Požiūris į knygas ir bibliotekas geriau nei skambūs žodžiai atspindi, kaip valdžia ir visuomenė vertina žinias ir išsilavinusią asmenybę. Mokslo ir žinių dieną - rugsėjo 1-ąją - skambių žodžių apie išsilavinusią visuomenę ir tautą buvo daug, bet kokia vieta knygai ir bibliotekoms, žmonėms, dirbantiems su knygomis, skirta šiandieninėje Lietuvoje?
Kodėl valdžia reformas pradėjo nuo mokestinio kirčio knygų leidėjams ir rašytojams? Ką reiškia norai iš naujo spręsti Mokslų akademijos (MA) bibliotekos likimą, nors visuomenė jaučia milžinišką nepasitenkinimą? Koks likimas laukia bibliotekų po to, kai apskritys bus panaikintos? Kur žmonės gali gauti paskaityti knygų, kai jos ne vienam tapo nebeįperkamos? Kodėl sunkiai Lietuvoje gyvena tie, kurių darbas susijęs su knyga?
Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti kultūros ministras Remigijus VILKAITIS, švietimo ir mokslo viceministrė Nerija PUTINAITĖ, Mokslų akademijos narys korespondentas, Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius profesorius Domas KAUNAS, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius rašytojas Valentinas SVENTICKAS, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida GARUNKŠTYTĖ ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.
Ar knyga vis dar yra svarbi?
A.Medalinskas. Ar interneto amžiuje vis dar egzistuoja ryšys tarp knygos ir žinių bei išsilavinusio žmogaus? Ar knyga vis dar yra svarbi?
D.Kaunas. Knyga pasiekė klestėjimo viršūnę, pilnatvę ir tokią įvairovę, kokybę, kokios dar nebuvo. Knyga eina į plačią auditoriją ir į mažas visuomenės grupes. Bet elektronikos amžius, naujos technologijos keičia knygos vaidmenį. Vakarų profesorius, kai dirba užmiesčio namelyje, atsiveža tūkstančius knygų kompiuterio įrašuose. Bet eilėraščių neskaitysime kompiuterio ekrane. Reikia paimti knygą, pamąstyti. Knyga turi dvasinį ryšį su žmogumi. Ji - kažkas daugiau nei tik popieriaus lapų rinkinys.
V.Sventickas. Interneto amžiuje atsirado lektūra, kuri gyva kompiuterinėje erdvėje. Pavyzdžiui, žinynai bei žodynai. Bet grožinės literatūros knygos gyvens ir toliau. Knygoje svarbiausias tekstas, bet svarbu ir knygos menas, popierius, įrišimas. Žmogus prisiriša prie knygos kaip prie daikto. Prisimena jos kvapą. Knyga glunda prie rankos. Ją galima neštis į parką skaityti ant suoliuko. Pasidėti po pagalve. Skaityti važiuojant traukiniu, skrendant lėktuvu. Knygoje galima kažką pasižymėti. Duoti kitam žmogui paskaityti. Knyga turi sužmogintą gyvenimą.
R.Vilkaitis. Atsinešiau vieną man labai brangios knygos egzempliorių. Jis išleistas savilaidos būdu sovietiniais metais. Tai poetės Anos Achmatovos kūryba, kuri tada buvo uždrausta, todėl ją spausdino patys žmonės. Buvo poreikis leisti tokias knygas ir skaityti. Nepraeinantis. Neišnykstantis. Turiu ne vieną tokią knygą. Skaitant jas, kyla noras kažką pasibraukti, pasirašyti. Tai gali būti padaryta tik popieriuje. Knyga yra ne tai, kas yra internete. Tekstas internete jau nebe knyga. Tai kitas dvasinis ir materialinis produktas, kūrinys. Knyga man yra asmeninis dalykas. Renkuosi ją, klausydamas, ką sako širdis. Vieną knygą paimi ir negali paleisti iš rankų, o kitą iš karto padedi. Knygą ir žmogų sieja energetiniai dalykai. Knygius, arba knygos žmogus, man yra asmenybė. Nesvarbu, kaip jis apsirengęs. Tai - skaitantis žmogus. Ypatingas statusas. Su tokiu žmogumi galima ir kitaip bendrauti.
