Knygos autoriai feisbuke paskelbė ilgą atsakymą į M. Laurinavičiaus išsakytus teiginius.
„Pagrindinė Mariaus teksto mintis, kad Pranešėjo istorija yra vadinamųjų „valstybininkų“ bandymas susigrąžinti įtaką – ši versija ne nauja, apie ją rašoma ir knygoje“, – teigia knygos autoriai.
Vis dėlto, M. Laurinavičiaus žodžiuose jie pastebi neatitikimų.
„Pirma, Pranešėjo teigimu, Mariaus minimą pavaduotoją pasiūlė VSD vadovai Darius Jauniškis ir Remigijus Bridikis per pirmąjį jų pokalbį apie naują valdybą – pirmas knygos skyrius. Antra, priešingai nei rašo Marius, Nausėdos rinkiminių sąrašų tikrinimai buvo pavesti visai ne tam pavaduotojui“, – tikinama įraše.
Trečiadienį M. Laurinavičius taip pat atskleidė, kad knygoje minimas Pranešėjas dirbo Rusijoje. Žurnalistų manymu, tokie teiginiai ne suteikia naujos informacijos, o manipuliuoja.
„Net sunku atsakyti į tai, kas parašyta Mariaus tekste – ištisas skyrius kuria įspūdį, esą penktas pagal rangą VSD pareigūnas, be kita ko, VSD išsiųstas žvalgybinį darbą dirbti Rusijoje, dirbo priešiškai valstybei. Tačiau galiausiai tas skyrius užbaigiamas tokia citata: „Žodžiu, šiuo aspektu teko nusivilti – tenka pripažinti, kad jokio „rūkstančio ginklo“, bandydamas ieškoti tiesioginės „Maskvos rankos“ šį kartą neradau, nors kažkokių įtarimų, regis, vis dėlto būta.“
Tai bene geriausias argumentas, kad šitas tekstas yra manipuliatyvus taikymasis į žmogaus reputaciją, kad nereikėtų kalbėti apie jo pateiktus faktus“, – rašo knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ autoriai.
B. Davidonytė ir D. Pancerovas akcentuoja dar vieną M. Laurinavičiaus teiginį, neva Pranešėjas Pranešėjas nebuvo pašalintas iš VSD per reorganizaciją, o VSD tuomet paliko ne vien Pranešėjas, bet ir kiti pareigūnai.
Knygos autoriai faktų neatitikimu mato tai, kad paties M. Laurinavičiaus minimuose šaltiniuose VSD pareigūnai sakė: „Darbo netekę VSD pareigūnai Delfi teigė, kad reorganizaciją nutarta padaryti netrukus po to, kai pranešėjas suteikė informaciją tuometiniam Seimo NSGK pirmininkui. Taip esą siekta atsikratyti VSD vadovams nelojaliais asmenimis.“
„Panašiai pareigūnai liudijo ir mūsų knygai, ir visa tai yra joje aprašyta. Taip sakė ir tie, kas Pranešėją pažinojo tik profesinėje aplinkoje“, – tikina žurnalistai.
Vis dėlto, „vyšnia ant torto“, anot knygos autorių, yra pareiškimas, kad Pranešėjas dabar dirba Sveikatos apsaugos ministerijoje patarėju.
„Marius rašo, esą netiesa, kad Pranešėjas buvo išmestas į gatvę, esą išėjo susiradęs šiltą vietelę. Sunku pakomentuoti, kaip tai keičia knygoje pateiktus faktus, tačiau svarbu paminėti – palikęs VSD Pranešėjas maždaug pusmetį neturėjo darbo. Mes pradėjome bendrauti tuo laiku, kai jis buvo bedarbis ir nesėkmingai ieškojosi darbo.
Ne mums spręsti, ar ministerija yra „šilta vietelė“, tačiau mūsų pirmieji pokalbiai įvyko prieš įsidarbinimą“, – tvirtino B. Davidonytė ir D. Pancerovas.
