalykus, negu gerus. Jis siūlo papildomai apmokestinti kurą naudojamą šildymui savotišku akcizu. Jau ir kai kurie ES nariai (pvz.Švedija, Prancūzija) apie tai pradeda kalbėti. Toks mokestis atrodo priimtinesnis už pasenusį nekilnojamo turto mokestį. Namų savininkus jis skatintų naudoti ekologiškesnes šildymo sistemas, butų savininkus – juos šiltinti. Dabartinių kompensacijų už šildymą reikėtų atsargiai atsisakyti. Jų vaidmuo tikrai „antiekonominis“.
Matome, kad didelių rezervų, kur dar galima didinti mokesčius, man surasti nesiseka. Gal todėl, kad esu mokesčių mokėtojas, o ne rinkėjas. Gal iš tikrųjų jų ir nėra?