V.Garunkštytė. Knygai, kaip laisvalaikio funkcijai, vargu ar internetas bus konkurentas. Bet mokslinė literatūra greitai sensta, todėl geriausiai gyvuoja kompiuteriniu pavidalu. Ir bibliotekos turi būti ne tik lentynos su knygomis. Internetas praplėtė bibliotekų funkcijas. Viešosiose bibliotekose atsiranda filmų, muzikos įrašų - biblioteka tampa pilietinio aktyvinimo centru. Žmonės susirenka veikti įvairios veiklos ir gauti prieigą prie informacijos.
N.Putinaitė. Reikia vis daugiau naujų knygų, įskaitant ir grožinę literatūrą, lietuvių autorių kūrybą. Mes, žmonės, tarpusavyje nelabai kalbame apie tai, ką išgyvename ir jaučiame, o rašytojas, kai rašo, visa tai bando pagauti, todėl skaitydamas knygą žmogus tarsi gali atpažinti save, suprasti, tobulėti. Net ir buitiniuose romanuose. Man patinka šiuolaikinių autorių detektyvai, ypač Europos autorių. Ten randu, kas man rūpi. Svarbu, kad lietuvių autoriai rašytų apie šių dienų gyvenimą. Todėl ir reikia naujų knygų. Dabarties požiūrio.
A.Medalinskas. O jūs, ministre, anksčiau esate sakęs, kad nereikia naujų knygų. Galima bibliotekose skaityti ir senas.
R.Vilkaitis. Buvo cituota mintis, kad dabar Lietuva skaitys tik senas knygas ir atseit parodykite tą knygą, be kurios Lietuva negali išgyventi. Aš sakiau: parodykite man tą, turėdamas omenyje visų pirma žmogaus kuklumą. Žinau tą knygą. Lietuva negali gyventi be lietuviškos knygos, nes tai yra vienintelė šalis, kurioje kalbama lietuviškai, leidžiamos lietuviškos knygos. Lietuviškos knygos: grožinė literatūra, vadovėliai ar mokslo darbai. Pirmas parašytas egzempliorius turi būti atleistas nuo mokesčių. Kai tas leidimas daromas pakartotinai ir tiražuojamas, tai jau tampa verslu. Pasakęs tai, širdyje esu ramus, bet kad ne viskas buvo pateikta, ką sakiau, tai jau nebe mano kaltė.
Kodėl užkliuvo MA biblioteka?
A.Medalinskas. Matyt, ne tik knygos, bet ir bibliotekos yra vertybė. Išgirdę, kad Švietimo ir mokslo ministerija siūlo naikinti ar jungti su kažkuo vieną žinomiausių Lietuvos MA biblioteką, tam pasipriešino ir ėmė parašus rinkti žmonės. Kuo užkliuvo jums ši biblioteka?
N.Putinaitė. Kai ėmėme jungti mokslo institutus, tenka galvoti, ką reikia daryti su jų bibliotekomis, kurios yra MA bibliotekos filialai. Mažos bibliotekėlės. Kas bus, kai institutai išsikels iš savo pastatų? Kur turi būti perkeltos tos knygos? Ar knygomis šioje bibliotekoje naudojasi mokslininkai? Ar jiems svarbesnė prieiga prie duomenų bazių? Klausimų daug. Vilniaus universitetas stato Komunikacijos centrą. Vyksta permainos bibliotekų sistemoje, jos modernizuojamos. Bet apie jokį MA bibliotekos naikinimą nekalbame.
A.Medalinskas. Ir apie šios bibliotekos fondų perkėlimą ar išskaidymą?