M. Laurinavičius abejojo ir kolegų gebėjimu patikrinti, ar Pranešėjas dalyvavo IRA teroristų sulaikymo operacijoje, už kurią gavo valstybinį apdovanojimą. Apžvalgininkas tai vadina išsigalvojimu. „Galiu beveik garantuoti, kad šią legendą žurnalistai kūrė vien iš paties Tomo pasakojimo. Nes tokias detales gali žinoti tik operacijos dalyviai – ir tai ne visi“, – teigė M. Laurinavičius.
Tačiau ne vienerius metus žurnalistiniais tyrimais užsiimantys B. Davidonytė ir D. Pancerovas atkerta – tai lengva patikrinti. Argumentuodami žurnalistai pacitavo straipsnį apie minimą operaciją: „2007-ųjų rugpjūtį Rokų poligone Kauno rajone Airijos pilietis Michaelas Campbellas apžiūrėjęs automatus ir snaiperinius šautuvus paprašė ginklų prekeiviu prisistačiusio lietuvio papasakoti apie trotilą – kiek jo reikia susprogdinti vyriausybinį šarvuotą automobilį. „Ginklų prekeivis“ iš tiesų buvo Lietuvos žvalgybos agentas, vykdęs bendrą slaptą antiteroristinę operaciją su britų tarnyba MI5. <...> Kriminaliniuose sluoksniuose žinomas šešėlinis veikėjas Dublino oro uoste 2007-ųjų kovą pranešė grupuotės atstovams – jums padės lietuvis Tomas. L.Campbellas uždegęs žalią šviesą – tarkitės su Tomu.“ ).“
Beje, Pranešėjo gautu valstybiniu apdovanojimu M. Laurinavičius taip pat suabejojo, teigdamas, kad „apdovanojimą gauti gali tiesiog kaip vadovas. Patys savaime apdovanojimai dažnai gali būti gal net labiau įtakos, o ne konkrečių nuopelnų rezultatas”. Tačiau knygos autoriai pateikia kitą versiją.
„Mes prašėme Pranešėjo, kad jis leistų publikuoti informaciją apie jo gautus apdovanojimus, nes tai parodo, kokio lygio VSD pareigūnas pateikė faktus apie galimai neteisėtus tikrinimus. Todėl suprantama, kodėl Marius rašo, kad apdovanojimai nieko neįrodo.
Kažin, ar reikia tai komentuoti. Pranešėjas gavo apdovanojimus už operacijas, kurios šiek tiek knygoje aprašytos (viena – išsamiai)“, – tikina žurnalistai.
Kaip 7-ąjį dėmesio vertą teiginį autoriai išskiria Žygimanto Paviliono istorija, kurią, anot jų, mėgindamas paneigti M. Laurinavičius iš tiesų patvirtina.
„Būtent aš Pavilionui nurodžiau šaltinius, kur ieškoti informacijos, kad minėtoje Ušacko šventėje dalyvavo ir Žiemelis, jei tos informacijos jam reikia. Ir dabar norite, kad aš patikėčiau, jog iš manęs gavęs informaciją, kur tos informacijos ieškoti, tai padaryti Pavilionis „pavedė“ VSD, o ne savo patarėjams Seime. Atleiskit, bet aš esu linkęs tikėti sveiku protu ir savo atmintimi, o ne Pranešėjo fantazijomis“, – cituojamas apžvalgininkas.
Tačiau knygos autoriai atkerta, kad jau pirmuosiuose leidinio puslapiuose rašoma: nuorodos internete buvo nebeaktyvios, o kad jas būtų galima pasiekti, reikėjo specialių įrankių. Čia galėjo padėti tik VSD.
„Tai tiek būtų apie tas fantazijas“, – ironizuoja žurnalistai.
Palygino su Nixono pranešėju
Knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ pirmuosiuose puslapiuose skaitytojai ras 37-ojo JAV prezidento Richardo Nixono žodžius apie pranešėją Danielį Ellsbergą. Autoriai tvirtina trumpą, bet skambią kalbą idėję sąmoningai. O situacija buvo panaši: D. Ellsbergas žiniasklaidai nutekino informaciją, įrodančią, kad JAV prezidentai melavo visuomenei apie šalies padėtį Vietnamo kare 1965–1975 m. Pasirodžius šiai informacijai, JAV slaptosios tarnybos įsilaužė į Ellsbergo psichologės kabinetą ir, kaip teigiama, ieškojo pranešėją kompromituojančių detalių.
