Ryšium su LR svarstomu Švietimo įstatymo projektu keli mokyklų su lenkų dėstomąja kalba tėvų komitetų pirmininkai nusiuntė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms institucijoms laiškus, kuriuose ypač pabrėžiama, kad jokiu būdu neturi būti tobulinamas ir didinamas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo lygis, kad viskas turi likti kaip buvę ir nieko nereikia keisti.
Didelis liūdesys apima sužinojus apie tokią organizuotą politinę kompaniją, kuri padarys žalos vaikams, besimokantiems mokyklose su lenkų dėstomąja kalba, tuo labiau, kad partijos pakurstyti joje dalyvauja kai kurie tėvai, komplikuodami ir apsunkindami ateitį savo pačių vaikams bei vaikaičiams.
Žinoma, kad kalbos geriausia mokytis mokykliniais metais, nes būtent tada protas būna nepaprastai imlus, o puikus bet kokios kalbos mokėjimas, ypač – valstybinės, liudija žmogaus kultūros lygį, palengvina bendradarbiavimo ir kontaktą užmezgimą tarp žmonių, suteikia didesnes galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir geresnes gyvenimo perspektyvas.
Todėl net neišsilavinę tėvai gerai supranta ir atitinkamai įvertina poreikį tobulinti lietuvių kalbos mokymą ir privačiuose pokalbiuose, kai šalia nebūna partinių prižiūrėtojų ir agentų, tvirtina, kad remia pokyčius. Ir tai dar kartą įrodo, kokia gili yra lenkiškosios aplinkos okupacija Vilniaus regione, beje, tai ir savotiško vienašališko informacinio terorizmo rezultatas toje teritorijoje. Ir, ko gero, dar neregėtas pavyzdys, kai tai atvirai daroma kenkiant savo pačių vaikams, bijant net tarti žodį ar imtis kokių viešų veiksmų jiems apginti.
Įdomu tai, kad norą suvienodinti lietuvių kalbos mokymo lygį mokyklose su lenkų dėstomąja kalba Lenkų rinkimų akcijos ir posovietinės lenkakalbės spaudos rašeivos laiko lietuvių nacionalizmo apraiška ir tautinės mažumos teisių pažeidimu. Nors, be abejo, yra kaip tik atvirkščiai – programoje numatytas menkesnis lietuvių kalbos mokymas mokyklose su lenkų dėstomąja kalba yra vienareikšmiškas Lietuvos lenkų diskriminavimo požymis. Tuo labiau, kad tokios palengvintos privalomosios mokyklinės programos netaikomos jokioje kitoje valstybėje Europos Sąjungos narėje. O kadangi bevaisė diskusija apie dėl poreikį tobulinti lietuvių kalbos mokymą trunka daugiau kaip dvidešimt metų, esame linkę manyti, kad iš tikrųjų susiduriame su paslėptu nacionalizmu, kai menkas lietuvių kalbos mokymas padeda išstumti Lietuvos lenkus iš lygiavertės konkurencijos darbo rinkoje ir izoliuoti juos, o tuo ypač suinteresuoti ir Rinkimų akcijos veikėjai. O kadangi „kovojančios“ pusės turi aiškiai bendrą interesą, kovos imitacija ir padėties nekintamumas gali išlikti dar ketvirtį amžiaus, o tai padarytų neatitaisomą žalą kitoms Lietuvos lenkų kartoms ir pačiai valstybei.
Tačiau propagandiniai pokomunistinės lenkakalbės spaudos rašeivų teiginiai, kad mokyklų su lenkų dėstomąja kalba auklėtiniai jau šiandien moka lietuvių kalbą „beveik“ kaip jų bendraamžiai lietuviai, praktikoje reiškia tai, kad aukštosiose mokyklose ir gyvenime jaunieji Lietuvos lenkai turi daug dirbti papildomai, kad išmoktų tai, ko jų reikiamu laiku neišmokė mokykloje. Pagaliau prieš kelerius metus Šalčininkų rajono švietimo skyriaus vadovė spaudoje atvirai konstatavo, kad mokyklų su lenkų dėstomąja kalba absolventų žinių lygis tame rajone yra tinkamas tiktai lyginant su rusų kalbos mokėjimo lygiu.
Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia normalaus lietuvių kalbos mokymo priešininkai, yra tariamas susirūpinimas tuo, kokia lemtis ištiks gimtosios – lenkų kalbos mokymą, nes jis neva dėl to turės nukentėti. Dėl to reikėtų pažiūrėti, ko mokosi mokyklų su lenkų dėstomąja kalba moksleiviai per gimtosios kalbos pamokas pagal programą ir vadovėlius, kuriuos patvirtino Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija.