N.Putinaitė. Kartu su Kultūros ministerija sutarėme, kad reikia galimybių studijos apie mokslinių bibliotekų situaciją ir perspektyvas. MA biblioteka buvo formuojama sovietiniais metais suvežant knygas iš tarpukario laikų veikusių draugijų, iš vienuolynų, bažnyčių, dvarų. Dalis šių vertybių tokiu būdu išliko. Gal ir šiandien tos draugijos norėtų, kad MA fonduose šios knygos liktų, bet klausimas, ar joms priimtina ši situacija, per visą dabartinį nepriklausomybės laikotarpį nebuvo užduotas.
A.Medalinskas. Šios bibliotekos didžiąją dalį fondų sudaro advokato Tadeušo Vrublevskio palikimas, kurį jis paliko laikyti būtent šitame pastate, kur dabar yra MA biblioteka. Ar svarstote, kaip biblioteką iš ten iškelti? Yra nuogąstaujančiųjų, kad ir patį bibliotekos, esančios prie Neries, ties Žemutinės pilies rūmais, pastatą kažkas nori privatizuoti. Ar Lietuvoje gerbiama valia tų, kurie paliko savo vertybes Vilniui?
N.Putinaitė. Reikia kelti klausimą, ar ne laikas būtų šiai bibliotekai sugrąžinti T.Vrublevskio vardą. Apie tai iki šiol nekalbėta. Visi fondai, kuriuos T.Vrublevskis paliko Vilniui, turėtų likti šiame pastate. Apie jokį fizinį bibliotekos iškėlimą iš šio pastato ir jo privatizavimą nėra net kalbos.
D.Kaunas. Jau žiemą universitete kalbėta apie kai kurių valdžios partijų pretenzijas į šį pastatą, kaip vertybę. Tik ne mokslinę, o materialinę. Šitas įvykis yra labai geras stimulas sukurti tam tikrą specialistų ir ekspertų darbo grupę, įvertinti net įstatymus, teisinę būklę, kaip reguliuojama mokslinių bibliotekų veikla.
A.Medalinskas. Kokios pagrindinės problemos yra dėl mokslinių bibliotekų Lietuvoje?
N.Putinaitė. Mokslinėje bibliotekoje turi būti kitoks santykis su knyga ir informacija. Bibliotekoje, taip pat ir asmeninėje, svarbu paimti į rankas knygą, juo labiau seną, su įrašais, bet jeigu mokslinėje bibliotekoje paimi į rankas, pavyzdžiui, XVIII amžiaus Bibliją, o po tavęs tai padarys kiti, supranti, kad greitai tokių knygų gali nelikti. Jos susidėvės. Ir tada malonumas paimti į rankas seną knygą dingsta. Knygos turėtų būti suvestos į skaitmenines laikmenas ar į mikrofilmus. Kaip suvesta dalis archyvų Lietuvoje. Todėl jie yra prieinami žmonėms. Į tokį formatą pervesti knygas, ypač senas, turi būti valstybės rūpestis.
D.Kaunas. Bet yra ir kita problema. Priimtų teisinių dokumentų nesilaiko net ministrai. 1998 metų kultūros ministro įsakas skelbia, kad istoriškai susiformavę fondai bei kolekcijos yra nedalomi ir neperformuojami, o išardyti fondai bei kolekcijos yra rekonstruojami. Be to, Lietuva pasirašiusi dvišalę sutartį su Vatikanu ir pagal ją visa, kas buvo sukaupta fonduose iki nepriklausomybės atgavimo, yra neliečiama.
N.Putinaitė. Bet Lietuvoje yra ne tik Katalikų bažnyčia. Yra evangelikai reformatai, liuteronai, pagaliau stačiatikiai. Šių bažnyčių požiūrio į jų fondus MA bibliotekoje susitarimas su Vatikanu nesaisto.