„Dabar atrodo, kad įdėdami tą citatą nuspėjome ateitį, bet iš tikrųjų tokio veiksmo tikėjomės ir laukėme. Prieš publikuojant knygą svarstėme, kad bus bandoma kompromituoti Pranešėjo ir mudviejų reputaciją. Net tiksliai atspėjome, kad bus bandoma netiesiogiai sukelti abejonę, esą galbūt Pranešėjas dirba Rusijai, nes jis žvalgybinį darbą dirbo Rusijoje“, – pasakoja knygos autoriai.
Vis dėlto, tokie vieši pasisakymai, anot žurnalistų, nėra naujiena. Kita vertus, vieną M. Laurinavičiaus teiginį B. Davidonytė ir D. Pancerovas priimtų.
„Tai klasikinis atvejis, kai nukreipiant dėmesį nuo rimtų klausimų kalbama ne apie faktus – visame ilgame Mariaus tekste neradome nė vieno paneigto fakto apie Nausėdos rinkiminės komandos ir galimų rėmėjų tikrinimus – išskyrus paties Mariaus pasvarstymą, kad greičiausiai sąrašas atėjo ne iš Nausėdos aplinkos“, – priduria duetas, išleidęs jau antrąją žurnalistinių tyrimų knygą.
Skandalo ištakos
Primename, kad politikos analitikas M. Laurinavičius trečiadienį atskleidė, kad Pranešėjas, kuris suteikė informacijos knygos „Pranešėjas ir prezidentas“ autoriams dabar darbuojasi Sveikatos apsaugos ministerijoje, o jo pateikta įvykių versija nebūtinai yra teisinga.
Anot M. Laurinavičiaus, Pranešėjas yra buvęs VSD pareigūnas Tomas Gailius, šiuo metu yra sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėjas.
Pranešėjas knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidė informaciją, jog VSD neva neteisėtai rinko duomenis apie tuometinio kandidato į prezidentus G. Nausėdos štabo narius paties G. Nausėdos prašymu.
Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis teigia, kad informaciją apie kandidato aplinką tikrai rinko, kad nebūtų jokių kontržvalgybinių rizikų, tačiau tokie veiksmai esą buvo atlikti visų kandidatų atžvilgiu ir tai esą buvo daroma departamento iniciatyva.
Premjerė Ingrida Šimonytė, kuri taip pat dalyvavo prezidento rinkimuose, bet pralaimėjo G. Nausėdai, suabejojo D. Jauniškio versija, socialiniame tinkle paskelbusi, jog jos štabas nepateikė Valstybės saugumo departamentui jokių štabo narių ir rėmėjų sąrašų, todėl jai neaišku, kaip departamentas būtų galėjęs tikrinti jos aplinką.
Pranešėjas taip pat liudijo, kad Valstybės saugumo departamento vadovas D. Jauniškis paprašė patikrinti savo draugo merginą. Lietuvos žvalgybos vadovas TV3 laidoje „Dėmesio centre“ šią informaciją patvirtino, sakydamas, kad paprastai tikrinama visa jo paties aplinka, jeigu tik tam kyla poreikis.
Ši istorija nėra nauja: dar 2019 metais balandžio mėnesį tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas sulaukė informacijos, kad „vienoje iš nacionalinį saugumą užtikrinančių vykdomųjų institucijų nesant įstatymais numatyto pagrindo renkama informacija apie asmenis, naudojantis institucijai suteiktomis galimybėmis bei daromas galimai neteisėtas poveikis šalies vidaus politiniams procesams“.
Tačiau Generalinė prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba nepradėjo ikiteisminio tyrimo. Reaguodamas į šią istoriją Seimas vėliau nusprendė sukurti Žvalgybos kontrolieriaus tarnybą, bet ji kol kas neįveiklinta, nes dalis Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą, klausdami, ar tai neprieštarauja Konstitucijai. Teismas nutarė, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra, todėl beliko surasti, kas užims šias pareigas.