Pavyzdys galėtų būti šiuo metu galiojantis vadovėlis „Lenkų XX amžiaus literatūra“, parašytas Tomaszo Wroczyńskio (Varšuva) ir Halinos Turkevič (Vilnius), jį minėta ministerija patvirtino ir išleido 1995 ir 2002 m. Pagal tą vadovėlį mokomasi pačiu atsakingiausiu žmogaus asmenybės formavimosi laikotarpiu – 11 ir 12 klasėse. Žvelgiant apskritai, mūsų manymu, tas vadovėlis yra nepaprastai antilietuviškas ir kartu labai antilenkiškas Lietuvos lenkų atžvilgiu, tačiau pagal jį mokoma jau beveik 20 metų. Pagal daugelį temų, autorių ir literatūros kūrinių sąsajų su istoriniais įvykiais ar kultūros reiškiniais Lenkijoje, šis vadovėlis veikiau turėtų būti pavadintas „Lenkijos Liaudies Respublikos literatūra“.
Tad kodėl būtent iš tokios literatūros turi mokytis, imti pavyzdžius ir formuoti savo pažiūras jaunieji Lietuvos lenkai? Ir kaip su tokiais vadovėliais galima įgyvendinti programines nuostatas ugdyti patriotines ir pilietines jaunimo pažiūras, jų prisirišimą ir meilę gimtajai šaliai, atsakomybę už jos ateitį? Veikiau net atvirkščiai – su tokiu vadovėliu galima ugdyti antipilietines ir antilietuviškas jaunimo pažiūras.
Tad dėl ko ir už ką žalojami mūsų vaikų protai ir širdys brukant privalomą Stalino ir partijos palikimo garbintojų pažinimą? Ir gal reikėtų pasirūpinti, kad išmetus būtent tokius rašytojus lenkų literatūros programa būtų vaikams šiek tiek lengvesnė?
Neturėjome garbės pažinoti pirmiau paminėti vadovėlio autoriaus, tačiau sprendžiant iš rašytojų ir poetų, įtrauktų į tą vadovėlį, sąrašo tai turėtų būti asmuo, itin nepalankiai nusiteikęs su Lietuva susijusių autorių atžvilgiu, kilęs Ukrainos, persiėmęs komunizmo idėjomis iki kaulų smegenų ir... netradicinės seksualinės orientacijos. Norint tuo įsitikinti, pakanka peržvelgti „Vikipedijoje“ rašytojų ir poetų, įtrauktų į šiuo metu galiojantį vadovėlį, gyvenimo aprašymus ir jų palikimą.
Įdomu tai, kad beveik tuo pačiu metu, 1996 m., Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Atviros Lietuvos fondu išleido lenkų kalba puikią knygą „Litwo, nasza matko miła...“ („Lietuva, mūsų motina brangi...“ ), kurios autoriai – Regina Koženiauskienė (XVI–XVIII a.), Marija Niedzviedzka (XIX a.) ir Algis Kalėda (XX a.), su Eugenijos Ulčinaitės pratarme, ir toje knygoje, be abejonių, pirmą kartą istorijoje į vieną veikalą buvo sudėti tie, kurie kilo iš Lietuvos ir tašė apie Lietuvą lenkiškai. Deja, neatsižvelgdama į dideles pastangas ir lėšas, įdėtas tai knygai išleisti, į jos unikalumą ir tai, kad ji geriausiai pritaikyta įgyvendinti programoje numatytiems ugdymo tikslams, skirtingai negu minėto autoriaus iš Varšuvos vadovėlis, ministerija nepatvirtino jos kaip vadovėlio ir mokyklose ja nesinaudojama. O lyginant tas dvi knygas – T. Wroczyńskio ir H. Turkevič „Lenkų XX amžiaus literatūrą“, išmušančią pagrindą Lietuvos lenkams iš po kojų, ir nepaprastai pamokomą A. Kalėdos „XX amžiaus lieteratūrą“, kyla klausimas – kodėl ir kas paveikė, kad šiandien, kai Lietuva priklauso Europos Sąjungai, kurioje skatinama regionų visuomenių plėtra ir vertinamas jų kultūrinis palikimas, mokyklų su lenkų dėstomąja kalba moksleiviams rekomenduojama kaimyninės Lenkijos socialistinio laikotarpio literatūra, neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje ir apie Lietuvą su nepaprastai didele meile lenkiškai rašė tikrai daug žymių rašytojų ir poetų, tarp jų – net Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, tačiau ir jis, matyt, nėra pati ryškiausia žvaigždė. Ir kodėl iš lenkų vaikų Lietuvoje atimama galimybė pažinti nuostabų rašytojų, rašiusių jų kraštą jų gimtąja kalba, palikimą, sužadinti ir puoselėti savo sieloje taurų meilės Tėvynei ir gimtinei jausmą?