D.Kaunas. Pradedame draskyti savo kultūros palikimą. Man plyšta iš skausmo širdis. Vyksta keistas brovimasis į bibliotekų daržą be koncepcijos, pasirengimo ir žinių. Neatsiklausus specialistų.
A.Medalinskas. Švietimo ministerijos vadovai sako, kad su Kultūros ministerija sutarta dėl darbo grupės, sprendžiant MA bibliotekos likimą. Koks, ministre, jūsų požiūris į tai?
R.Vilkaitis. Man visiškai aišku, koks turėtų būti MA bibliotekos likimas. Buvau nustebęs, kai sužinojau apie galimas pertvarkas. Prieš tai girdėjau kalbų ir dėl vieno instituto pastato, bet visa tai laikau tik gandais. Mums turėtų rūpėti kita. MA biblioteką reikia atnaujinti, modernizuoti. Bet apie jokį bibliotekos statuso keitimą ar jos fondų išėmimą negali būti ir kalbos. Aš tam nepritariu.
N.Putinaitė. Svarbu pripažinti aplinkybes, kuriomis buvo formuojama ši biblioteka sovietiniais metais. Įsteigta nauja biblioteka.
D.Kaunas. Jeigu kalbate apie vardo suteikimą, tai problemų nėra. Gali būti ir MA T.Vrublevskio vardo biblioteka.
N.Putinaitė. Kodėl Mokslų akademijos? Mokslų akademijos bibliotekos vardas atsirado tik 1940 metais, nusavinus T.Vrublevskio biblioteką.
D.Kaunas. Prezidentė jau pareiškė savo nuomonę dėl Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos likimo. Šioje bibliotekoje esantys fondai yra nedaloma Lietuvos kultūros paveldo dalis ir valstybės priedermė šį paveldą tinkamai išsaugoti. Taigi sudėjus viską į krūvą reikia pasakyti, kad iki šiol bandyta eiti netinkamu keliu.
R.Vilkaitis. Esu už šiuolaikiškumą bibliotekose, bet turiu pripažinti, kad konservatyvumas, kai biblioteka lieka tame pačiame pastate, suteikia mums Lietuvoje stabilumo pojūtį. Tai vertinama ir už mūsų šalies ribų. O kai imame blaškytis po svarbius objektus, juos restruktūrizuoti, sudarome įspūdį, kad tai yra kažkas lengvai keičiamo, prarandame svarbų stabilumo visuomenėje pojūtį. Tada nebelieka fundamentalių vertybių.
Kas laukia viešųjų bibliotekų?
A.Medalinskas. Ar naikinant apskritis nekyla pavojų viešosioms bibliotekoms, kurių gražūs, renovuoti pastatai gali taip pat traukti verslininkų akį?
V.Garunkštytė. Niekas nekalba apie bibliotekų uždarymą ar sunaikinimą. Tik apie jų pavaldumą. Yra penkios apskričių bibliotekos, kurios per beveik 20 nepriklausomybės metų taip ir netapo apskričių ar regionų centrais. Yra funkcijų dubliavimo. Kultūros ministerija nori jas perduoti savivaldybėms, kaip regiono mokymo, kvalifikacijos kėlimo centrus, finansuojamus iš valstybės biudžeto. Tačiau situacija įtempta, nes žmonės gaus atleidimo lapelius.
A.Medalinskas. Regiono mokymo, kvalifikacijos kėlimo centrus? Ne bibliotekas? O kaip tos funkcijos yra dubliuojamos?
V.Garunkštytė. Visos apskričių bibliotekos iki šiol veikia kaip miestų bibliotekos. Tyrimas parodė, kad jos neatlieka apskričių bibliotekos funkcijų. Turime pripažinti, kad, deja, bibliotekos dar nėra populiarios tarp žmonių.
D.Kaunas. Bibliotekininkystės vystymą Lietuvoje ištikusi stagnacija. Ar tai būtų sprendžiamas klausimas dėl MA, kitos mokslinės bibliotekos, ar viešosios bibliotekos, kurių likimas dabar stumdomas lyg koks kamuolys. Ar savivaldybė ims tas bibliotekas, kur biudžetas yra 5 mln. litų? Jie nė už ką imti nenori.
