Pastarosiomis dienomis socialiniame tinkle facebook.com atkreipiau dėmesį į gausybę paveikslėlių su katėmis. Atrodė, kad šis mielas gyvūnas nustelbė visus kitus padarus.
Kačių populiarumas manęs nė kiek nestebina. Katės, net pačios neišvaizdžiausios, daugeliui pakelia nuotaiką. O ir jas išlaikyti nėra brangu. Katė gali būti daug pigesnis malonumas nei psichoterapeuto paslaugos.
Ar tik man pasirodė, ar iš tiesų sutapo, tačiau kačių lietuviškame internete itin padaugėjo prieš Tarptautinės Vilniaus knygų mugės pradžią.
Apie kates prirašyta tiek gražių dalykų, kad sunku sugalvoti ką nors nauja. Gal ir knygos viršelio palyginimas su šiuo meiliu gyvūnu jau seniai nuvalkiotas. Bet galiu patikinti, kad nieko apie tai negirdėjau, ir šiek tiek pasamprotauti apie katės ir knygos panašumus.
Vargu ar atsiras leidykla, kuri tyčia užsakys dailininkui atstumiantį viršelį. Jie kuriami tam, kad būtų patrauklūs, viliotų skaitytojus. O skaitytojai dažnai perka ne knygas, bet viršelius. Susideda viršelius į lentynas, nužiūrinėja juos, glosto. Gal ir nuotaika dėl to tampa geresnė, lyg būtumei paglostęs katę. Jei knyga liks neperskaityta – teks pripažinti, kad turėjai tik viršelį.
Tūkstančiai žmonių plūsta į knygų mugę su gera nuotaika ir išeina iš ten dar geriau nusiteikę. Ir nė motais jiems, kad knygų šventės tampa atsisveikinimu su knygų viršeliais ir nugarėlėmis.
Ne – turinys niekur neišnyks. Žmonės skaitė ir skaitys. Skaitys net apsakymus, apysakas ir romanus. Tačiau knygos, matyt, taps elektroninėmis greičiau, negu tikros katės bus pakeistos robotais.
Kiek teko kalbėti, visi Lietuvos leidėjai apie knygų leidybos sąlygas šneka panašiai. Žmonių noras skaityti nepriklauso nuo jų pajamų, tačiau parduoti knygų galima tiek, kiek leidžia pirkėjų kišenė. Tirk rinką netyręs, o daugiau knygų perkama tada, kai jos pigesnės.
Leidėjams aišku, kad parduodant knygas pirkėjui įkandamomis kainomis, toli nenuvažiuosi. Jei bus pardavinėjama mažiau už savikainą – tai kelias į bankrotą arba pas mecenatą. Bet mecenatas turi turėti kitų pajamų, kad galėtų šelpti knygų leidybą.
Iš mecenatų sąrašo, be abejo, reikia braukti kultūros priešus. Tokia, deja, yra valstybė.
Lietuvos spaustuvininkų asociacija ir Lietuvos pramonininkų konfederacija šįmet kreipėsi į Seimą ir prašė įtraukti į darbotvarkę klausimus apie pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimą tokia tvarka: vaikų literatūrai taikyti nulinį tarifą, kitoms knygoms – 5 proc., laikraščiams ir žurnalams – 6 proc.
Siūlymas, atrodo, bus skandinamas Seimo komitetuose. Leidėjai gali begalę kartų aiškinti, kad knyga – ne dešra, bet atmetantieji bet kokias lengvatas politikai dešrą ir kultūros prekę regi ant vienos lentynos. Pernai man įsiminė išvardijimas: įvedus 9 proc. lengvatinį PVM tarifą spaudai, biudžetas netektų 13 mln. litų, lengvatiniai tarifai anglims atimtų iš valstybės 16 mln., malkoms – 37 mln. litų.
Tie, kuriems spauda ir malkos yra tas pats, anaiptol nevengia gražiai pakalbėti apie lietuvybės puoselėjimą.
Popierinių knygų epocha eina į pabaigą ne vien dėl to, kad valstybė finansiškai žlugdo leidybą. Brėkšta elektroninių knygų era, ir niekas nežino, kokia bus leidybos ekonomika naujomis sąlygomis.
Leidėjai viliasi, kad patrauklių viršelių era Lietuvoje truks kuo ilgiau. Kas po to? Visoms katėms ateina metas užmigti. Norintieji paglostyti dailius viršelius galės nusipirkti atvirukų.
