Gražus buvo mūsų skaitytojo pasiūlymas problemas, susijusias su VSD skandalu, spręsti atkuriant Lietuvoje monarchiją. Aš savo mintį norėčiau pakreipti kiek kita linkme: iš tikrųjų mes Lietuvoje jau turime karalystę, ir ne vieną.
Tarybinių reliktų ir laukinio liberalizmo mišinys
Tai atskleidė kad ir minėtas VSD skandalas. VSD - tai tarnyba, dirbanti pagal savo pačios susikurtas taisykles: pradedant tarnybinių butų privatizavimu ir baigiant galimybėmis skelbti vieną ar kitą pareigūną ar net politiką nepageidaujamais asmenimis.
Jei reikėtų čia pat pateikti patį trumpiausią pokomunizmo apibrėžimą, teigčiau, kad tai tarybinių reliktų ir laukinio liberalizmo mišinys. Toks mišinys, kuris ir žmogui, ir visai valstybei dažnai sukelia gniuždantį efektą. Be abejo, čia yra ir vadinamų laimėtojų, tačiau jų - itin negausi mažuma.
Kas paprieštaraus, kad teismai yra dar viena tokia karalystė, laisva nuo bet kokios priežiūros ir kontrolės? Gyventojai itin nusivylę teismų darbu, nepalankių signalų daugiau negu reikia, tačiau mes, mat, paraidžiui laikomės XVIII a. Montesquieu valdžių padalijimo principo. Šalyje, kur tarybiniai klaniniai įpročiai itin gajūs, šis formalus šūkis panaudojamas, švelniai tariant, savanaudiškiems tikslams. Juo labiau mažoje šalyje, kur visas teisinis elitas rengtas vienoje aukštojoje mokykloje, teisininkai labai susiję vieni su kitais. Prieš bet kokias pastangas šį klausimą sureguliuoti metamas tas pats atsakymas, kuris iškart nuginkluoja: jūs norite sugrąžinti laikus, kai teismus kontroliavo vyriausybė, galbūt - net viena partija. Tokiu būdu uždara karalystė ir lieka gyvuoti, nors būtent demokratinėje santvarkoje neturi likti neišvėdintų užkaborių ir tamsių kambarėlių. Žinome, kokiu būdu visuomenei atsiskaito ir kaip vertinamas parlamentas, vyriausybė. O ką šiuo požiūriu galima pasakyti apie trečiąją valdžios šaką? Reguliavimo mechanizmai turi būti visiškai kitokie, nei tarybiniais laikais, tačiau jie būtini.
Vien teisės - be pareigų
Mes daug kur kliovėmės vadinamąja savivalda ir savireguliacija. Puiki idėja, tačiau, būkim atviri, mūsų dirvoje ji prigyja sunkiai. Ne dėl to, kad idėja būtų klaidinga, o tik todėl, kad iškreiptai suprantama: savivalda esą turinti būti neribota, ji mums reiškia vien teises, bet ne pareigas. Valstybė nepateikia jokio užsakymo, jokių veiklos indikatorių, neduoda veiklos gairių, neprašo veiklos rezultatų. Žodžiu, ne laisvė, o savivalė.
Štai Lietuvos žiniasklaidos karalystėje savireguliacija yra tapusi savo pačios parodija. Ne ką geriau sekasi ir mokslininkams, kuriems galių vykdyti savos srities reformą nuo pat pradžių buvo suteikta daugiau, nei kaimyninėse šalyse. Tų, kurie praėjus geram dešimtmečiui džiaugtųsi reformos rezultatais, nepavyko sutikti. Ir kažin, ar vien menkas finansavimas yra visų bėdų šaltinis.
Tai natūralu - mat savireguliacija prasminga tada, kai jai iškeliami konkretūs tikslai bei uždaviniai. Bet jei bus palikta tik valdyti pačius save, niekas nieko nekeis ir tik rūpinsis, kad būtų geriau jiems patiems - bet ne valstybės sektoriui, visai šaliai.
Nekelkit kojos į žemėtvarkininkų karalystę, nors pusė Lietuvos niršta dėl pridarytų skriaudų. Tik sau dirba iš esmės bet kuri biurokratinė įstaiga. Dar viena neišvėdinta šalies kamara - sveikatos apsauga. Šiai sričiai visą atkurtos Nepriklausomybės laiką vadovauja daktarai, ir vis iš tam tikrų kelių ligoninių. Kažkas kažkada yra naiviai paklausęs - o kada šiai sričiai imsis vadovauti pacientai, nes, rodos, jie čia turi būti svarbiausi? Iš tikrųjų klausimas ne toks naivus, nes dar galima paklausti, ką bendra turi rentgenologo ar chirurgo kvalifikacija su šios gigantiškos srities reorganizavimo projektu? Prezidentas V. Adamkus dar pirmosios kadencijos metu nedrąsiai paprašė, kad į sveikatos apsaugos ministro postą būtų pasiūlytas patyręs vadybininkas. Dabar šis prašymas jau seniausiai pamirštas. Kas gali čia atnešti pokyčių? Krašto apsaugai nūnai vadovauja medikas. Gal išties reformuoti sveikatos apsaugą pasiųskim generolą?
Švedijoje ar JAV pareigūnai ir kiti atsakingi asmenys negali elgtis, kaip jiems šaus į galvą. Šios šalys valdomos, ir dar kaip. Tik, žinoma, ne Stalino ir ne Brežnevo metodais.
Prikūrėme begales "šventų" dalykų, tabu, kur esą niekas kitas be suinteresuotojo asmens negali kištis. Vis dar, sekdami XIX a. liberalizmo doktrina, tikime, kad viskas turi susireguliuoti savaime. Tačiau nesusireguliuoja - ir tikrai to nenutiks. Kad pajudėtume iš mirties taško reikia dviejų dalykų - rimtų valstybės strategijų su realiu jų vykdymu ir "minkštųjų" reguliavimo mechanizmų. Be abejo, juose turi būti numatytas ir atgalinis ryšys - tarimosi, visiems priimtinų sprendimų paieškos mechanizmai.