Ir kodėl dėl tų dalykų ministerijai protesto laiškų nesiuntinėja tėvų komitetų pirmininkai, mokyklų direktoriai, polonistai?!
***
Šių metų kovo 15–16 d. Buivydžiose įvyko XXI lenkų kalbos ir literatūros olimpiada, surengta mokyklų su lenkų dėstomąja kalba moksleiviams. Be interpretacijos bendrosiomis temomis organizatoriai rekomendavo dalyviams interpretuoti Kazimiero Pšervos–Tetmajerio eilėraštį „Prie jūros akies“ (taip vadinasi ežeras Tatruose, pasienyje su Slovakija) ir Jaroslavo Ivaškevičiaus (emigracijoje vadinamo Varšuvos komunistinės vyriausybės agentu literatūros reikalams) apysaką „Beržynas“. Tai stebina – argi Lietuvoje nebėra nuostabių ežerų ir nėra kitų įdomių dalykų, kuriuos įamžino Lietuvos rašytojai ir kurie būtų verti Buivydžių olimpiados dalyvių plunksnos, ir ar tokioms interpretacijoms nebūtų labiau tikę kūriniai, sukurti savųjų rašytojų – Juzefo Mackevičiaus, Michalo K. Pavlikovskio, Karolio Vendziagolskio, Stanislavo Mackevičiaus, Sergiušo Piaseckio, Mariano Zdziechovskio, Kazimieros Ilakovičuvnos, Česlavo Jankovskio, Juzefo Veysenhofo, Zofijos Bohdanovičiovos, Viktoro Trosciankos ir daugelio kitų, kuriais turėtų didžiuotis Lietuva ir Lietuvos lenkai? Tad dėl ko ir už ką Buivydiškėse, Lietuvoje, moksleiviai, besimokantys mūsų valstybės išlaikomose mokyklose, verčiami interpretuoti kūrinius, parašytus iš Kijevo kilusio Varšuvos komunistinės vyriausybės agento literatūros reikalams ar Lenkijos rašytojo, gyvenančio Tatruose? Ir ar gimtosios kalbos sąvoka, apimanti kartu ir literatūrą, neturi būti suvokiama jų ryšys su Tėvyne ir kraštu, kuriame gyvenama?
***
Šių metų gegužės 5 d. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija paskelbė Bendrosios vidurinių mokyklų mokymo programos projektą, kuriame pateiktas į programą įtrauktų rašytojų ir poetų sąrašas iš esmės nedaug skiriasi nuo T. Wroczyńskio ir H. Turkevič sąrašo, kuriame iš Kijevo kilęs Varšuvos komunistinės vyriausybės agentas literatūros reikalams ir jį panašūs užima „garbingą“ vietą, o Lietuvos rašytojų ir rašiusių apie Lietuvą su žiburiu nerasi. Susidaro įspūdis, kad kažkam rūpi, jog mokyklų su lenkų dėstomąja kalba moksleiviai užaugę mylėtų Lenkiją, Ukrainą, Čekiją, Tatrus, Varšuvą ir būtų tų kraštų patriotai, tačiau nieku gyvu – ne Lietuvos ir Vilniaus.
***
Paskutiniu metu vykę susitikimai ir pokalbiai su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojais rodo, kad dabartinė vadovybė puikiai suvokia tinkamo lietuvių kalbos mokymo svarbą, taip pat ir gimtosios kalbos bei literatūros svarbą formuojant pilietinį mokyklinio amžiaus jaunuolių tapatumą, įžvelgdami tai, kad Lietuvos daugiakultūriškumo sąlygomis ji įgyja dar didesnio patrauklumo. Tad turime vilties, kad paskelbti projektai toje dalyje, kuri susijusi su literatūros mokymu, bus pakeisti iš esmės, o problemų supratimas atsispindės programose, kuruos įsigalios nuo 2011 m. O kad tai įvyktų, reikia platesnės diskusijos ir nuomonės, išsakytos ir lietuvių kūrybinės inteligentijos, kuri nėra abejinga bendrapiliečių, kurie paprastai vadinami tautinėmis mažumomis, mokymui ir lavinimui.