R.Vilkaitis. Yra baimė, kad sumažės finansavimas bibliotekoms, kai jos iš apskričių pereis savivaldybėms. Jei kuri nors savivaldybė nutars, kad biblioteka nėra jiems svarbi, taip gali atsitikti. Kultūros ministerija pasirengusi priimti sprendimą, kuris garantuotų stabilų, nemažėjantį bibliotekų darbo finansavimą. Yra daugybė gražių pavyzdžių, kai vietos bibliotekos prasmingai veikia. Pavyzdžiui, Telšių rajone. Ten, kur uždaromos mokyklėlės, ambulatorijos ir kitos įstaigos, sugebama sukurti bendruomenę, viename pastate įkurdinti visas įstaigas, kurių bendruomenei reikia, įskaitant ir bibliotekėles, ir puikiai tvarkomasi.
N.Putinaitė. Numatyta steigti daugiafunkcinius centrus. Tuose pastatuose jie galės įsikurti, kad kaimo vaikai, jei mokosi miestuose, galėtų ten po pamokų sugrįžti. Ten galės lankytis ir suaugusieji, nes švietimas, lavinimas svarbus visiems.
V.Garunkštytė. Tokių centrų numatyta Lietuvoje sukurti 90. O bibliotekų pagal Bilo Gateso fondo projektą Lietuvoje bus apie 1000.
D.Kaunas. Ką veiks šios bibliotekos? Kitų Europos valstybių regionų, kraštų bibliotekose galime rasti net senukų, kurie susėdę braižo savo genealoginį medį. Šitos bibliotekos nuskenavo net to regiono civilinės metrikacijos ir bažnytines bylas. Ar mūsų viešosiose bibliotekose yra etatas darbuotojui, kuris galėtų dirbti ir mokslo srityje, pavyzdžiui, tirti krašto istoriją?
N.Putinaitė. Mokslinėse bibliotekose jau galima turėti tyrėjus. Mokslo ir studijų įstatymas juos įteisino kaip mokslininkus. Galbūt tai paskatins atsirasti tyrėjų ir viešosiose apskričių bibliotekose.
D.Kaunas. Tai pagelbėtų pergalvoti šių bibliotekų funkcijas ir paskatinti jas dirbti regiono ar krašto bendruomenės interesui. Apskričių bibliotekos turi išlikti. Nesvarbu, kaip vadintųsi, kam priklausytų. Ir tai neturi būti miesto biblioteka, kuri priima bei aptarnauja tik skaitytojus iš to miesto. Nematau, dėl ko turėtų dubliuotis funkcijos tarp apskričių bibliotekų ir miesto bei kaimo bibliotekų, bet šiuo metu taip tikrai yra.
Be knygų
A.Medalinskas. O rašytojų kūrybos sklaidai biblioteka ar dar svarbi, kad žmonės, ypač atokesnėse Lietuvos vietose, galėtų susitikti su rašytoju, poetu, kur būtų pristatomos rašytojų knygos?
V.Sventickas. Rašytojui svarbiausia, kad bibliotekose būtų jo knygų. Tai - pamatinė bibliotekų funkcija. Ir kad būtų žinia apie tą knygą. Gal net bibliotekininkų konsultacija, patarimas žmonėms, kodėl tą ar kitą knygą verta perskaityti. Susitikimų su autoriais bibliotekose vyksta ir dabar. Juos dažnai finansuoja patys knygų leidėjai.
V.Garunkštytė. Yra dar ir knygų skatinimo programa, kurią finansuoja Kultūros ministerija.
