Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Tauragiškė Nijolė, panorusi perdaryti savo auksinius žiedus, pasijuto apgauta. Ji teigia, kad meistras norėjo įbrukti gaminius ne iš jos atnešto aukso. Pastarasis atkerta, kad klientė bandė užginčyti ne tik aukso kokybę, bet ir gaminių svorį – reikalavo gauti žiedus ir aukso likutį.
Vidutinio amžiaus tauragiškė į „Tauragės kurjerio“ redakciją atskubėjo nešina trimis žiedais: vestuviniu ir dviem dekoruotais.
– Maniškiai – tikro, „tarybinio“ aukso. Pažiūrėkit, ir praba 585 įspausta. O man bandė įbrukti nežinia iš ko pagamintus žiedus, – aiškino nepatenkinta juvelyro darbo metodais moteris. – Negana to, jis man aiškino, kad mano žiedai – netikro aukso. Gerai, kad laiku susizgribau ir viską išsiaiškinau. Noriu, kad ir kiti tauragiškiai žinotų, su kuo turi reikalą.
Nijole prisistačiusi moteris pabėrė ant stalo tris aukso žiedus. Žiedus ji norėjusi perdaryti, nes šitie jau atsibodo. Be to, žiedų dizainas, moters įsitikinimu, atgyvenęs, nebemadingas. Moteris papasakojo, kaip ji rinkosi modelius, kokio norėtų, akutes, kurios turėtų papuošti būsimus papuošalus.
– Man juvelyras paaiškino, kad naujuosius žiedus pagamins iš mano atsineštų žiedų, kad reikės sumokėti tik už akutes ir už darbą. Sumokėjau beveik 600 litų. Vieno žiedo gamyba atsieina apie 195 Lt. Pavyzdžiai išdėlioti juvelyro priimamajame. Susitarėme, kad atsiimti naujus žiedus galėsiu po mėnesio. Kaip tik šiandien suėjo terminas. Nuėjau ir grįžau... su senaisiais savo žiedais, – pasakojo Nijolė.
Moters teigimu, ją aptarnavusi moteris padavė žiedus, pagamintus pagal jos užsakymą. Tačiau Nijolei pasirodė, kad jie – pernelyg lengvi ir kitokio geltonumo nei jos buvę žiedai.
– Aš ir paklausiau, iš kokio aukso jie pagaminti, gal turkiško? Dar klausiau, kur aukso likutis, nes šie lengvesni nei maniškiai. Tada moteriškė pakvietė patį juvelyrą. Šis į ginčus nesileido – paėmė mano kvitą ir jį suplėšė. Tuo pačiu meistras iš stalčiaus, lyg iš anksto žinodamas apie konfliktą, ištraukė mano atneštus žiedus ir, juos atidavęs, liepė nešdintis laukan, – apie konfliktu pasibaigusį vizitą pasakojo tauragiškė.
Juvelyrika ir graviravimu besiverčiantis Antanas Valavičius sako, kad istoriją klientė papasakojo ne visiškai taip, kaip buvo iš tikrųjų. Jo teigimu, viskas įvyko dėl nelemtos klaidos aukso gaminių priėmimo kvite.
– Šį darbą paprastai atlieka mano padėjėja. Tačiau tądien ją pavadavau ir per skubėjimą užrašiau ne tokį klientės atneštų aukso dirbinių svorį. Tiesa, netrukus klaidą ištaisiau. Suklydau tik sau pasiliktoje kvito dalyje: klientei įteiktame kvite svoris buvo nurodytas teisingai. Tačiau klientė, matyt, panoro šia klaida pasinaudoti – pareikalavo, kad aukso gaminiai svertų tiek, kiek nurodyta kvite, o suklysto ir realaus svorio skirtumas būtų jai grąžintas. Žinoma, nesutikau su tokiais reikalavimais. Tad pasirinkau kitokį, klientei tikriausiai netikėtą kelią: grąžinau jos žiedus, o naujuosius parduosiu kitam žmogui. Sugluminta mano staigios reakcijos, nepatenkintoji labai greitai pasišalino. Nė nemaniau, kad ji kažkur kreipsis, eis teisybės ieškoti. Visa laimė, kad priėmėja, pamačiusi subraukytą priimtų aukso gaminių svorį kvite, mane sulaikė: patarė gaminti iš kito aukso, kad reikalui esant galėtume grąžinti jos dirbinius. Taip ir nutiko, – džiaugdamasis, kad laiku susizgribo, kalbėjo juvelyras.
Į klientės repliką, esą naujieji aukso žiedai pagaminti ne iš tokio, ne tos prabos aukso, juvelyras A.Valavičius atsako, kad auksas visur yra auksas, nesvarbu, kam ir kaip jis atrodo.
– Juk mes patys prabų nededame. Tai būtų prilygintina pinigų padirbinėjimui ir būtų nusikaltimas. Prabas į mano pagamintus juvelyrikos gaminius įspaudžia Lietuvos prabavimo rūmai. Ir jeigu auksas, iš kurio pagaminome šiai klientei žiedus, pažymėtas kaip 585 prabos auksas, nemanau, jog dėl to galima ginčytis. Koks skirtumas, kokios šalies tai auksas: Lenkijos, Vokietijos ar dar kitos šalies. Auksas ir yra auksas, – paaiškino juvelyras A.Valavičius.