A.Medalinskas. Ar galime tikėtis, kad Lietuvos kultūros ministras Vyriausybėje pareikš, jog knygoms ir bibliotekoms iki šiol Lietuvoje skirta per mažai lėšų, kad apgailėtina padėtis yra dėl bibliotekų fondų, knygų pirkimo bibliotekoms? Laikas vykdyti ir premjero duotą pažadą, kad bus kompensuojamos išlaidos toms leidykloms, kurios leis lietuvių autorių kūrinius?
V.Sventickas. Lietuvoje bibliotekų aprūpinimas yra vienas mažiausių visoje Europoje, ir tai tęstis negali. Į gera mūsų bibliotekose net miesteliuose pakito tai, kad jos pagal specialią programą aprūpintos kompiuteriais ir internetu. Deja, politinės valios trūksta aprūpinti bibliotekas knygomis, nors valstybės mastu tam reikėtų visai menkos sumos, o toks bibliotekų aprūpinimas knygomis pasitarnautų labai daugeliui žmonių.
R.Vilkaitis. Fondus papildyti reikia, bet neverskime visko Vyriausybei. Galbūt galėtų pagelbėti ir verslininkai. Jeigu jie randa lėšų balionų fiestoms, vakarienėms su podiumais, bet nemato perspektyvos skirti pinigų kultūrai, leidybai, bibliotekoms, tai yra blogai. Valdžia visko nepadarys. Aš stengsiuosi, kad kultūrai, knygoms, bibliotekoms būtų skirta daugiau lėšų, bet reikia kalbėti ir su verslu. Kurti fondą kultūros projektams remti.
A.Medalinskas. Bet verslą užspaudė neprotinga valdžios mokesčių politika. Knygų leidyklas taip pat.
V.Sventickas. Ministre, jums reikia politikus įtikinti, kad pati valstybė knygoms pirkti skirtų lėšų.
V.Garunkštytė. Lietuvoje šiemet buvo numatyta šiam tikslui skirti 3 mln. litų. Bet Vyriausybė nukirto ir šią sumą. Tai kur dabar žmogus sunkmečiu galėtų susipažinti su nauja literatūra?
V.Sventickas. Litas vienam žmogui. Tai juokinga. Ir liūdna.
A.Medalinskas. Gal ir keistai skamba, bet panašu, kad žmonėms, nebeįgalintiems nusipirkti naujų leidinių, šiandien prekybos centrai sudaro daugiau galimybių juos paskaityti nei bibliotekos.
V.Garunkštytė. Bibliotekos pasitraukė iš tos rinkos, nes joms trūksta naujų knygų ir kitų spaudos leidinių. Jos neteko 80 proc. finansavimo. Tokia baisi situacija buvo tik 1992-1994 metais.
R.Vilkaitis. Sutinku, kad lėšos, skirtos knygoms pirkti bibliotekoms, yra nedidelės, kaip ir visos lėšos kultūrai. Bet būtų labai drąsu sakyti, kad Kultūros ministerija nieko neremia. Knygų leidybos iniciatyvos remiamos per fondą. Deja, ne visos sulaukia pinigų, bet šiam tikslui gauta lėšų iš Privatizacijos fondo. Kultūrai ateinančių metų biudžeto projekte daug kur įrašyti nuliai, tačiau aš sakau, kad taip negali būti ir taip nebus.
V.Sventickas. Knygų leidybos rėmimo sistema Lietuvoje iki šiol klostėsi labai neblogai. Tik šiais metais pinigų dar nėra skirta, nors buvo du ministro įsakymai ir Vyriausybės nutarimas. Tokia situacija susidarė pirmą kartą. Leidėjai, kurie aktyviausiai dalyvauja valstybinėje knygų leidybos programoje, tiesiog negali jos vykdyti, nes didžiausiai programai įgyvendinti dar nesame gavę nė lito. Čia dar pridėkime žinią, kad savo veiklą stabdo dvi knygų prekybos firmos ir neatiduoda net pinigų už parduotas prekes. Mūsų leidyklos, daugiausia leidžiančios lietuvių literatūros, šiemet padėtis dėl to yra išskirtinai sunki.
D.Kaunas. Šią vasarą nuvažiavau į Aleksandravėlę, prie poeto Pauliaus Širvio tėviškės, ir pamačiau mirštantį miestelį. Prie kapinių buvo žmonių, kurie tvarkė artimųjų kapus, o šiaip - mirusios gatvės. Kas lieka tokiems mažiems miesteliams, kai kalbame apie kultūrą? Bažnyčia ir biblioteka. Jeigu ir bibliotekai nieko neduosime, nutrauksime knygų tiekimą, prisidėsime prie tautos marinimo.
V.Garunkštytė. JAV didžiosios depresijos metais, kai žmonės badavo, valstybė ir sukūrė viešųjų bibliotekų tinklą. Bibliotekos bei knygos atitolina galimybę, kad į gatvę išeis pikti piliečiai.
Nuvertintas darbas ir vertybės
A.Medalinskas. Kodėl valdžia negailestingai kirto mokesčiais rašytojams ir kitiems kultūros žmonėms?
R.Vilkaitis. Tai buvusioji Vyriausybė pagal sutartis dirbančius verslininkus prilygino rašytojams ir kitiems kultūros žmonėms. Būta daug piktnaudžiavimų. Norint tai pabaigti, reikėjo visiems panaikinti lengvatas, todėl išaugo mokesčių našta kultūros žmonėms.
V.Sventickas. Kokie yra nauji valdžios sprendimai? 2011 metais, jei kultūros žmogui bus mokama pagal autoriaus sutartį 1000 litų, jis į rankas gaus 760 litų, o mokesčių (autorius ir knygos leidėjas) sumokės 537 litus. Už ką tokia bausmė?
A.Medalinskas. Ar valdžia suvokia, kokią žalą padarė kultūros žmonėms tokia savo politika?
R.Vilkaitis. Kultūros ministerijoje tai yra suvokiama.
V.Sventickas. Manau, kad įvedimas tokio drastiško apmokestinimo kultūros žmonių, kurie dirba pagal autorių sutartis, buvo susietas visiškai ne su požiūriu į kultūros žmones. Ankstesnė valdžia neprižiūrėjo, kad autorinių atlyginimai būtų mokami tik už autorinius darbus. Tik vėliau buvo pastebėta, kad pasinaudojus šia situacija prateka didžiulės pinigų sumos, ir valdžia kirto visiems. Su vandeniu iš geldos išpylė ir vaiką.
A.Medalinskas. O kodėl bibliotekininko darbas yra vienas mažiausiai apmokamų Lietuvoje?
R.Vilkaitis. Todėl, kad tai yra kultūringi žmonės. Kaip ir muziejininkai ar dėstytojai.
A.Medalinskas. Kurie nepiketuoja? Ir jų nedaug?
R.Vilkaitis. Šie žmonės nerėks. Tylės, nors ir skauda. Iškęs. Deja, mūsų krašte geriau sekasi įžūlesniesiems.
V.Garunkštytė. Bibliotekų darbuotojų atlyginimų problemos jokia Vyriausybė neišsprendė. Visą laiką buvo maži atlyginimai. Vieni geri specialistai dar dirba iš entuziazmo, o kiti paliko bibliotekas. Viešųjų bibliotekų sistema sukurta ir funkcionuoja gerai. B.Gateso finansuojamas projektas "Bibliotekos pažangai" moko dirbti bibliotekininkus. Laikas ir Vyriausybei keisti požiūrį į bibliotekas, kurias iki šiol pamiršo visos valdžios. Anksčiau net miestelio bibliotekoje buvo visos knygos, o dabar nėra. Per dvidešimt metų nieko nepadaryta, kad ugdytume skaitytoją. Todėl auga karta, kuri vis mažiau skaito. Jiems knygos ir biblioteka nėra vertybės.
Parengė Alvydas MEDALINSKAS
